"Aš nepasitikiu nė vienu musulmonu"

Rugsėjo įspūdžiai iš Olandijos

Pamiršo princą ir jo sužadėtuves

Jei ne tragiški rugsėjo 11-osios įvykiai Niujorke ir Vašingtone, kai teroristų valdomi lėktuvai įsirėžė į du Pasaulio prekybos centro dangoraižius, galimas dalykas, visa Olandija tebekalbėtų apie princo Viljamo Aleksandro sužadėtuves su argentiniete Maksima Zarreguita. Princo išrinktoji - diktatūros Argentinoje metu (maždaug prieš dešimt metų) buvusio žemės ūkio ministro duktė, o tai demokratiją mylintiems olandams - nelabai prie širdies. Nors Maksimos tėvas teigia nieko nežinojęs apie tuo metu daugybę dingusių neparankių valdžiai asmenų, olandai nelabai linkę tikėti tokiais pasiteisinimais. Todėl jam nebus leista dalyvauti dukters vestuvėse: tokios sąlygos buvo iškeltos, ir jis su jomis sutiko.
Dėl tragedijos JAV sužadėtiniai atidėjo savo viešnagę šiaurinėje Olandijos dalyje, kur kaip tik per atostogas šių eilučių autorė svečiavosi. Kaip ir visas pasaulis, nedidelis Muselkanalo miestelis keletui dienų lipte prilipo prie televizorių ekranų: dvi dienas žinios iš Niujorko ir Vašingtono buvo rodomos be perstojo, keletas olandų žurnalistų vedė tiesiogines laidas iš JAV. Olandai, kaip ir visi kiti europiečiai, buvo sukrėsti įvykių už Atlanto. Pirmosiomis dienomis po įvykio buvo neįmanoma nei telefonu, nei elektroniniu paštu susisiekti su Amerika, kur gyvena daug emigrantų iš Olandijos.

Drama danguje

Mane ypatingi įvykiai užklupo toli nuo gimtųjų namų antrą kartą: lygiai prieš dvejus metus viso pasaulio dėmesį buvo patraukęs kitas reikšmingas įvykis, kai, užvertę galvas, žmonės spoksojo į dangų, nes drama vyko kaip tik ten - aukštai, ir visų pasaulio laikraščių puslapius buvo užpildžiusi ta pati, visiems svarbi naujiena - vyko saulės užtemimas.
Tąsyk buvau atvykusi dalyvauti moterų konferencijoje, skirtoje keturioms svarbiausioms pasaulio religijoms. Saulės užtemimas, kai dienos viduryje buvo matomas mėnulis ir nuščiuvo keistos mėlynos šviesos nušviesta augalija ir gyvūnija, įvyko kaip tik per islamui skirtą konferencijos dieną. Šiomis ypatingomis aplinkybėmis tąsyk sesuo musulmonė iš Londono čia susirinkusioms krikščionėms, žydėms, budistėms ir induistėms perskaitė pranašystę iš Korano apie pasaulio pabaigą, kurios ženklu būsiąs mėnulis, pasirodęs danguje vidury dienos.
Šiandien vis mažiau kalbama apie atominio karo grėsmę ir pasaulio pabaigą. Kai kurie islamo šalių vadovai po įvykių JAV teigė, jog, išnykus įtampai tarp komunistinių Rytų ir Vakarų, Vakarų valstybių vadovai dirbtinai sureikšmina musulmoniškų kraštų grėsmę Vakarams, tuo patys kurdami ir didindami įtampos lauką. Tačiau pastarieji įvykiai JAV parodė, jog pavojus - ne iš piršto laužtas. "Kyla grėsmė ne tik Jungtinėms Valstijoms, bet ir visai mūsų europietiškai, demokratinei kultūrai, nes mes Jungtines Valstijas laikome europietiškos kultūros dalimi", - sakė užkalbinti olandai. Įdomu, jog europietiškos kultūros dalimi Vakarų Europoje laikomas ir Izraelis: ši šalis visados kviečiama dalyvauti reikšmingose europinio lygio sporto varžybose ar įvairių žanrų meno festivaliuose.

