Kas užtvėrinėja kelius į ES ir NATO

Bulgarijos sostinėje Sofijoje įvyko dešimties siekiančių narystės NATO šalių aukščiausiojo lygio susitikimas. Šių valstybių - Slovakijos, Slovėnijos, Rumunijos, Bulgarijos, Albanijos, Makedonijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos bei Kroatijos prezidentai pareiškė paramą NATO remiamai JAV kovai prieš terorizmą. Šis Sofijos viršūnių susitikimas vertinamas kaip labai svarbus prieš 2002 metų lapkritį numatomą NATO viršūnių susitikimą, kuriame turėtų paaiškėti, kokios valstybės pateks į Aljanso plėtros etapą ir ar iš viso pateks. Mat galima neabejoti, kad Vašingtono administracija jau pajuto politinį spaudimą tiek šalies viduje, tiek ir iš kai kurių NATO partnerių, ypač iš Prancūzijos ir Vokietijos, kad neverta pyktis su Kremliumi dėl Baltijos valstybių priėmimo į NATO. Dideliam Rusijos komunistų ir nacionalpatriotų džiaugsmui, kai kuriose NATO šalyse jau cituojami Rusijos baltųjų generolo Denikino žodžiai, esą 1918-aisiais paskelbusios savo nepriklausomybę Lietuva, Latvija ir Estija yra "limitrofinės" valstybės.
Sofijos susitikime dalyvavęs NATO generalinis sekretorius D.Robertsonas ir Aljanso ginkluotųjų pajėgų vadas Europoje JAV generolas D.Ralstonas užtikrino, kad karas prieš terorizmą nesutrukdys NATO plėtrai, bet ypač pabrėžė, jog viskas priklausys nuo šalių pretendenčių pasirengimo. Panašiai teigiama ir JAV prezidento D.Bušo atsiųstame laiške pasitarimo dalyviams. Aišku, tai suteikia tam tikrų vilčių, tačiau net ir vadinami įžvalgiausiais pasaulio politologai nedrįsta prognozuoti, kaip toliau vystysis įvykiai pasaulyje. Juolab kad dar neaišku, kokių veiksmų imsis Rusija. Kelia tam tikrą įtarimą Lietuvos kairiųjų veikėjų Č.Juršėno ir G.Kirkilo išankstinis teigiamas V.Putino pareiškimo dėl galimybės Rusijai įstoti į NATO įvertinimas. O Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas pareiškė, kad Rusijos priėmimas į NATO reikštų Aljanso žlugimą. Ko gero, to ir siekiama, nors kito Rusijos politiko aršaus NATO priešininko užsienio reikalų ministro I.Ivanovo retorika po V.Putino pareiškimo gerokai pasikeitė. Geriausias to įrodymas - jo laiškas Lietuvos užsienio reikalų ministrui A.Valioniui Rusijos ir Lietuvos diplomatinių santykių užmezgimo dešimtmečio proga. I.Ivanovas ragina Lietuvą kartu ieškoti atsakymų į klausimus, koks turi būti Baltijos regionas artimiausioje ateityje, kaip jame bus įvertinti Rusijos interesai, kokia forma šiame regione pavyks realizuoti Europos be skiriamųjų linijų ir zonų idėją.
Vargu ar pagrįstas Lietuvos prezidento V.Adamkaus optimizmas dėl greito Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą. Žinant politinių jėgų išsidėstymą Lietuvos Seime, toks optimizmas labai greitai gali virsti pesimizmu. Būtina atkreipti dėmesį į straipsnį įtakingame Lenkijos laikraštyje "Gazeta Wyborcza" iškalbingu pavadinimu "Uždaryti Lietuvą". Straipsnyje komentuojamas A.Brazausko sprendimas faktiškai perduoti Rusijos "Gazprom" ne tik visišką dujų tiekimo Lietuvai kontrolę, bet ir pasinaudoti jos dujotiekiu tiekiant dujas Rusijos anklavui - Karaliaučiaus sričiai.
Lenkijos laikraštis pažymi, kad "Gazprom" spaudimas Lietuvai pasiekė apogėjų, kai tik Lenkija pasirašė sutartį dėl dujų tiekimo iš Norvegijos ir Danijos. "Gazeta Wyborcza" rašo, kad stulbinanti buvo derybų su "Gazprom" pabaiga, nes naująjį "Lietuvos dujų" privatizavimo planą Lietuvos Vyriausybė priėmė iš karto, vos tik Rygoje "Gazprom" delegacija pradėjo derybas su A.Brazausku ir pateikė sutarties sąlygas. Lietuvos Premjeras tas sąlygas bemat priėmė. Lenkijos laikraštis atkreipia dėmesį, kad šis susitarimas su Rusijos koncernu gali užtrenkti duris Lietuvai į Europos Sąjungą. Taigi Vilniuje neatlikti ir blokuojami "namų darbai", apžvalgininkų nuomone, grėsmingai kaupiasi. Lietuva gali būti palikta "antriems metams", atidedant jos narystę NATO ir Europos Sąjungoje.

Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas

© 2001 "XXI amžius"