XXI amžius

VYSKUPŲ DVASINĖ GIMINYSTĖ

Vysk. V.Borisevičiaus 55-tos mirties metinėms

Susirinkome paminėti Dievo tarno vyskupo Vincento Borisevičiaus nužudymo 55-ąsias metines. Tačiau šv.Mišias aukojame ne kaip sausio 13-ąją ar birželio 14-ąją, apsivilkę gedulingą violetinį arnotą, o baltą, šviesų - pergalės ir džiaugsmo arnotą, tikriausiai kartu su kilniuoju Ganytoju, danguje besidžiaugiančiu savojo tikėjimo pergale prieš smurtą ir prievartą, tikėjimo šviesos pergale prieš netikėjimo tamsą. Mišias aukojame šviesiu arnotu todėl, kad Šventasis Tėvas leido pradėti vysk. Borisevičiaus paskelbimo šventuoju bylą, kad jam pripažino garbingą Dievo tarno vardą. Ir todėl šias šv. Mišias aukojame prašydami Dievą, kad jis Bažnyčios greičiau būtų paskelbtas palaimintuoju ir šventuoju, kad galutinai pajėgtume visam pasauliui įrodyti, kad jis laisva valia atidavė savo gyvybę už tai, kad neišsižadėjo tikėjimo, kad nesutiko kenkti Kristaus įkurtai Bažnyčiai, kad mylėjo Dievą visa širdimi, visu protu, visomis jėgomis, visa siela, kiekvieną žmogų - kaip save patį ir savuosius, ir Tėvynę, kitus kilnius žmogiškuosius šiapusinius idealus.
Šiandien vysk. Borisevičių minime šviesia spalva todėl, kad prieš 55 metus, vedamas į Vilniaus saugumo kalėjimo sušaudymo kamerą, jis galėjo kartoti apaštalo Pauliaus antrojo laiško Timotiejui žodžius: "Aš jau esu atnašaujamas, ir mano iškeliavimas arti. Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį man atiduos Viešpats, tiesingasis Teisėjas - ir ne tik man, bet ir visiems, kurie su meile laukia jo pasirodant" (2 Tim 4,6-8).
Vis dėlto mums nelengva sutikti su mintim, kad Dievo meilė, ištikimybė katalikiškam tikėjimui ir Bažnyčiai jį iškelia į išskirtinį ne tik Lietuvos, bet ir Visuotinėje Bažnyčioje reikšmingą kandidato į šventuosius rangą.
Nelengva mums - XXI a. pradžios Lietuvos mylėtojams - įveikti XIX a. antroje pusėje susiformavusį mąstymo šabloną: Dievas, Bažnyčia, tikėjimas tik tiek priimtini, kiek jie tarnauja mūsų tautos nacionaliniams interesams, tautinei kultūrai ugdyti, kiek padeda kovoje su kitataučiais mūsų konkurentais tautinių kultūrų ir valstybių varžybose, kovose ir net karuose.
Nelengva priimti tas idėjas, kurias vysk.V.Borisevičiaus gyventu laikotarpiu formulavo prof. S.Šalkauskis, o septintajame dešimtmetyje kitas žymusis mūsų mąstytojas Juozas Girnius surašė savo knygoje "Idealas ir laikas": "Yra nacionalistinis nesusipratimas krikščionybę vertinti tik kaip priemonę kovai dėl tautinės gyvybės.
Dievo išpažinimas išskiria tautos (kaip ir aplamai bet ko žmogiška) stabinimą.
Krikščionišku žvilgiu, kaip jokia bendruomenė, taip ir tauta nėra stabas. Nors ir kiek giliai priklausome įvairioms bendruomenėms, nesame tik jų priemonė. Ne žmogus bendruomenei, o bendruomenė žmogui. Tai galioja ir tautos atveju: ne tauta suteikia žmogui vertę, o žmogus - tautai. Tačiau tai jokiu būdu neteikia pagrindo nuvertinti tautybę krikščioniui bereikšmiu dalyku.
