Negrįžę iš praeities
Kur priešrinkiminiai pradingo
pažadai,
Byrėję į ausis kaip iš gausybės rago?..
- Greit pasigirs, jei dar neišgirdai:
Neturit duonos? Valgykit pyragą...
Vytautas Cinauskas
Finansų ministerijos pateiktas 2002-ųjų
metų valstybės biudžeto projektas rodo, kad visi gerovės pažadai
buvo tik muilo burbulas. Numatoma skirti kur kas mažiau lėšų sveikatos
apsaugai ir kitoms socialinėms reikmėms. Ir visai nesvarbu, kad
dar niekas neatšaukė galiojančio įstatymo, pagal kurį sveikatos
apsaugai skiriama 5 proc. bendrojo vidaus produkto. Taip pat nenumatoma
skirti pinigų mokyklų kompiuterizavimo programai. Kyla klausimas
kaip bus su tuo vadinamosios informacinės visuomenės kūrimu. Šis
"kūrimas" pavestas ne kam kitam, o vienam iš neokomunistų
- vidaus reikalų ministrui J.Bernatoniui. Kartais atrodo, kad
po Nepriklausomybės atkūrimo išėję iš svetimo gyvenimo būdo, iš
svetimo niekuo netikėjimo plotų namo visa Lietuva sugrįžo į savastį.
Žemė - taip, sugrįžo visa. Tačiau žmonės, ką dar 1994 metais pažymėjo
rašytojas Petras Dirgėla, sugrįžo ne visi. Daug žmonių manė, kad
ne svetimi iš jų kiemo išėjo, o jie patys svetimi savame kieme
pasidarė. Pačiam šių eilučių autoriui teko girdėti vieno buvusio
partinio nomenklatūrininko žodžius, jog komunistai turi padaryti
viską, kad Nepriklausomybė būtų juokinga komedija, kaukių balius.
Taip ir daroma. Pakanka tik pasiklausyti Premjero ir jo bendraminčių
kalbų, ir susidarys nuomonė, kad okupacijos palikimo likvidavimas
tėra Lietuvos griovimas, ilgi okupacijos dešimtmečiai - lietuvių
kultūros "aukso amžius", geriausia atgaila už nusikaltimus
žmogiškumui ir Tėvynei, kolaboravimą - cinizmas, teisėtumo viršūnė
- nebaudžiamumas. Ir nuolatinis besižvalgymas buvusių šeimininkų
pusėn. Šokimas ir tautos šokdinimas pagal Maskvos muziką. Geriausias
to keliaklupščiavimo pavyzdys - "Lietuvos dujų" atidavimos
"Gazprom". Tiesa, kalbama, jog dar vyks konkursas. Koks
gi gali būti konkursas, jeigu vienintelis to "konkurso"
dalyvis - pats "Gazprom"! Neatsitiktinai vos tik Premjeras
pranešė apie sprendimą dėl "Lietuvos dujų", "Gazprom"
paskelbė džiūgaujantį pareiškimą, giriantį A.Brazauską, kaip "tinkamai
atsižvelgusį" į šio Rusijos koncerno interesus. Tokius dalykus
daryti galima tik žinant, jog žmonės tylės, neprotestuos. "Gelbėtojai"
supranta, kad okupacija buvo tautą formuojantis, tiksliau, deformuojantis
veiksnys. Šiandien yra labai daug tikrų lietuvių, reikalaujančių
legalizuoti komunistų partiją. Tai visiškas nesusipratimas. Kam
legalizuoti tai, kas ir taip veikia visiškai legaliai. Tokių lietuvių
etninis ir valstybinis tautiškumas yra tik formalus. Vis daugiau
žmonių vadovaujasi principu: jeigu priklausomybė naudinga, būkime
priklausomi. Kaip rašė jau minėtas rašytojas P.Dirgėla, "okupacija
gniuždo tą žmogų, kuris gina pavergtos savo tautos interesus,
ir gerina buitį to žmogaus, kuris įsipareigoja būti svetimos valstybės
vietininku savo tėvynėje. Šitaip gerinama gerovė ilgainiui nuvertina
Tėvynę ir visokį tautiškumą. Žmogus nebelygina savo likimo su
bendru tautos, giminės likimu. Sąvoka visi miršta jam netenka
prasmės. Jis lygina tai, ką turėjo, ką galėjo turėti, su tuo ,
ką iš tikrųjų turi: ką turi kitas, o jis neturi. Likimas tampa
tik gerovės ar negerovės pavadinimu. Žmogus, šnekėdamas apie savo
likimą, turi galvoje ne save, o savo gyvenimo sąlygas". Vienas
Atgimimo metų veikėjas, šiuo metu nusivylęs tuo, kaip elgiasi
nemaža dalis Lietuvos žmonių, atiduodančių savo balsus buvusiems
nomeklatūrininkams ir įvairaus plauko avantiūristams, sakė tikįs
Dievo valia. Pasak jo, Dievo valia gali išvesti iš miesto žiurkes,
gali išvesti svetimus kareivius. Tačiau nė Dievo valia negali
išvesti iš Lietuvos lietuvių, įsipareigojusių būti kitų valstybių
vietininkais. Tad kas gi gali prikelti žmones pilietiniam aktyvumui,
patriotizmui? Neokomunistų ideologai mėgsta kalbėti apie demokratiją,
kuri ir turėtų būti visų Lietuvos žmonių vienijimosi garantas.
