Kovotojas be ginklo

Lapkričio 24-ąją sukako dvidešimt metų, kai Vilniuje, pastumtas po sunkvežimio ratais, žuvo Adutiškio klebonas, Helsinkio Lietuvos skyriaus žmogaus teisių gynimo grupės narys kun. Bronislovas Laurinavičius. Jis ėjo 69-uosius. Ši tragiška sukaktis tikinčiųjų nuoširdžiai paminėta Švenčionėliuose, kur, minint žūties dieną, šv. Mišias aukojo jį pažinoję kunigai iš įvairių parapijų: Šv. Jono Bosko - klebonas kun. Mykolas Petravičius, SDB, Šv. arkangelo Rapolo - kun. Valentinas Virvičius, Kaltanėnų Švč. M.Marijos Angeliškosios - kun. Kazimieras Žemėnas, Švenčionėlių Šv. Edvardo - kun. Kazimieras Gailius; šv. Mišių koncelebracijai vadovavo ir pamokslą pasakė vyskupas Jonas Boruta, SJ.
Gruodžio 1-ąją iškilusis kunigas buvo prisimintas jo žūties vietoje, prie paminklo (Kalvarijų - Žalgirio gatvių sankirtoje), už jį šv. Mišios aukotos ir Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčioje.
Iš žmonių atminties laikas nepajėgė išblukinti prisiminimų. Jais dalijosi tie, kurie bendravo su kun. Bronislovu, gavo iš jo palaiminimą, išmintingų patarimų, kaip elgtis ir gyventi sovietmečiu, kaip auklėti savo vaikus, kad juos kuo mažiau paliestų sielas niokojanti brutalaus ateizmo banga, kaip skleisti blaivystę ir patiems išlikti blaiviems.
...Švenčionėlių Šv. Edvardo bažnyčia - balta erdvė, kurios centre - didžiajame altoriuje pavaizduota nukryžiavimo scena (skulptoriaus Vytauto Šerio darbas), čia daug įspūdingų vitražų, skleidžiančių ne tik spalvotus saulės spindulius, bet ir Evangelijos vaizdų šviesą... Perlipi slenkstį ir atrodo, jog patekai į daug šventesnę vietą, negu ta, kuri pasiliko už bažnyčios durų. Atrodo, jog nutolo kasdienių rūpesčių griūtis, grįžti atgal nesinori - taip gera čia pabūti. Visai kitaip ši vieta atrodė 1956 metais, kai iš Kalesninkų į Švenčionėlius buvo atkeltas kun. B.Laurinavičius.
Karo sumaištys sutrukdė tęsti pradėtą bažnyčios statybą, tad ant pradėtų mūryti sienų į viršų jau ėmė stiebtis berželiai. Atkaklusis kunigas ėmėsi sovietmečiu neįvykdomo darbo - pastatyti bažnyčią. Jo nesutrikdė jau pastatytos Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios pavertimas filharmonija, sufabrikuota byla prieš kunigus, stačiusius šią bažnyčią. Bet kunigas ėjo tik į priekį. Nė žingnsio atgal, kas beatsitiktų. Nepasibaigiantys trukdžiai, ieškant statybai reikalingų medžiagų, bėgiojimas po valdiškas įstaigas... Dievas laimino pastangas, ir 1959 metais naujoji bažnyčia buvo pašventinta.
Kartu su mūrinės bažnyčios statyba kun. B.Laurinavičius statė gyvąją bažnyčią iš žmonių širdžių: prie altoriaus berniukai patarnaudavo šv. Mišioms, per procesijas mergytės barstė gėles, naujoji šventovė pilna prisirinkdavo žmonių. Lengvai rastas ryšys su parapijos jaunimu. Birutė Gerojinaitė-Rainienė, dabar gyvenanti Vilniuje, pasakoja: "Mes, paaugliai, kartu su klebonu važinėdavome po parapiją, užsukdavome pas pačius vargingiausius senukus. Berniukai skaldydavo malkas, mergaitės tvarkydavo pirkią, skalbdavo, virdavo..."
