Meninė kūryba - tai nuolatinis savęs tobulinimas
Gyvename laikotarpiu, kai knygų
lentynos verste užverstos užsienio ir lietuvių grožinės literatūros
leidiniais. Bet gali atrasti ir naujų kūrėjų, kurių vardai knygų
viršeliuose pasirodė visai neseniai. Nežiūrint į tai, šie autoriai,
nors ir neturėdami specialaus literatūrinio išsilavinimo, sugeba
įtaigiai ir gyvai perteikti skaitytojams ne tik vaizduojamus įvykius,
bet ir vidinę savo herojų dramą. Dažniausiai jie rašo apie jų
bendraamžių išgyvenimų ir jausmų peripetijas.
Kalbamės su vienu iš minėto naujosios bangos grožinės literatūros
kūrėjų, einančių literatūrinių ieškojimų ir atradimų keliu.
Vytautas Stirpeika - 38 metų, Žemaitijoje gimęs, techninius ir
kultūros mokslus studijavęs pradedantis rašytojas. Šiuo metu jis
gyvena ir dirba Vilniuje. Pirmąją savo knygą "Petras ir Petras,
arba Kvailumo lobynas" išleido 1998 metais. 2000-aisiais
pasirodė antra jo knyga - romanas "Nuogi šaltyje". Šiuo
metu jau parengtas spaudai šio romano tęsinys "Skilęs medis".
Ką jums reiškia meninė kūryba?
Kas jus, kelių kitų profesijų atstovą, paskatino imtis literato
plunksnos?
Kūryba manyje yra tai, kas neduoda
ramybės, kol ant popieriaus neišsakau į mane pasibeldusių minčių.
Nori nenori, tačiau jos visą laiką apie save primena, lyg erzindamos
siūlo vis naujus arba manyje esančius siužetus, interpretacijos
variantus. Kartais galvoju, kad nuo manęs mažai kas tepriklauso,
nes kūryba yra apsigyvenusi kažkurioje mano sielos vietoje ir
kurti yra natūralus poreikis.
Kita vertus, jaučiu, kad ji man reikalinga dar ir todėl, kad,
parašęs knygą, kažkiek pasikeičiu ir pats. Net stebiuosi matydamas,
kaip į daug ką žvelgiu kitaip nei anksčiau, lyg kitomis akimis.
Įdomus vidinis lūžis įvyko po knygos "Skilęs medis".
Nežinau, kiek būtų tikslus palyginimas, bet po jos parašymo tarsi
nuo akių nukrito šydas. Stebiuosi, kaip dabar žiūriu į tai, kas
anksčiau keldavo nerimą. Jaučiuosi taip, lyg manyje būtų apsigyvenusi
ramybė, suprantama, ne visiška. Į pasaulį pradėjau žiūrėti kitaip,
nesiblaškau dėl to, ko negaliu pakeisti. Po kiekvienos knygos
tarytum kažko atsikratau, tampu laisvesnis. Tikriausiai dėl to,
kad kai išgyvenu kiekvieno personažo mintis, rūpesčius ir džiaugsmus,
turiu puikią progą pažvelgti, pasverti, palyginti ir tai, ką turiu
sukaupęs savyje. Kadangi savo personažų nenoriu paleisti į pasaulį
bet kaip sukurtų, juos šlifuoju, dailinu ir, ištisai apie juos
galvodamas, pajuntu, kaip atrandu savyje dalykus, kurių anksčiau
nepastebėdavau. O kai tai aptinku, automatiškai pasikoreguoja
mano minčių sankloda, būdas. Pasijuokdamas iš savęs, galiu pasakyti,
jog taip auklėju save...
Vadinasi, kūryba jums - tai vidinė
būtinybė, išsilaisvinimas iš dvasios gniaužtų, kitaip tariant,
sielos, žaizdų gydymas, ką dažnai teigia ne tik kūrėjai, bet ir
psichologai. Tikriausiai girdėjote teiginį, jog geras rašytojas
turi būti tikras žmogus, sielos ir dvasios paslapčių žinovas ir,
be abejo, filosofas, pranašas, juristas, ekonomistas... Ką apie
tai manote?
Labai ačiū, gražiai pasakyta apie
rašančius žmones. Šiek tiek sunku atsakyti į šį klausimą, nes,
sakydamas: "O, taip", tiesiog pagirčiau pats save. Kita
vertus, nori nenori turiu tam pritarti, nes knyga - tai gyvenimo
atspindys su visais jame egzistuojančiais dėsniais, su visa gyvenimo
druska, cukrumi ir pipirais. O juk negali kitiems kalbėti apie
tai, ko pats visiškai neišmanai. Žinoma, kartais nebūtina turėti
asmeninės patirties apie tai, ką rašai, tačiau bent jau informuotas
turi būti garantuotai, kitaip skaitytojas iškart pajus netikrumą,
ir tu būsi jam nebeįdomus. Yra ir kita medalio pusė. Būna, kad
ir skaitytojas neturi patirties, neišmano to, ką tu jam rašai.