Svetimšaliai kelia nesaugumo jausmą

Šalimais gyvenantys musulmonai tapo daugelio Europos šalių realybe, su kuria vietiniams gyventojams tenka skaitytis. Atvykėliai nelabai nori keisti savo papročių, kuriuos jiems diktuoja jų religija. Išėjęs į bet kurio Olandijos miesto gatvę pamatysi moteris, kurios ant galvų tebedėvi specialius dangalus, kaip to reikalauja islamo papročiai. Tai, kad šie žmonės atkakliai laikosi savo gyvenimo būdo, ryškiai skirdamiesi nuo vietinių gyventojų, pastariesiems kelia savotišką nesaugumo jausmą. Musulmonų jaunimas linkęs greičiau keistis ir prisitaikyti, nors ir tamsesnio gymio, jie elgiasi ir atrodo kaip tikri olandai, tačiau su vyresniaisiais - sunkiau.
Panašų nesaugumo jausmą olandams kelia ir neseniai į šalį plūstelėję išeiviai iš buvusios Sovietų Sąjungos. Didžiulė grupė emigrantų iš Armėnijos įsikūrė nedideliame Muselkanalo miestelyje, kuriame gyvena septyni tūkstančiai gyventojų. Olandai nuo seno gyvena nedideliuose jaukiuose nameliuose, atrodo labai taikingi ir galima įtarti, jog pagrindinis jų rūpestis - laiku nušienauti žalią veją ir aplenkti savo kaimyną gėlyno grožiu. Tikra idilė! Tačiau ją temdo nesuprantami ir smalsūs nežinia iš kur atsibastę svetimšaliai iš nuskurdusių šalių: jie nė "bum bum" nemoka olandiškai ir, nors čia kiurkso jau šešeri metai, regis, mokytis nesirengia (juolab kad nešneka nei angliškai, nei vokiškai).

Skurdo simbolis - "A.Z.C."

Armėnai, kaip ir atvykėliai iš Afrikos bei islamo kraštų, Muselkanale gyvena buvusioje senelių prieglaudoje. Seneliams pastatė naują pastatą, nes šis buvo per prastas, todėl jame apgyvendino emigrantus. Iš išorės ir vidaus namas primena eilinį tarybinį bendrabutį. Laikinojo prieglobsčio namai emigrantams vadinami "A.Z.C.", todėl čia gyvenantys žmonės pravardžiuojami "azilais".
Tokių laikinojo prieglobsčio namų yra kiekviename didesniame ir mažesniame Olandijos mieste. Kas keleri metai "A.Z.C." gyventojai, jų nuomonės neatsiklausus, Olandijos valdžios sprendimu perkeliami į kitą panašią vietą Amsterdame, Roterdame ar Zvolėje. Tie, kurie neįrodė savo buvimo Olandijoje priežasties rimtumo, ne taip jau retai grąžinami į tėvynę. Jaunimas greičiau išmoksta kalbą, įsigyja profesiją ir pasilieka. Muselkanalo "A.Z.C." niekuo nepridengtas skurdas tvoskia tiesiai į nosį, ir tai gadina pasiturintiems olandams nuotaiką. Užkalbinta armėnė Tina sako, jog jai Olandijoje labai patinka. Ji atvyko su vyru ir vaikais, kiek pagyvenusi "azilų" namuose, persikraustė į atskirą namelį. "Žmonės čia labai geri, kiek čia gyvename, niekas nėra pasakęs blogo žodžio. Aš viską turiu: šaldytuvą, skalbimo mašiną, televizorių. Man čia gerai", - sako ji.

Emigrantus laiko tinginiais

Olandijos valdžia emigrantams moka pašalpas, kurių pakanka maistui. Tačiau čia nuobodu. Kadangi neturi Olandijos pilietybės, armėnai neturi teisės dirbti. O ir darbo nėra. Moterys per dienas geria kavą, plepa arba žiūri televizorių (mato programas rusų ir armėnų kalbomis, nes tuo pasirūpino Olandijos valdžia). Vyrai šmižinėja dviračiais po miestelį, žiūri, bene kas iš vietinių pasišauks ir duos darbo. Tačiau darbo čia nedažnai atsiranda, nes visi darbai laukuose - mechanizuoti. Pristojęs prie olandų ūkininko tvirtas armėnas prašosi, kad jam rankomis leistų pakrauti morkų derlių į mašinas. "Eik sau, - atsako jam ūkininkas, - man pigiau nusamdyti mašiną, nei tau mokėti."
"Armėnai - tinginiai. Jei reikia darbininko, mes imame olandus: jie dirba geriau ir sparčiau", - sako vietinio ūkininko žmona. Armėnų gyvenimas panašėja į paukštelio gyvenimą auksiniame narvelyje: maisto yra, bet niekur negali išskristi. Jau penkeri metai, kaip Tina čia, bet niekur nebuvo išvykusi iš miestelio, o norėtų nuvykti į Amsterdamą pasižvalgyti, tik pinigų bilietams nėra. Moterys žvalgosi į gėrybių prikimštas parduotuves, tačiau nusipirkti nieko negali. Namas, kuriame gyvena, - neblogas, tačiau nenuosavas.