Krikščioniškajai žmogaus meilei priklauso ir tautos meilė kaip meilė tų, iš kurių kilta.
Kosmopolitinis nesusipratimas krikščionybę versti argumentu pateisinti tautiniam abejingumui. Abu šie nesusipratimai remiasi tuo pačiu absurdišku klausimu: kas pirma - Dievas ar tauta?
Toks klausimas yra absurdiškas nesusipratimas dėl to, kad yra absurdiška Dievą su bet kuo lyginti. Pačia savo aptartimi Dievas yra Nelygstamoji Būtis ir todėl tuo pačiu "už" visų lyginimų su bet kokia lygstama būtimi. Būdamas visos būties pagrindas ir galutinis tikslas, Dievas yra aukščiau už visa.
Ištikimybė Kristui ne slopina ištkimybę Lietuvai, o ją gaivina ta pačia prasme, kuria tikra Dievo meilė žmogų ne uždaro nuo žmonių, o įžiebia jame meilės savo artimiesiems entuziazmą."
Ar šias tikrai krikščioniškas nuostatas žinojo, ar jų laikėsi vysk. V.Borisevičius? Ko jis mus - XXI a. pradžios Lietuvos mylėtojus - galėtų ir norėtų pamokyti?
Šiemet minime Didžiojo Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus 200-ąsias gimimo metines. Ruošiantis tam jubiliejui Lietuvos kultūros ministerija ir kultūros veikėjai kreipėsi į UNESCO. Jungtinių tautų kultūros ir švietimo organizacijos buvo prašoma šią sukaktį įtraukti į visai Europai ir pasauliui reikšmingų minėjimų sąrašą - M.Valančius buvo pristatytas tik kaip nacionalinio atgimimo veikėjas. Ir šiame kraupių etninių konfliktų - tautinių ir gentinių konfliktų kamuojamame šių dienų pasaulyje (prisiminkim Afrikos karus, neramumus Balkanuose, kovas Rusijoje - Čečėnijoje) toks prašymas nebuvo patenkintas. Pasaulyje šiandien per daug nesantaikos tarp tautų ir genčių, kad vienos tautos tautinį veikėją būtų verta minėti pasauliniu mastu. Moderniųjų demokratinių nepriklausomų ir besipešančių tautų formavimosi epocha XIX a. pabaiga - XX a. pradžia - jau praeitas istorinio vystymosi etapas. Šiandien tas iškilusias ir susiformavusias bendruomenes siekiama suburti į tautų šeimą, kurioje jos nebesipeštų, bet viena kitą remtų, kad visų tautinių grupių aukščiausia etninės ir etinės veiklos norma taptų Evangelijos didysis įsakymas: "Mylėk Viešpatį, savo Kūrėją ir tautų įvairovės Leidėją, visa širdimi, visomis jėgomis ir kiekvieną žmogų, ir kiekvieną tautą kaip save ir kaip savo tautą".
Jei mūsų kultūros vadovai būtų paskaitę vysk. V.Borisevičiaus bene garsiausią straipsnį iš LKMA suvažiavimo darbų (T.3) "Dorovinis elementas vyskupo Motiejaus Valančiaus kūryboje ir veikloje", jie būtų kitaip motyvavę ir sulaukę norimo rezultato. Skaitome vysk. V.Borisevičiaus straipsnį, kuriame taip aiškiai įrodoma, kad M.Valančiaus veiklos svarbiausias tikslas ir variklis buvo ištikimybė Dievui, po to - visiems žmonėms ir tik po to - saviesiems, ir suvokiame, kad M.Valančius ne XIX-XX amžių sąvartos tautininkas, o krikščioniško visų tautų gražaus sugyvenimo puoselėtojas. Skaitome ir tie, kurie bent šiek tiek esame susipažinę su autoriaus - vysk. V. Borisevičiaus gyvenimu ir žūtimi, suvokiame, kad tai idealai, branginti ne tik vyskupo Motiejaus, bet ir vyskupo Vincento. Vysk. Borisevičius rašo:
"Kalbėdamas apie pareigas Dievui, išplaukiančias iš teologinių dorybių - tikėjimo, vilties ir meilės, - daugiau liesiu tikėjimo ir meilės dorybę, o viltį tik paminėsiu. Tai darysiu ne tik todėl, kad pats Vyskupas Valančius šias dorybes užakcentavo, bet ir dėl to, kad iš tikėjimo ir meilės bei visų moralinių dorybių išplaukiančios pareigos rengia vilčiai. Tų visų pareigų vykdymas turi tikslą amžinosios laimės Dievuje.