Tuomet jis užverčia tavo knygą, sakydamas, jog taip nebūna. Ir
nieko tada nepadarysi, tiesiog nesutapo tavo ir to žmogaus pasaulėžiūra
ir patirtis.
Na, o kalbant apie tai, jog rašytojas turi būti žmogaus sielos
ir dvasios paslapčių žinovas, manau, kad pažvelgti ir pažinti
viso to bent kraštelį - jau savaime yra laimėjimas. Tačiau aš
manau, jog didelis vidinių žmogaus paslapčių pažinimas iki pat
sielos gelmių ir rašytojui yra nepasiekiamas ir neįmanomas. Dažnai
negalima arba tik paviršutiniškai galima suvokti, pavyzdžiui,
labai ramaus žmogaus drastiškus poelgius. Mes negalime suprasti
iki galo, kas jame kaupėsi metų metais, jo vidinės kovos ir visų
išgyvenimų. Ko gero, viso to nesuvokia ir jis pats. Trumpai tariant,
visiškai žmogaus sielą pažinti ir suprasti gali tik Aukščiausioji
jėga - Dievas, nes manau, kad tai ir yra Jo darbas.
Papasakokite apie savo literatūrinę
veiklą.
Suprantama, pradžia buvo mokykloje.
Prasidėjus pamokai, mokytoja, net nepaklaususi, ar paruošiau namų
darbus, iš karto liepdavo stoti prie lentos ir skaityti. Visiems
būdavo šventė, mat skaitymas užtrukdavo kone pusę pamokos, ir
klasės draugai galėdavo patinginiauti.
Mokytoja skirdavo man labai daug laiko. Įsiveldavome į tokias
literatūrines diskusijas, kad užbaigti joms prireikdavo ir pertraukos.
Mokytoja mėgo stovėti atsirėmusi į palangę, vos per porą suolų
nuo manęs, ir mes kalbėdavomės. Klasėje būdavo kone kapų tyla,
tiesa, dabar su šypsena užduodu sau klausimą, ar draugai tik norėjo,
kad mokytoja jų neklausinėtų, ar jiems tiesiog patikdavo klausytis
mūsų pašnekesio. Ko gero, patikdavo, nes neretai į tuos pokalbius
įsitraukdavo ir kiti. Iš literatūros pamokų man liko labai šviesūs
atsiminimai. Labai norėčiau sutikti tą mokytoją.
Manęs niekada neapleido mintis, kad rašysiu, tik kažkodėl tai
atidėliodavau neapsibrėžtam laikui, kol vieną naktį atsibudau
ir kone pradėjau matyti vidiniu matymu, kaip kažkokie žmonės vaikšto,
kalba, mačiau jų manieras, veiksmus. Jie buvo tokie juokingi,
kad tiesiog buvo linksma pačiam. Tada aiškiai supratau, kad reikia
sėsti ir rašyti. Taip gimė knyga "Petras ir Petras, arba
Kvailumo lobynas". Tiesa, ji išėjo labai savita. Vieni ją
skaito ir klausia: "Iš kur tas lengvumas?" Kiti atvirai
prisipažįsta, kad ji labai sunki. Ko gero, pritarčiau ir vieniems,
ir kitiems. Tai lengvo turinio, tačiau su ganėtinai vingria sakinių
konstrukcija ir gal kiek per daug vingriu personažų mąstymu. Tam
pasidaviau ir pats.
Antra knyga "Nuogi šaltyje" - kardinaliai priešinga
pirmajai. Joje apstu vieno žodžio sakinių. Neretas minties išsakymas
dviem, trim žodžiais, ir veiksmas persikelia į naują eilutę. Tą
patį stilių pasistengiau išlaikyti ir antroje šio romano dalyje
- knygoje "Skilęs medis".
Jau kelis lapus parašiau dar vienam romanui - "Balandžio
šokis". Jo skambesio dar tebeieškau. Manau, kad stiliumi
ji bus panaši į ankstesnes, bet turės ir savitumo. Kaip ji skambės,
jau jaučiu, bet tai dar nesusikristalizavo tiek, kad galėčiau
sėsti ir rašyti. Mintys apie ją jau nebeduoda ramybės.
"Balandžio šokis" knygų mėgėjams bus tikras siurprizas
ne turiniu, bet savo priešistore.
Jūsų kūryboje ryški krikščioniškų
idėjų linija. Romano "Nuogi šaltyje" pagrindinis veikėjas
didžiausių gyvenimo išbandymų metu tarsi netyčia atsiduria Dievo
namuose, ten tarp besimeldžiančių maldininkų praleidžia visą naktį.