Šeštadieniais klebonijos durys nebūdavo rakinamos. Mat naktį iš traukinio išlipdavo būrys Baltarusijos tikinčiųjų. Klebonijoje jų laukdavo kibirai karštos sriubos, termosai arbatos, nakvynei paruošti čiužiniai. Sekmadieniais šie žmonės dalyvaudavo pamaldose. Tai nepatiko valdžiai, ir 1968 metais kun. Bronislovas buvo iškeltas į Adutiškį. Adutiškio Švč. M. Marijos Škaplierinės bažnyčią jis atnaujino ir išpuošė, vadovaudamasis įgimta menine nuojauta. Kunigas turėjo ir patirties: 1948-1956 metais jis buvo atnaujinęs ir išpuošęs Kalesninkų Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčią, kai čia dirbo klebonu.
Pasakoja Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo parapijos klebonas kun. Valentinas Virvičius: "Tuomet dirbau vairuotoju. Vienas mano draugas paprašė pavežti žmones. Važiavome nuo Švenčionėlių. Sustojome Adutiškyje. Tai buvo Švenčionėlių jaunimas, panoręs aplankyti savo buvusį kleboną. Kur važiuojame, ką vežu, man paaiškėjo tik susitikus su kun. B.Laurinavičiumi. Per ilgus metus daug kas išbluko iš atminties. Tik neišbluko viena - klebono šypsena. Jis mokėjo džiaugtis gyvenimu ir kitus skatino tai daryti". Mokėjo džiaugtis gyvenimu ir tuomet, kai sovietinis saugumas lipo ant kulnų, kai verbavo, provokavo, darė kratas, gąsdino.
1977 metais kun. B.Laurinavičius Brežnevui išsiuntė 68 puslapių laišką, kuriame išdėstė pražūtingą ateizmo poveikį, pasakojo apie persekiojamą Katalikų Bažnyčią, maldaknygių ir katekizmų stoką, nors spaudos laisvė garantuota konstitucijos, apie dvasininkų šmeižtą spaudoje, per radiją ir televiziją, prašė suteikti tribūną tiems šmeižtams paneigti. Lydimas parapijos tikinčiųjų ir pats kartą išsiruošė į Maskvą, vildamasis, kad gyvas žodis bus veiksmingas. Labai norėjo iš tremties išvaduoti vyskupą Julijoną Steponavičių, kilusį iš Gervėčių kaip ir jis pats. Tačiau Maskvoje tikinčiųjų delegacijai nė vienos durys neatsivėrė.
Lietuvoje piktadarybė sekė piktadarybę. Buvo atimta iš statybos atliekų pastatyta klebonija, išmėgintos visos priemonės palaužti kun. Bronislovo valią ir tikėjimą.
Pasakoja Kaltanėnų Švč. M. Marijos Angeliškosios parapijos klebonas kun. Kazimieras Žemėnas: "Tai, ką išgirsite, man kaip paslaptį patikėjo kun. Bronius Laurinavičius. Praėjus dvidešimčiai metų nuo jo mirties, manau, kad ši paslaptis gali būti atskleista. Kartą važiuojant iš Vilniaus į Adutiškį traukiniu, į tą pačią kupė įlipo du rusiškai kalbantys jaunuoliai. Vienas jų užlipo ant viršutinių gultų ir snaudė. Kitas prisėdo prie kunigo ir atvėrė širdį: norįs būti kunigu, bet gyvenąs ne Lietuvoje. Kaip jam įgyvendinti savo svajonę? Išsiskiriant kun. Bronislovas paprašęs jį apsilankyti. Ilgai laukti nereikėjo. Apsilankęs jaunikaitis papasakojo sugalvotą planą: bėgsiąs į užsienį, ten stosiąs į kunigų seminariją. Tačiau kun. Bronislovas tam planui nepritarė. Jis patarė melstis, pasikliauti Dievo malone. Dar kartą apsilankęs svečias vėl siūlė išeitį: Lietuva esanti okupuota, reikia kaupti ginklus išsilaisvinimui, galintis pasitaikyti tinkama akimirka tuos ginklus panaudoti. Tačiau kun. Bronislovas ir vėl nepritarė: mūsų tikėjimas - tai meilės religija, mylint ir skleidžiant meilę, galima daug daugiau padaryti, negu kovojant ginklais. Buvo ir paskutinis apsilankymas: svečias pasisakęs, jog saugumo užduotis įvykdyta, daugiau jis nebesilankysiąs. Kun. Bronislovas paklausęs, kiek jam už šią užduotį sumokėta. Pasirodė, jog suma mažesnė už tuos pinigus, kuriais kun. Bronislovas vis sušelpdavęs apskurusį, kiaurais batais avintį svečią".