Armėnai nuobodžiauja, bet grįžti į tėvynę nenori

Vietiniai krikščionys organizuoja labdarą atvykėliams. Tina padeda olandėms išrūšiuoti dėvėtus drabužius. "Guodžia tik tai, jog galiu iš šių drabužių ką nors pasirinkti sau ir savo vaikams", - sako ji. Tačiau tie skarmalai - labai nudėvėti.
Muselkanalo "azilų" namuose gyvena ne tik armėnai, bet ir keletas rusų šeimų. Paprastai drąsūs ir atviri rusai čia elgiasi neįprastai: ir juos užvaldė antrarūšės tautos sindromas. Apie save jie pasakoja nenoriai, tarsi ko bijotų. Jau daug kartų jie davė "interviu" policijai, nuolat atsakinėdami į tuos pačius klausimus: kokios priežastys privertė palikti tėvynę, ko čia atvyko, kodėl nenori grįžti namo. Laimei, lietuvių "azilų" namuose neteko sutikti. Netikiu, jog Olandijoje jų nėra, tačiau atvykę jie kažkaip ištirpsta, ieškosi vietos individuliai, ne bendruomenėmis, kaip armėnai ar kitos tautos iš Azijos ir Afrikos.
"Mes, armėnai, - krikščionys. Musulmonai - blogi žmonės, - primityvia olandų kalba vietinei gyventojai bando paaiškinti Tina. - Bet anie, būdami musulmonai, gauna Olandijos pilietybę, o mes, nors ir esame krikščionys, ne! Kur teisybė?" Olandijoje gyvena išeiviai iš įvairių islamo kraštų: Irako, Irano, Egipto. Po Antrojo pasaulinio karo atstatyti sugriautos Olandijos miestų ir kaimų atvyko daug turkų ir čia pasiliko. Rusijos ir Afganistano karo metais į šalį plūstelėjo afganai.

Pasaulis nebebus toks, koks buvęs

Po teroro akcijų Niujorke ir Vašingtone Olandijos ūkininkas taip išsakė savo nuomonę: "Daugiau aš nepasitikiu nė vienu musulmonu". "Po šio įvykio pasaulis daugiau nebebus toks, koks buvęs", - sakė pažįstama olandė. Koks jis bus? Gal amerikiečiai laimės, o gal praras pirmaujančias pozicijas pasaulyje, bet ir islamo pasaulis turėtų pasikeisti. Ypač vakariečius piktina moterų islamo kraštuose beteisiškumas. Afganistane, kur vyrauja ypač ryškus islamo fundamentalizmas, moterys neturi teisės mokytis, kreiptis pagalbos į gydytoją. Yra šalių, kur moterims draudžiama vairuoti automobilį. "Islamo šalių kupranugarės turi daugiau teisių nei jų moterys, - sako olandės, - nes joms nereikia slėpti savo veidų." Nors Jungtinės Valstijos iš visų jėgų stengėsi pademonstruoti, jog jėga ir valdžia tebėra jų pusėje, prezidento B.Klintono meilės nuotykiai, iš kurių juokėsi visas pasaulis, pažemino JAV autoritetą labiau, nei koks musulmonų keršto žygis. Tačiau amerikiečiai geraširdiškai atleido B.Klintonui "išdykavimus su sekretorėmis". Sunkią amerikiečiams valandą jis nedelsdamas atvyko į Manheteną, bandydamas tyliai įsimaišyti į minią nelaimės ištiktų amerikiečių - tų, kurių artimieji tądien, rugsėjo 11-ąją, negrįžo namo. Nešini jų nuotraukomis, susirinko laukti naujienų, kol bus atkasti po Pasaulio prekybos centro pastatų griuvėsiais palaidoti žmonės.
Olandai linkę aptarinėti Jungtinių Amerikos Valstijų vadovų charakterius taip, tarsi jie būtų pažįstami iš jų bažnytkaimio. Solidariu elgesiu ne tik JAV, bet ir Olandijoje B.Klintonas laimėjo daug simpatijų kaip žmogiškesnis vadovas nei D.Bušas, kuris kažkodėl nesiteikė pasirodyti Niujorke pačiomis pirmosiomis nelaimės dienomis. Olandai sakė, jog iš labai turtingos šeimos kilęs D.Bušas taip elgėsi, nes paprasčiausiai stokojo užuojautos žmonėms, tuo tarpu paprastoje darbininkų šeimoje užaugęs ir vargo vaikystėje matęs B.Klintonas buvo su kenčiančiais Niujorko gyventojais.