Matome jį skaitantį maldas ir vienatvėje. Koks jūsų paties santykis
su Kūrėju?
Esu teigęs, jog knyga - gyvenimo
atspindys. O vienas iš pagrindinių stulpų gyvenime, mano supratimu,
yra tikėjimas. Net ir didžiausias ateistas, pats to nesuvokdamas,
teigia Dievo buvimą. Jei jis tikrai neabejotų, kad Dievo nėra,
argi jis imtų taip uoliai jį neigti žodžiu, kam neigti ir kalbėti
apie tai, ko nėra? Tad ir mano herojus, mindamas gyvenimo kelius,
lyg atsitiktinai suklumpa prieš altorių, prašydamas Aukščiausiojo
pagalbos jį užgriuvusiuose varguose.
Manau, jog daugelis iš mūsų, gal to tiesiogiai ir nesuvokdami,
blaškomės tarp velnio ir Dievo. Argi kas nors iš mūsų gali pasakyti,
jog neturi bent jau blogų minčių? Kai jos nugali, mes nukrypstame
tamsos pusėn. Tas pats atsitinka ir mano romano herojams. Pagrindiniai
šios knygos veikėjai yra tragiško likimo visuomenės atstumti žmonės
- jaunas benamis ir gyvenimo dugne atsidūrusi jo vienmetė, kurią
dar ilgai persekios tamsos šešėliai...
O savo santykį su Kūrėju norėčiau apibūdinti perskaitytais žodžiais:
"Jūsų esmė yra Dievas". Gal cituodamas ir nesu visiškai
tikslus, tačiau tai yra mano sampratos pagrindas. Manau, toli
nenukrypsiu nuo jūsų klausimo, papasakojęs porą įdomių atsitikimų
apie mane ir mano kūrybą lydėjusius ženklus.
Rašydamas pirmąją knygą, labai jaudinausi, nes nebuvau tikras
tuo, ką darau. Ir štai vieną naktį, man besėdint prie rašomojo
stalo ir besiblaškant tarp noro rašyti arba mesti, nei iš šio,
nei iš to ant mano rankraščio nukrito boružė. Kaip minėjau, buvo
žiema. Nukritusi ji patraukė tiesiai per užrašytą sakinį: "Viskas
bus gerai..." Negalėjau atsistebėti. Tai suteikė man pasitikėjimo.
Ženklai lydėjo ir kitą mano knygą.
Tik pabaigęs rašyti knygą "Skilęs medis", išėjau į balkoną
ir, jausdamasis laimingas, gurkšnojau arbatą. Žinoma, galite tuo
nepatikėti, bet visai šalia, po mano langais, pasigirdo trenksmas.
Nukreipęs ten akis, pamačiau, kaip traškėdamas atskilo kone trečdalis
didelio medžio ir driokstelėjo žemėn...
Pastaraisiais metais Lietuvoje
ir pasaulyje daugiausia buvo kalbama apie globalizaciją, informacinės
visuomenės naujų technologijų kūrimą bei kitas žemiškojo gyvenimo
problemas, dvasinį gyvenimą su jo amžinosiomis vertybėmis paliekant
antrame plane. Ką jūs manote apie šiuolaikinio žmogaus dvasingumą?
Aš į visa tai nežiūriu labai pesimistiškai
ir niūriai. Daugelis teigia: "Šie laikai tokie, šie laikai
anokie". Taip, pasaulis gal nėra toks, kokį norėtume matyti,
bet visko "šiems laikams" nesuversčiau. Pažiūrėjus į
istoriją matyti, kad ir tais laikais žmonės judėjo dviem kryptimis
- į priekį ir atgal. Dvasingumo ir šiais laikais yra nemažai,
tik bėda, jog blogis yra agresyvus ir todėl labiau krintantis
į akis. Dvasingumas yra ramus ir tylus, todėl jis mažiau pastebimas,
bet, gerai pasidairęs, randi jo nemažai.
Ir dar viena optimistinė gaidelė: Dievas niekad nenustoja dirbti
savo darbo. Jis lanko ir blogą, ir gerą. Siunčia išbandymus, prabyla
mums per mūsų pačių mintis, stebi kiekvieną žingsnį. Kaip yra
sakoma, saulė užteka visiems. Dievas yra Dievas, Jo didžiausias
noras - kad kiekvienas žmogus atsigręžtų į Jį. Ir tai padarys
kiekvienas, bet atėjus laikui. Aišku, tai nereiškia, kad į tą
darbą neturi įsitraukti ir žmonės. Gal nuskambės kiek per garsiai,
bet sutikau daug Dievo bendradarbių, gyvenančių žemėje. Kartais
juk reikia nedaug: gero žodžio, šiltos rankos, ir tu jau prisidėjai,
kad viena ašara nenukristų. Argi tai ne bendradarbiavimas?
