Ieškokime tiesos
Kelios pavėluotos pastabos dėl
prof. A.Eidinto straipsnio "Paklauskime patys savęs, ar viską
istorijoje supratome"
("Lietuvos rytas", 2001 06
23)
Nekyla klausimas dėl reikalo paminėti
skaudžią datą ilgamečių lietuvių-žydų santykių istorijoje. Tik
mintis vis grįžta prie kitos Lietuvai labai skaudžios datos, kurią
spaudai taip pat privalu deramai pažymėti: tai 1941-ųjų birželio
14-oji, baisiųjų tremčių 60-metis. Tai dienai "Lietuvos žiniose"
(06 14) nerasta reikalo paskirti nė vienos eilutės!!! O ar daug
dėmesio tai skaudžiai datai skyrė "Lietuvos rytas",
"Kauno diena" ir kiti "nepriklausomieji"?
Šioje sukaktyje, deja, kaktomuša susiduriama su nepaneigiamu faktu:
daugybė Lietuvos žydų, prieškary būdami vos ne LKP pagrindas,
po 1940-ųjų sovietų okupacijos užimdami aukštus postus partinėje
ir valstybinėje sistemoje (LKP CK, NKVD ir pan.), aktyviai talkino
(gal net rodė didelę iniciatyvą) sudarant "liaudies priešų"
sąrašus, o turėdami galimybę gelbėti nuo tremčių ir teroro šviesiausius
lietuvių tautos žmones (taip pat ir savo gentainius), kažkodėl
to nedarė. Dar blogiau. Istorijos daktaro A.Liekio monografijoje
"Lietuvos Laikinoji Vyriausybė (1941 06 22 - 1941 08 05)",
kurioje panaudota gausybė dokumentų iš Lietuvos, JAV ir kitų valstybių
archyvų, skaitome: "...1940 metais Kaune NKVD postus turėjo...
40 proc. žydų... Jie užėmė aukščiausius valstybės postus, pasižymėjo
nepaprastu žiaurumu... žydų tautybės partiniai ir tarybiniai darbuotojai
ištrėmė tūkstančius lietuvių. Jų žiaurumas neturėjo ribų, iki
tol Lietuva dar nežinojo tokių budelių..." Koks zurofas ar
vyzentalis gali pateikti solidų sąrašą Lietuvos žydų, išgelbėjusių
(bent kiek!) nuo sušaudymų ir tremčių lietuvių visuomenės elito
atstovų? Ir čia pat būtina priminti, kad patys Lietuvos žydai
jau išaiškino, paskelbė ir pagerbė ne vieną šimtą "pasaulio
teisuolių", kurie, rizikuodami savo šeimų ir artimųjų gyvybėmis,
sąmyšio laikotarpiu darė tai, ką jiems diktavo jų tikėjimas, sąžinė,
protas. Sudėkime paminėtus faktus ant istorijos svarstyklių, sąžiningai
pasverkime ir gal tada kai kas kai kam pagaliau paaiškės... Kodėl
lig šiol niekas iš žydų, rašančių apie karo pradžios ir vokiečių
okupacijos laikotarpio faktus Lietuvoje, neatsako į jau senokai
rašytojo Jono Mikelinsko suformuluotą klausimą: kodėl žydai apie
600 metų (iki pat 1940 metų sovietmečio okupacijos) gyveno Lietuvoje
ir nė karto nepatyrė jokių pogromų, "Baltramiejaus naktų"?
Ką žydai turėjo padaryti, kad po 1940-ųjų okupacijos ir žydų veiklos
prieškaryje išprovokavo dalį (dar niekas tiksliai neįrodė, kokią)
Lietuvos piliečių prisidėti prie antižydiškų akcijų karo pradžioje
ir vėliau, fašistinės Vokietijos okupacijos metais?
Nepriimtina nei žmogiškumo, nei istorinės tiesos požiūriu, kai
nepaliaujamai kartojami ir skleidžiami neįrodyti faktai ir prasimanymai
(klastotės) vos ne visus lietuvius esant žydšaudžiais. Neseniai
žiniasklaida pateikė faktą, kai žydšaudžio etiketė buvo lengva
ranka prilipdyta savisaugos bataliono kareiviui, kurį likęs gyvas
žydas "matė varant per Šiaulius grupę žydų..." Kur jie
buvo vedami, kas su jais atsitiko, kada tiksliai tai buvo - visam
tam nei žiniasklaida, nei žydai nebeteikia jokios reikšmės, fiksuojamas
tik "faktas", kad jonaitis, varęs žydus, - žydšaudys...
Ar prieškario žydų veiksmams taikydami tokį fakto vertinimą negautume
tragiško vaizdo?