1981-ųjų lapkričio 21 d. "Tiesoje" pasirodė straipsnis, šmeižiantis kun. B.Laurinavičių. Tai buvo ženklas, jog saugumas imsis kraštutinių priemonių. Neįbauginamam kunigui tai buvo aišku jau seniai. Likus penkiems mėnesiams iki mirties, Adutiškio klebonas parašė testamentą, kuriame išreiškė viltį, jog ateis laikas ir Lietuva atsisakys ateizmo, tad turėtus 800 rublių paskyrė katalikiškai spaudai remti.
Sovietinę valdžią kun. B.Laurinavičius taip pat buvo išgąsdinęs, kad net jo mirusio bijota - neleista laidoti Švenčionėlių bažnyčios šventoriuje, įvykdyti testamente įrašyto pageidavimo. Kun. Bronislovas buvo palaidotas Adutiškyje. Tik papūtus pirmiesiems Atgimimo vėjams, 1989 metais kun. B.Laurinavičiaus palaikai buvo perkelti iš Adutiškio į Švenčionėlių šventorių.
...Stovime prie kapo, papuošto gausybe degančių žvakių. Ant gyvų gėlių nuo aukštų šventoriaus medžių krenta šerkšnas. Sniegu pasipuošęs įspūdingas paminklas - profesoriaus, Nacionalinės premijos laureato Antano Kmieliausko darbas. Kalbinu čia pat stovintį paminklo autorių. Prof. Antanas Kmieliauskas sako: "Kun. B.Laurinavičių gerai pažinojau. Jis, būdamas Vilniuje, vis pas mus užbėgdavo - visada skubantis, pilnas gražiausių bei drąsių sumanymų ir idėjų, kuriuos įgyvendinti reikėjo laiko. Atnešdavo "Katalikų Bažnyčios kronikų", liepdavo platinti tarp patikimų žmonių. Jo gyvenimas buvo skirtas skleisti ir stiprinti tautos tikėjimą ir patriotizmą. Antkapiniam paminklui ilgai ieškojome akmens. Pavyko rasti pilką granitą su tamsiomis dėmėmis. Tai atitiko mano sumanymą: įžvelgdamas jo gyvenime ir darbuose lietuvių tautos siekius, pasirinkau Evangelijos sceną "Kristus pas Pilotą". Kristus - surištas, nuplaktas, kraujuojančiomis žaizdomis. Tai priminė Lietuvos, siekiančios nepriklausomybės, situaciją, tai priminė ir paties kun. B.Laurinavičiaus gyvenimą ir tragišką mirtį".
Kun. Bronislovas savo pavyzdžiu, darbais ir žodžiais siekė tautos blaivumo, buvo įsitikinęs, jog tai viena mūsų išlikimo sąlygų. Prie kapo stovi vyskupo M.Valančiaus blaivystės sąjūdžio pirmininkas inžinierius Juozas Kančys. Jis sako: "Kun. Bronislovas buvo vienas mūsų dvasios vadų, niekada nepabūgęs ir nepasitraukęs, niekada mūsų nepalikęs vienų. Jis mus laimino, skatino, visokeriopai rėmė. Po jo mirties pajutome skaudžią netektį".
Prie paminklo, pastatyto žūties vietoje Vilniuje, kalbėjęs Vilniaus Šv. Jono Bosko parapijos klebonas kun. Mykolas Petravičius, SDB, prisiminė: "Jis mums, jauniems kunigams, buvo pavyzdys, kaip reikia mylėti Dievą ir tėvynę Lietuvą. Buvo griežtas sau ir kitiems. Jo asmenyje tarsi įsikūnijo motinos meilė ir tėvo griežtumas". Klebonas papasakojo, kad Kalesninkų jaunimas už netinkamą poelgį, patariant kun. Bronislovui, atgailaudamas bažnyčioje sugulė kryžiumi.
Kun. Antanas Dilys, stovėdamas prie paminklo, liudijo, kad kun. B.Laurinavičius į lagerį siųsdavęs maisto siuntinius. Jie padėdavo išsigelbėti nuo bado ir sugrįžti į tėvynę. O sugrįžusiems jis vėl rodė meilę: ramino, guodė, stiprino dvasiškai, padėjo eiti pašaukimo keliu, kurį dėl meilės Dievui ir tėvynei brutaliai nutraukė persekiotojai.