Imamo žodžiai nuskambėjo per visą Olandiją

Rugsėjo 15 dieną Utrechto Doma Olandijos reformatų bažnyčioje įvyko pamaldos, skirtos žuvusiesiems JAV paminėti. Pamaldose dalyvavo Olandijos vyriausybės ministras pirmininkas Vimas Kokas, sveikatos apsaugos ministrė Elsė Borst, princas Viljamas Aleksandras su savo sužadėtine Maksima, visų bažnyčių ir religijų- reformatų, katalikų, stačiatikių bei musulmonų - atstovai.
Šias reikšmingas pamaldas, kurias Olandija galėjo stebėti per savo televiziją, vedė moteris kunigė. Šios reformatų dvasininkės viešas pasirodymas bažnyčioje, išvaizda ir kalba atrodė įkvepiančiai. Taip pat kalbėjo bei meldėsi ir kitų religijų atstovai, tarp jų - ir katalikų vienuolė. Tačiau visi nekantriai laukė, ką pasakys musulmonų imamas Abdula Haselhofas.
"Gerai, kad žmonės, atakavę Pasaulio prekybos centrą Niujorke, bus nubausti. Tačiau svarbu, kad, beieškant kaltųjų ir bebaudžiant, nenukentėtų nekalti žmonės. Tuomet darytųsi tik blogiau ir blogiau. Pyktis neturi įgyti teisingumo išvaizdos", - šie imamo žodžiai nuskambėjo Utrechto Doma bažnyčioje ir netrukus buvo paskelbti pirmuosiuose Olandijos laikraščių puslapiuose. Tądien A.Haselhofas meldėsi: "Dieve, Rytų, Vakarų ir Pietų, išlaikyk mus taikoje, kad gyventume lyg broliai ir seserys". Jis pasisakė už visų religijų laisvę ir kritikavo Vakarus, kurių turtingumas kuria nelygybę pasaulyje, o drauge yra viena iš konflikto tarp neturtingų musulmoniškų Rytų ir pasiturinčių Vakarų priežasčių. Imamo žodžius jau kitądien palydėjo žinios iš Afganistano apie tai, kad žmonės masiškai bėga iš šalies, stengdamiesi išvengti Jungtinių Valstijų karinio antpuolio.

Fundamentalizmas

Olandijoje jau baigėsi krikščioniškojo fundamentalizmo laikai. Teko pravažiuoti pro etnografinį Olandijos kaimą Staphorst, kuriame gyvena labai pamaldūs reformatai, nepripažįstantys kitų krikščionių bažnyčių. Jie ir šiandien kasdien dėvi tautinius drabužius, o gražūs, senoviniai jų namai dengti šiaudiniais stogais. Tačiau krikščioniškas fundamentalizmas ar bent jo apraiškos - jau retenybė.
Olandijoje Reformatų Bažnyčia yra pagrindinė, katalikai šalyje sudaro gana nedidelę dalį. Veikia dvi pagrindinės bažnyčios - Olandijos Reformatų Bažnyčia (kuri žinoma kaip "karalienės bažnyčia", nes jos didenybė Olandijos karalienė yra šios tradicinės, nuo amžių susiklosčiusios bažnyčios narė) ir Reformatų Bažnyčia (yra ir trečioji, mažesnė - Krikščioniška Reformatų Bažnyčia).
Pastaruoju metu reformuotos Olandijos bažnyčios susivienijo ekumeniniam darbui, nors dar visai neseniai tėvas neidavo į dukters vestuves, jei ši tuokdavosi ne savoje, bet kitoje reformatų bažnyčioje. Dabar jau bandoma derinti darbą, keičiamasi kunigais. Bendraujama ir su katalikais. Gana daug teko matyti miesteliuose baptistų bažnyčių, aktyvūs "Gelbėjimo armijos" nariai. Tačiau santykiai su musulmonais liko problematiški, nes šie nepripažįsta kitų religijų. Olandų liudijimu, islamiškasis fundamentalizmas ir su juo susijęs religinis fanatizmas Rytų kraštuose pastaraisiais metais labai išaugo.

Vitalija NORVILIENĖ

Olandija-Lietuva

© 2001 "XXI amžius"