Tačiau kokia demokratija? Juk yra ir okupacinė demokratija, ir
demokratinė okupacija. Neapsisprendus, kokie yra svarbiausi vertybiniai
orientyrai, demokratija yra laivas jūroje, kuriame nėra nei inkaro,
nei kompaso. Kur vėjas neša, ten ant seklumos užneša. Argi ne
tai kone kasdien matome Lietuvoje?
Valdančiojoje partijoje vykstantys nesutarimai kol kas pasireiškia
tik atskirais išsišokimais. G.Kirkilas, mėgindamas bent kiek sutramdyti
savo partiečius, baigia nusiplūkti. Tam buvo sušauktas net vadinamųjų
socialdemokratų frakcijos uždaras posėdis, kuriame G.Kirkilas
patarė bendražygiams atsargiau kalbėti viešai, ypač su žurnalistais.
Jo žodžiais tariant, kai kurių neokomunistų Seimo narių kalbos
kenkia partijos įvaizdžiui. Nežinia, ar G.Kirkilas turėjo galvoje
tik aršiausius neobolševikus - M.Pronckų, V.Velikonį, S.Dmitrijevą,
V.Orechovą ir panašius. Juk nė kiek ne mažiau už minėtus asmenis
savo ilgesį komunistinei praeičiai išreiškia ir pats partijos
vadas. Kaip teigė G.Kirkilas, jei Seimo nario pozicija neatitinka
partijos linijos, jis gali kalbėti tik savo vardu... Tačiau kas
patikės, kad partijos vadovas kalba ne partijos vardu? Kaip taikliai
pastebėjo Lietuvos radijo apžvalgininkė R.Sotvarienė, "lavono
reanimuoti negalima". Taip žurnalistė įvertino paskutiniąsias
premjero A.Brazausko kalbas, ypač jo akibrokštą susitikime su
Vakarų verslininkais. R.Sotvarienė pabrėžė, kad A.Brazauskas niekada
nesugebės atitrūkti nuo Maskvos šeimininkų bambagyslės. Gerai
būtų, kad taip elgtųsi jis vienas ar su grupe kolūkinės tvarkos
besiilginčiais bendražygiais, tačiau kai prie tos Kremliaus bambagyslės
visomis išgalėmis stengiamasi pririšti visą Lietuvą - kaip tai
reikėtų vertinti? Ir kas bus tie vertintojai? Juk faktiškai Prezidentas
vengia net užsiminti apie A.Brazausko ir jo partinių kolegų akibrokštus.
Kas gali paneigti, kad tokie nutylėjimai reiškia pritarimą?
Pasirodo, kad ginti Rusiją imasi ne tik Premjeras, bet ir kiti
veikėjai, atstovaujantys Maskvos interesams. Antai Seimo Ekonomikos
komiteto pirmininkas V.Uspaskich, tariamai susirūpinęs, kad "Lietuvos
dujos" atitektų Lietuvai, o ne Ivanui ar Džonui, čia pat
didžiuliame užsakomajame straipsnyje viename Lietuvos dienraštyje
fariziejiškai klausė: "Kas pastatė "Lietuvos dujas"?
Ar Ivanas, ar Džonas, kuriam šiandien norima sudaryti šiltnamio
sąlygas". Oligarchas gali būti ramus. Jokių šiltnamio ar
kokių kitokių sąlygų nei Džonas, nei Hansas negaus. Tuo pasirūpins
A.Brazauskas. Tą suprato ir Vakarų verslininkai, išklausę Premjero
odę sovietinei praeičiai. Danijos verslininkai nepatingėjo net
į Briuselį nuvykti ir papasakoti Europos Tarybos nariams, rengiantiems
dokumentus apie Lietuvos priėmimą į Europos Sąjungą. Jie pažymėjo,
kad Lietuvos kelyje į ES pastebimi blogi ženklai. Tarp tokių ženklų
paminėtas grūdų supirkimo ir cukraus pardavimo kainų reguliavimas.
Pabrėžiama, kad A.Brazausko valdžia sparčiai stumia Lietuvos žemės
ūkį į sovietinę sistemą, o dabartinė Vyriausybė stabdo pozityvias
reformas, kurias gana sėkmingai vykdė A.Kubiliaus Vyriausybė.
Danai taip pat pažymėjo, kad, atėjus vadinamųjų socialdemokratų
valdžiai, užsienio investuotojams su įtakingų lobistų pagalba
daromos įvairiausios kliūtys. Žinant, kad Danija pirmininkaus
Europos Sąjungai tuo metu, kai Lietuva bandys belstis į ES duris,
toks visoje Europoje nuskambėjęs danų verslininkų pareiškimas
gali pakeisti ne tik Danijos, bet ir kitų ES šalių poziciją dėl
Lietuvos narystės.
Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas
© 2001 "XXI amžius"