Kai redaktoriui rūpi niekinti kitą
Vasarą Vilniaus universiteto Žurnalistikos
institutas surengė seminarą tema: "Pilietinė žurnalistika:
žurnalistų atsakomybė ir visuomenės interesai". Pranešimus
skaitė Visuomenės plėtros fondo vadovas filosofas Romualdas Ozolas,
filosofė doc. Leonarda Jekentaitė-Kuzmickienė, žurnalistų etikos
inspektorius Romas Gudaitis, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas
Rimgaudas Eilunavičius, Lietuvos filosofijos ir sociologijos instituto
Viešosios nuomonės tyrimų centro vadovas dr. Vladas Gaidys, Žurnalistikos
instituto vyr. dėstytojas Skirmantas Valiulis ir kiti.
Publikacijos pagal kai kuriuos pranešimus pasirodė laikraštyje
"Žurnalistų žinios" - leidinyje žurnalistams ir visuomenei
- 2001 metų liepos-rugpjūčio mėnesių jungtiniame numeryje.
Tarp kitų pranešėjų buvo ir "Kaišiadorių aidų" redaktorius
Jonas Laurinavičius, skaitęs pranešimą "Visuomenės interesai
ir rajonų spauda". "Žurnalistų žinios" visą puslapį
paskyrė šiam pranešimui, tas rašinys pavadintas "Pagrindinis
cenzorius - litas". J.Laurinavičius pranešime atskleidė daugelį
problemų, su kuriomis susiduria rajono laikraščio žurnalistai,
siekdami, kad vietinis leidinys būtų populiarus, skaitomas, sugebėtų
konkuruoti su kitais laikraščiais.
Nieko nuostabaus - rajonų laikraščių leidėjams ir žurnalistams
visokiausių problemų netrūksta. Tačiau skaitydamas "Kaišiadorių
aidų" redaktoriaus J. Laurinavičiaus mintis, išsakytas seminare,
nustebau štai dėl ko: pranešėjas, girdamas savo laikraštį, pasakodamas
apie kasdieninius redakcijos reikalus, bando paniekinti kitus
leidinius, tarp jų - ir "XXI amžių". Štai kaip giriasi
redaktorius J.Laurinavičius, kalbėdamas apie savo laikraštį, ir
kaip peikia katalikų leidinį: Mano vadovaujama bendrovė - leidėja
- pelno siekianti, blogiausiu ateju - save išlaikanti organizacija.
Jeigu noriu, kad bendrovė gyvuotų, kad jos darbuotojams, visų
pirma žurnalistams, laiku ir skatikais būtų išmokamas atlyginimas,
turiu rūpintis, kad laikraštis skaitytojus domintų, tenkintų jų
poreikius.
Pavartau katalikų leidinį "XXI amžius". Jame iš tikrųjų
rašoma apie sektinas žmogiškąsias vertybes, pranešimų apie vagystes,
žmogžudystes - nė kvapo. Tačiau šio laikraščio tiražas - 3900
egz. Drįsčiau teigti, jog didžioji jo dalis išdalijama veltui.
Pagalvokite, koks būtų "Kaišiadorių aidų" tiražas, jeigu
jį užpildytume "XXI amžiaus" turiniu. Manyčiau, bankrotas
būtų staigus ir negailestingas...
Teisingai kalba žmonės, kad mūsų tautiečiams yra didžiausia laimė,
kai jų kaimynams atsitinka kokia bėda, kai kiti nukenčia. Sakoma,
kad jau įprastu dalyku tampa kitų niekinamas, savęs aukštinimas,
"lipimas per kitų galvas".
Be galo keista, kad "Kaišiadorių aidų" redaktorius savo
pranešime pasirinko kaip pavyzdį "XXI amžiaus" laikraštį.