Dėkojant prof. A.Eidintui, kad (nors ir paantraštėje) jis aiškiai
suformulavo tezę: "Prieš 60 metų į Lietuvą atneštas holokaustas
buvo nacistų, bet ne okupuotų lietuvių politika", o straipsnio
pabaigoje padarė svarbią išvadą ("...Lietuva linkusi ne ginti
įtariamus nusikaltimais, o leisti spręsti teismams. Už karo nusikaltimus
atsako individai, ir negalima taikyti kolektyvinės atsakomybės
principo visai tautai."), tenka suabejoti kai kuriomis jo
dėstomomis tiesomis. Nagrinėjant tokį skausmingą klausimą - ypač
kai tai daro tituluotas istorikas, - man regis, būtina labai kruopščiai
ir atsakingai dėlioti kiekvieną sakinį, faktą. Pavyzdžiui, vienoje
vietoje profesorius, lyg ir cituodamas D.Porat, rašo, kad "...lietuvių
tautybės baudėjai miesteliuose bei lietuvių policijos batalionai
Lietuvoje nužudė daugumą ar net du trečdalius visų nužudytų Lietuvoje
žydų...", o netrukus tai jau pavirsta lyg autoriaus išvada:
"Ar...lietuvių tauta gali suvokti, kokį skausmą dalis jos
sūnų, nacių pastūmėta, suteikė šalia gyvenusiai tautai - irgi
Lietuvos piliečiams, kurie buvo sunaikinti beveik visi ir tik
už tai, kad priklausė žydų tautai?"
Ne vienas klausimas ir abejonė kyla ir dėl tokio teiginio: "...Spaudoje
buvo daug antižydiškų straipsnių, visur buvo išklijuoti šlykštūs
antižydiški plakatai". Ar kuris istorikas gali tiksliai nurodyti,
kam tokia spauda priklausė, ar konkrečiai ten rašė, kas buvo visų
tų akcijų užsakovai? Visai tikėtina, kad tokių veiksmų užsakovas
ir organizatorius pasirodytų buvęs NKVD, sumaniai taikęs ir įvairiausius
principo "skaldyk ir valdyk" būdus tautoms sukiršinti
ir tarpusavio nesantaikai paskleisti. Vėlgi - kartoju - tai turėtų
būti kruopščiai išnagrinėti faktai, dokumentai ir visuomenei pateikiamos
neabejotinos išvados (tiesos). Nepriimtini ir emociniai proveržiai,
prie kurių priskirtina ir tokia profesoriaus mintis: "O kad
vietiniai gyventojai lietuviai nužudė daugumą savo žydų įrašyta
ir kapitaliniuose holokausto istorijos veikaluose". Kas gi
tuos veikalus rašė, kokiais dokumentais (Lietuvos, Vokietijos,
JAV archyvų) remiantis tai įrodoma, kokie gyvi liudininkai patvirtino
tokius teiginius?
Skaitant straipsnį dar kartą, panašių vietų galima būtų nurodyti
ir daugiau, todėl norom nenorom peršasi išvada, kad šiame straipsnyje
dirbtinai stengtasi sutaikyti dvi kol kas nesiderinančias skaudžios
temos nuostatas. O gal tiesiog autorius vis dar bijo pasakyti
tai, ko nepaneigiami faktai - juos sąžiningai interpretuojant
- reikalauja nenutylėti? Mūsų kartos (esu vos vyresnis už autorių)
piliečiai - buvę homo sovieticus, deja, lig šiol negali išsivaduoti
iš įvairiausių baimių, įskaitant ir dažno baimę kalbėti viešai
apie KGB. Stovim neseniai grupelė bendrakursių viename muziejuje,
prie garbingo mūsų vieno profesorių portreto, ir netikėtai prie
manęs palinkęs studijų draugas klausia: "Kažin ar gerai bus,
jei aš papasakosiu apie mūsų profesoriaus santykius su KBG remdamasis
neseniai rastu įdomiu dokumentu?!" Pasirodo, draugas bijojo
kalbėti apie KGB todėl, kad mūsų kompanijoje buvo pora bendrakursių,
tikrai bendradarbiavusių su KGB.
Ir dar vienas su baime susijęs (kitaip suprasti ir paaiškinti
vargu ar įmanoma) liūdnas tiesos nutylėjimo pavyzdys: jau keletą
metų Lietuvoje per rankas keliauja labai rimta Ernsto Cundelio
studija (rusų kalba) apie neva šešių milijonų žydų sunaikinimą
Antrojo pasaulinio karo metais, apie nusikalstamus prieškario
ir pokario (iki Niurnbergo proceso) istorijos faktų ir skaičių
klastojimus, jų autorius ir pastarųjų demaskuotojus. Kodėl ši
studija neverčiama į lietuvių kalbą, netampa lengvai prieinama
visiems (bet kurioje bibliotekoje)?
Ką apie tai jūs, profesoriau, galėtumėte pasakyti, jei jūsų rankos
nestabdo jokios baimės?
Marius VARLĖNIŠKIS
Vilnius
P.S. "Lietuvos
rytas" šį straipsnį spausdinti atsisakė.
© 2001 "XXI amžius"