Vyskupas Valančius, gerai suprasdamas šiuos šv. Povilo žodžius: "Budėkite, tvirtai stovėkite tikėjime, elkitės kaip vyrai ir būkite stiprūs", drąsiai gina tikinčiųjų reikalus tais sumišimo laikais, kada jis pats buvo be paliovos per keletą metų tardomas, kada 107 kunigai nukentėjo: iš jų 6 buvo sušaudyti, 67 išsiųsti į Sibirą ar kitas tolimąsias Rusijos gubernijas arba kalinami. Vyskupas Valančius, sužinojęs, kad policija sodiečius, važiuojančius į bažnyčią, sulaiko kelyje ir grąžina namo, einančius į bažnyčią palydi užgaulingais žodžiais, net bažnyčioje pradeda šeimininkauti, kreipiasi į Kauno gubernatorių, prašydamas, kad policija sudraustų, įsakytų jai nesikišti į bažnyčios reikalus ir leistų tikintiesiems laisvai melstis.
Visokios pasaulio galybės net tada, kada Bažnyčia kovoja dėl katalikiškos mokyklos, dėl santuokos nesuardomumo ir vienumo, dėl prigimties teisės organizuotis ją, Bažnyčią apšaukia, kad ji esą kišasi į politiką. Kiekviena tačiau pasaulio galybė stengiasi Bažnyčią panaudoti iš tiesų politiniams reikalams. Taip buvo ir su vyskupu Valančium. Vilniaus generalgubernatorius prašo Vyskupą, kad jis išleistų bendraraštį, draudžiantį sukilimą. Vyskupas praneša Nazimovui, kad jis išleidęs bendraraštį, kuriame, susilaikydamas nuo politikos, skatina tikinčiuosius atgailauti, trečiadieniais pasninkauti arba kalbėti 7 poterius, "pakol tik nepasibengs nepakajus tarp mūsų".
Dar nepasibaigus 1863 metų sukilimui, vyskupas Valančius nepameta pusiausvyros ir su įprastu savo uolumu gina Dievo reikalus ir kitus skatina juos ginti. Jis įsako klebonams mokyti vaikus katekizmo mokyklose arba bažnyčiose.
Vyskupas Valančius, pats saugodamas tikėjimo reikalus, primena tą pačią pareigą ir kunigams. Jis 1865 m. vasario 7 d. išleidžia bendraraštį, perspėdamas juos, kad iš sakyklos negarsintų "jokių raštų nesutinkančių su Katalikų mokslu... Jei reikėtų dėl to nukentėti, atminkite pavyzdį Apaštalų, kurie atsakė, kad labiau reikia klausyti Dievo negu žmonių. Jokia baimė, jokie grasinimai, kankinimai, ištrėmimas, pagalios nei pati mirtis tenenugąsdina jūsų ir tenesulaiko nuo gynimo katalikų tikėjimo. Mirti mums yra pelnas. Atsiminkite, kiek šimtų tūkstančių kankinių savo krauju patvirtino tikėjimą drąsiai eidami mirti. Taigi mieliausieji draugai kovotojai, Dievo kunigai, raginu jus Šv. Paulio Apaštalo žodžiais: budėkite, stovėkite tikėjime, kaip vyrai elkitės ir pasistiprinkite". Vyskupas ir čia Dievui savo pareigą atliko nepaisydamas, kad bendraraštis gali pakliūti į rusų valdžios rankas, kas iš tiesų ir atsitiko.
