Žvilgsniai

Švento Valentino dieną
derėtų švęsti bažnyčioje

Ona MICKEVIČIŪTĖ

Neseniai vasario 14-ąją ir Lietuvos jaunimas pradėjo švęsti katalikų kraštuose nuo XVI amžiaus švenčiamą meilės šventę – Švento Valentino dieną. Tačiau labiausiai ji išpopuliarėjo XX amžiuje.

Ar Lietuvai verta ją minėti?

Kurio Valentino diena?

XX amžiuje pradėjus minėti vadinamąją meilės dieną į vieną suplakti keli skirtingi Valentinai.

Vasario 14-ąją katalikų šventųjų kalendoriuje nurodytas Romos vyskupas Valentinas, kuris buvo nukankintas III amžiuje. Tuo metu Romos imperatorius Klaudijus buvo išleidęs įsakymą, draudžiantį tuoktis, kad kuo daugiau vyrų eitų kariauti. Tačiau šis Romos šventikas užjausdavo jaunas poras ir slapta jas sutuokdavo. Imperatoriaus kariai jį suėmė, kankino, o 270 m. vasario 14 d. nubaudė mirtimi.

„Encyclopedia of Religion“ mini net tris katalikų kunigus, vardu Valentinas, su kuriais gali būti siejamas paprotys minėti vasario 14 dieną.

Tradicija švęsti Valentino dieną kaip meilės dieną kilo viduramžiais, kai vasario 14 dienos išvakarėse Prancūzijos, Anglijos ir Škotijos jaunimas žaisdavo tokį žaidimą: burdavo – iš dėžutės traukdavo lapelį, kuriame būdavo įrašytas mylimojo arba mylimosios vardas. Tas, kurio vardas būdavo ištrauktame lapelyje, tapdavo traukusiojo Valentinu.

XVI amžiuje žmonės pradėjo piešti ir siuntinėti vieni kitiems ypatingus atvirukus su širdelėmis.

Kaip šią dieną švenčia pasaulis?

Anglijoje, Australijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje Valentino diena švenčiama vienodai - savo sutuoktiniams ir mylimiesiams dovanojamos dovanos: dailūs širdies formos niekučiai, raudonos arba rausvos spalvos daiktai.

Viduramžiais Velse, Jungtinėje Karalystėje, įsimylėjėliai dovanodavo vieni kitiems medinius šaukštus, puoštus širdelėmis, spynomis bei raktais. Tai simbolizavo mintį „Atrakink mano širdį“.

Amerikiečiai dovanoja brangių dovanų, stengiasi būti labai išradingi ir šmaikštūs. Be to, jie siunčia atvirukus visiems, ką myli: sutuoktiniams, giminėms, draugams, draugėms, savo vaikams ir vaikaičiams.

Vokiečiai, belgai ir austrai nesiuntinėja nepasirašytų arba simboliais pasirašytų atvirukų, tačiau dovanoja sutuoktiniams ir mylimiesiems saldumynų bei gėlių.

Japonai dažnai elgiasi panašiai kaip amerikiečiai – mylimiesiems dovanoja brangių dovanų, širdies formos šokolado dėžučių arba plytelių. Švedai ir italai Valentino dienos nešvenčia.

Šventą Valentiną reikia paminėti gerais darbais

Lietuvoje šią dieną imta minėti maždaug prieš šešerius metus, tad jos šventimo tradicijos kol kas tik kuriamos. Manoma, kad Valentino diena mūsų šalyje tapo populiari dėl to, kad lyg ir neigiamai žiūrima į sovietmečiu buvusią Moters dieną, kurią minėdavome kovo 8-ąją.

Tai nėra tikra mūsų šventė, per ją labiau pabrėžiamos dovanos, be to, ją švenčiantis jaunimas skatinamas gerti ar ištvirkauti.

Monsinjoro Alfonso Svarinsko, taip pat ir kitų kunigų bei kai kurių inteligentijos atstovų manymu, tokios dienos Lietuvoje nereikėtų švęsti, nes ji užgožia daug svarbesnę mūsų tautai dieną – Vasario 16-ąją.

Tačiau jeigu norime švęsti, pataria monsinjoras, skirkime ją geriems darbams, aplankykime bažnyčią, pasimelskime už tuos, kuriuos mylime, paremkime vargšus. Tai, kad jaunimas tą dieną mini puotaudamas, yra tikras pasityčiojimas ir iš šv.Valentino, kuris niekam nieko bloga nepadarė, ir iš pačios šventės. Pinigus, užuot juos išleidus gėrimams, geriausia paaukoti vargšams.

Monsinjoras A.Svarinskas mano, kad Šv.Valentinas yra savotiškas Šv. Mikalojaus pakaitalas, nes Šv.Mikalojus globoja jaunimą, šią dieną dovanojamos dovanos. Šv. Mikalojus sovietmečiu buvo sąmoningai paverstas Seniu Šalčiu („Ded Moroz“), nes sovietų režimas draudė minėti religines šventes bei šventuosius. Monsinjoro žodžiais tariant, neutralus Senis Šaltis galėjo būti kviečiamas net į Kremlių.