Kaip reikėtų ugdyti jauno žmogaus
dvasinį pasaulį, kad jo sąmonės nežalotų narkotikai, alkoholis,
žiaurumas ir prievarta, palaidas gyvenimo būdas ir kitos mūsų
visuomenės ydos? Kokį vaidmenį šiame procese turėtų vaidinti literatūra
ir menas?
Manau, kad menas šiame procese vaidina
tiesioginį vaidmenį. Tik menas, kaip ir viskas šioje žemėje, nėra
vientisas. Yra vedantis pirmyn ir yra vedantis atgal. Kaip žinoma,
atgal eiti lengviau ir baisiausia, kai kolona pasuka atgal, paskutiniai
tampa pirmutiniais. Tai itin gerai matyti kūrinyje "Šuns
širdis".
Na, o kaip būtų galima ugdyti jauną žmogų? Galėčiau pasakyti tai,
kas kalbama tokiais atvejais: mokyklos indėlis, tėvai ir t.t.
Kartotis nesinori, juolab kad šie žodžiai praradę skambesį ir
jų niekas nebegirdi.
Manau, vienas iš galimų variantų, ugdant sveiką mąstymą (o tai
juk dorovės pagrindas), gali būti reklama. Taip taip, reklama.
Jei tokia jėga, kokia yra reklamuojamos prekės, bet neįkyriai,
išmintingai ir geranoriškai būtų reklamuojamos žmogiškosios dorybės,
esu įsitikinęs, jos taptų tikrąja vertybe. Manau, ir spaudos leidiniai
turėtų mažiau smaguriauti tuo, kas bloga, o ypač - nepateikti
detalių. Smaguriaukime gerumu, gerais darbais, gerais pavyzdžiais,
kad gėrio akcijų vertė išaugtų. Žmonės pavargo bijoti, o jie vis
bauginami. Taip iš jų atimamas iniciatyvumas, juos apgaubia apatija,
neviltis. O neviltis ir baimė - seserys, vedančios prie narkotikų,
alkoholio ir kitokio ėjimo atgal.
Koks bus tolesnis jūsų indėlis
į žmogaus dvasinį ugdymą?
Kartą man į namus paskambino žmogus.
Pasakė, kad perskaitė mano knygą. Kalbėjo labai susijaudinęs ir
vis dėkojo. Sakė, kad rado atsakymą, kurio senokai ieškojo. Nenorėjau
daug klausinėti, galų gale tai ir nesvarbu, bet man tai suteikė
naujų jėgų rašant knygą "Skilęs medis". Vadinasi, tą
darbą dirbu ne veltui.
Esu vienas populiariosios nuomonės šalininkas, jog, norint, kad
pasaulis keistųsi į gera, pirmiausia reikia keistis pačiam. Manau,
čia tiktų pora eilučių iš knygos "Nuogi šaltyje": "Mes
šį pasaulį radome su tokiomis taisyklėmis ir norėčiau, kad užtektų
išminties nepadaryti jo nors jau blogesnio ir tai bus jau labai
daug..."
Sunku su jumis nesutikti, tačiau
realybėje šis pasaulis, mums besikalbant, jau tapo kitoks... Pasėtas
neregėto masto blogis - Amerikoje įvykdytas teroro aktas, nusinešęs
tūkstančius nekaltų gyvybių. Žmonės tapo kitokie: labiau susikaupę,
vieningesni ir tylesni, mirties akivaizdoje pajutę šio gyvenimo
laikinumą ir trapumą.
Tai nuskambės šventvagiškai, tačiau
gal sukrėtimai ir katastrofos (tik, aišku, ne tokio masto) reikalingi
žmonijos dvasiniam vystymuisi, nes sakoma, jog kančia taurina
žmogaus sielą? Ar galima šio konflikto atveju suderinti žemiškąją
ir dieviškąją logiką ir išmintingai sureguliuoti susidariusią
padėtį, atsisakyti keršto?
Manau, kad žmonija nuėjo ne ten, kur reikia. Mano supratimu, Žemė
- lyg organizmas ir jei su ja elgiamasi netinkamai, ji suserga.
Tai matome ir dabar. Nusikaltimai neturi tautybės ar religijos.
Yra tik žmonės, kurie tuo prisidengia. Būtų baisu, jei mūsų planeta
įsiveltų į karą religiniu pagrindu. Tai būtų pati didžiausia klaida
istorijoje, nes kiekviena religija moko tik artimo meilės ir pagarbos
jo gyvybei.
Dėkojame už pokalbį, linkime sėkmės
nelengvame literatūros darbininko kelyje ir didelės Dievo palaimos
ugdant tautos dvasingumą.
Kalbėjosi Danutė STASIŪNAITĖ
Vilnius
© 2001 "XXI amžius"