Šalyje juk eina šimtai leidinių, pilni kioskai guli, dūlėja, saulėje
blunka ir masiškai nurašomi, nes skaitytojai neperka visokiausio
šlamšto. Kodėl neparinkus tokių pavyzdžių? Kodėl užkliuvo katalikiškas
ir skaitytojų mėgstamas "XXI amžius?
Neaišku, dėl kokių priežasčių paminėtas mažesnis šio laikraščio
tiražas. Ar taip pasielgta tyčia, siekiant sumenkinti įdomaus
ir populiaraus laikraščio autoritetą, ar naudotasi senomis žiniomis,
kai laikraštis buvo leidžiamas mažesniu tiražu? Skaitytojai "XXI
amžių" mėgsta, daugelis prašo, kad šis laikraštis taptų dienraščiu
ar būtų dažniau leidžiamas. Pats ne kartą mačiau, kaip prie bažnyčios
kioske nusipirkę šį laikraštį keli žmonės patys atidžiai skaito
ir duodavo skaityti kitiems. Taigi laikraštis eina iš rankų į
rankas. Ne kartą mačiau ir kaimų paštuose, kai prenumeratoriai,
gavę "XXI amžių", godžiai skaitė publikacijas ir komentavo
kitiems. Teko girdėti daug teigiamų atsiliepimų apie šį laikraštį
ir iš dvasininkų, ir iš pasauliečių.
Kad jame nerašoma apie vagystes, žmogžudystes - ne bėda. Nežengia
"XXI amžius" bulvarinės spaudos pėdomis, nespausdina
pusnuogių ar visai nuogų gražuolių nuotraukų, su pasimėgavimu
neaprašo sekso skandalų ar sekso "virtuvės" ypatumų,
nesivaiko sensacijų, neužgaulioja žmonių ir tokiu būdu nesiekia
populiarumo. O savo auditoriją turi. Ne visi žmonės mėgsta skandalus,
konfliktines situacijas, smurto scenas - daugelis nori rimtų skaitymų,
įdomių, gerų rašinių apie gražius dalykus, nuoširdžius žmones,
gerąsias savybes.
Ir pats J.Laurinavičius toliau pranešime prisipažįsta, kad nemažai
informacinių pranešimų spausdina nemokamai: apie labdaros akcijas,
religines šventes, Kaišiadorių vyskupijos kurijos renginius ir
pan. Vadinasi, ir "Kaišiadorių aidų" žurnalistai supranta,
kad tokia informacija žmonėms naudinga ir reikalinga, ne vien
tik kriminalais ir sekso reikalų aprašymais skaitytojai sotūs.
Mano nuomone, redaktorius turėjo kalbėti tik apie savo vadovaujamą
leidinį, o ne menkinti kitus. Jeigu jau kalbama apie kitus, tai
reikia kalbėti objektyviai, teisingai, o ne pateikti kažkokius
senus, tikrovės neatitinkančius faktus. Neaišku, kodėl kaišiadoriečiui
redaktoriui užkliuvo "katalikų leidinys". Gal J.Laurinavičius
labiau prijaučia komunistinei spaudai, jaučia nostalgiją sovietmečiui?
Noriu paminėti dar vieną faktą iš Anykščių krašto gyvenimo. Čia
daugelį dešimtmečių leidžiamas rajono laikraštis "Anykšta",
anksčiau vadintas "Kolektyviniu darbu". Ilgą laiką šis
leidinys buvo vienintelis. Ir štai daugiau kaip prieš metus pasirodė
naujas rajono laikraštis "Šilelis". Antro leidinio skaitytojai
labai laukė, nes pasiilgo demokratijos, įvairesnių nuomonių, publikacijų.
Ne paslaptis, "Anykštoje" spausdinama daug sensacijų,
veliamasi į konfliktines situacijas, pasitaiko ir gandų lygio,
neobjektyvių rašinių. Laikraštis eina bulvarinio leidinio keliu.