Tie, kurie lapkričio 24-ąją buvo Švenčionėliuose, galėjo pasiklausyti įrašyto kun. B.Laurinavičiaus sakomo pamokslo. Jis kalbėjo apie tėvų atsakomybę auklėjant vaikus, minėjo gyvenimiškus pavyzdžius ir padarė išvadą - kol tikime Dievą, ieškome jo ryšio, tol esame stiprūs, nevergaujame nuodėmei. Nusigręžus nuo Dievo, pasidavus apgaulingam materialių vertybių kultui, tampame greitai pažeidžiami ir nelaimingi. Tuomet tik vienas žingsnis į pražūtį. Kun. B.Laurinavičius aiškiai numatė ateizmo pasėkmes. Tuo visi jau įsitikinome. Vagystės, sukčiavimai, žiaurios žmogžudystės - argi tai ne be Dievo užaugusios kartos vaisiai?
Neatsitiktinai pasirinkta Šv. arkangelo Rapolo bažnyčia. Čia 1981 m. lapkričio 24-ąją - paskutinę savo gyvenimo dieną - lankėsi kun. Bronislovas, ieškojo tuometinio šios bažnyčios klebono kun. K.Vasiliausko. Nepavykus surasti, užsuko pas kun. A.Dilį, tačiau ir šio nebuvo namuose. Po keliolikos minučių, einant per gatvę, ir buvo įvykdyta žmogžudystė.
Šv. arkangelo Rapolo bažnyčioje šv. Mišių koncelebracijai vadovavęs vyskupas Juozas Tunaitis pabrėžė blaivinimo darbo svarbą. "Ką vyskupas M.Valančius padarė blaivindamas Lietuvą, tą kun. Laurinavičius - dirbdamas Kalesninkų parapijos klebonu", - sakė vyskupas. Jis gerai pažinojo kun. B.Laurinavičių ir dalijosi prisiminimais. Kun. Bronislovas buvo asketiškas: mėgo paprastus valstietiškus patiekalus, nesibodėjo fizinio darbo (bažnyčios remontui dviračiu veždavo cementą). Kitiems buvo gerumo, nuoširdumo, darbštumo pavyzdys. Jis visa savo esybe buvo atsidėjęs ganytojiškoms pareigoms, kunigystės naštą nešė su meile ir pasiaukojimu.
Kun. Algimantas Keina kalbėjo apie jo - kunigo patrioto gyvenimą, kankinio kelią, išvardijo daugybę seklių, vyrų ir moterų, slapyvardžių, kurie saugumui pranešinėdavo apie kiekvieną kunigo žodį, išvykimą ir parvykimą, susitikimus su žmonėmis. Išdavikų buvo pačioje artimiausioje aplinkoje: bažnytiniame chore, bažnyčios komitete. Taip pat buvo paminėtos pavardės tų, kurie atsisakė šnipinėti mylimą kunigą.
Pasibaigus šv. Mišioms parapijos klebonas kun. V.Virvičius pakvietė gausius pamaldų dalyvius agapei - vakarienei. Gurkšnodami arbatą žmonės šnekučiavosi, dalijosi prisiminimais, aptarinėjo šių dienų aktualijas ir klausėsi į magnetinę juostą įrašyto kun. Bronislovo balso. Šiluma ir meilė gaubė susirinkusiuosius. Skubėti namo nesinorėjo.
Julija Ambrasienė yra surinkusi prisiminimų apie kun. B.Laurinavičių. Tikimasi, kad knyga netrukus pasieks skaitytojus.
2000 m. gegužės 7 d., sekmadienį, Jonas Paulius II Romoje, prie Koliziejaus, susirinkusiai miniai pristatė 22 tūkstančius tikėjimo kankinių. Iš jų - 114 yra lietuviai. Tarp jų yra ir Dievo tarnas kun. Bronislovas Laurinavičius, nužudytas už tai, kad mylėjo Kristų, ištikimai ėjo kunigystės pareigas iki gyvenimo pabaigos.

Aldona KAČERAUSKIENĖ

© 2001 "XXI amžius"