Tuo tarpu "Šilelyje" daug solidžių, rimtų rašinių, suteikiama
tribūna atvirai pasisakyti įvairių partijų, judėjimų atstovams,
neperšama viena vienintelė nuomonė, nesivaikoma sensacijų, intrigų,
daug rašoma tikintiesiems įdomiomis temomis, aprašomi atlaidai,
Katalikų Bažnyčios šventės, pasakojama apie dvasininkus. Skaitytojai
pamėgo "Šilelį", nuolat didėja šio laikraščio tiražas,
prenumerata. "Anykštos" leidėjai dėl to labai pyksta
ir stengiasi konkurentus pirma pasitaikiusia proga suniekinti,
sumenkinti, apjuodinti, įgelti. To laikraščio darbuotojai savo
leidinyje net bijo "Šilelio" pavadinimą įrašyti, tad
vis pabrėžia, kad tai - "katalikiškas laikraštis". Tai
"Šileliui" net savotiška reklama. Juk Anykščių kraštas,
kaip ir kiti šalies rajonai, yra tikrai katalikiškas. Nedaug čia
yra ateistų ar išpažįstančių kitus tikėjimus žmonių (yra stačiatikių,
sentikių, šiek tiek linkusių į "Tikėjimo žodį", adventistus
ir pan.). Taigi tikintieji labai džiaugiasi, kad rajone leidžiamas
katalikiškas laikraštis. "Šilelio" leidėjai dėl to,
kad jiems peršamas toks pavadinimas, nė kiek neišgyvena ir net
džiaugiasi. Argi religija moko žmones blogų dalykų? Ar katalikybė
propaguoja smurtą, seksą ir kitokias blogybes, kuriomis dabar
užpildyta šalies žiniasklaida?
Yra toks posakis: šuo loja, o karavanas eina toliau. Taip yra
ir žiniasklaidos baruose. Nors kai kam kai kurie leidiniai labai
nepatinka, net bandoma juos niekinti, žeminti, mėginama iš jų
pasityčioti, tačiau tokie leidiniai turi savo skaitytojus, suranda
savo nišą tarp kitų ir jų balso niekas nenutildys.
Anykščiai
Nuo redakcijos. J.Laurinavičius,
kalbėdamas jam palankioje auditorijoje - sovietizuotų žurnalistų
seminare, nesistengia pastebėti, jog XXI amžiaus tiražas yra
skirtingas trečiadienio ir penktadienio numeriams: trečiadienio
numerio tiražas - 3500, o penktadienio - 6500 egz. Ir niekada
nebuvo jo paminėtų 3900 egz. Kaip ir J.Laurinavičiui tenka dirbti
taip, kad jo vadovaujama bendrovė leidėja išsilaikytų, taip ir
XXI amžių leidžiančiai leidyklai reikia surasti lėšų išlaikyti
šį laikraštį ir kitus šios leidyklos leidžiamus laikraščius. Ir
jokiu būdu mes negalime dalinti veltui laikraštį, kaip teigia
mūsų gerbėjas, nes tą daryti mes lėšų tikrai neturime. J.Laurinavičiui
turėtų būti žinoma, kad visiškai išsilaikyti gali tiktai bulvarinio
pobūdžio dienraščiai arba kultūriniai laikraščiai, gaunantys paramą
iš vadinamojo Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo. Valstybinės
paramos, skirtos iš to fondo išteklių, mūsų leidykla negauna,
ir todėl ne tik veltui dalinti, bet ir platinti per Lietuvos
spaudos kioskus neturime galimybių. Kai J.Laurinavičius mano,
jog jo laikraštis bankrutuotų, jei spausdintų rašinius apie sektinas
žmogiškąsias vertybes ir kitas XXI amžiaus temas, tai jis sumenkina
savo Kaišiadorių aidų skaitytojus - negi jie nežino, kur yra
gėrio ir blogio riba? Belieka tik džiaugtis, kad XXI amžiaus
skaitytojai tą ribą aiškiai skiria.
Vytautas BAGDONAS
© 2001 "XXI amžius"