Vyskupui Valančiui rūpėjo ne tik savo avelių tikybiniai reikalai, bet ir už jo vyskupijos ribų gyvenančiųjų; sužinojęs, kad Turkestano katalikai neturi bažnyčios, kad jų tikybiniai reikalai ten kenčia, primena jis Mogiliovo arkivyskupui šį reikalą. Vladikaukazo bažnyčiai leido net savo vyskupijoje rinkti aukas, ir surinktų aukų pats nusiuntė 677 rub. 50 kap.
Vysk. Valančiui, kaip tikram Apaštalui, rūpėjo jo globai pavestų ir tų tikinčiųjų, kurie kalbėjo ir latviškai. Lauksenos vikaras kun. Soročinskis rašė religinio turinio knygeles latviškai. Kun. Kurminas išleido latvių kalba pamokslus. Vysk. Valančius, žinodamas, kad latvių literatūroje yra daug dalykų, kurie įžeidžia katalikų tikėjimą, džiaugėsi minėtų kunigų kūriniais, kurie galės reikiamą spragą užtverti. Vysk. Valančius todėl dėkojo jiems ir juos rėmė.
Vysk. Valančiaus yra nurodomos taip pat ir blogosios tikėjimui palaikyti priemonės, kurios tikėjimo netvirtina, bet nuo jo dar atbaido. Netikus priemonė yra prievarta arba medžiaginiai sumetimai.
Ypač priespauda, žiaurumai blogai patarnauja tikėjimui. Vysk. Valančius aprašinėja, kad kryžiuočiai daug kartų vertę žemaičius priimti katalikų tikėjimą, bet žemaičiai, nekęsdami savo spaudėjų, atmesdavę jų peršamąjį tikėjimą.
Vysk. Valančius priminė ir savo kunigams, kad, skleisdami geras idėjas, nesigriebtų netinkamų priemonių; šiaip Vyskupas persergsti juos dėl priemonių blaivybei platinti: "Dar kartą tvirčiausiai primenu, kad kunigai jokiu būdu nevartotų fiziškų priemonių priversti girtuokliams prie blaivybės. Kaip prakilnus tas dalykas, taip garbingos turi būti ir priemonės palaikyti, vartojimas gi fiziškų priemonių labai kompromituoja ne tiktai kunigus, bet ir pačiam dalykui kenkia, sukeldamas riksmą ant visos dvasiškijos, kuri visai nėra to užsipelniusi".
"Mylėsiu Viešpatį Dievą visa savo širdimi, visa savo siela ir visa savo mintimi. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas.
Jei atsiminsim vysk. Valančiaus nuvykimą į prieglaudą, kurioje katalikų vaikai buvo auklėjami stačiatikių tikėjime, paskui pasikalbėjimą su gubernatorium ir baudą; jei atsiminsim Vyskupo žodžius, pasakytus kunigams bendraraščiu - "atminkite pavyzdį Apaštalų, kurie atsakė, kad labiau reikia klausyti Dievo negu žmonių. Jokia baimė, jokie grasinimai, kankinimai, ištrėmimas, pagalios nei pati mirtis tenenugąsdina jūsų ir tenesulaiko nuo gynimo katalikų tikėjimo. Mirti mums yra pelnas"; jei atsiminsim, pagaliau, ką kentėjo ir dirbo dėl tikėjimo, nekils mums jokios abejonės apie jo tobulą Dievo meilę. Apie tą meilę galima pasakyti šv. Tomo Akv. žodžiais: "Amicitia Ad Deum omnibus pretiosior et carior". Vysk. Valančiui rūpi daryti tie meilės darbai, kurie tarnauja Dievo garbei ir šalina tai, kas Dievo garbei priešinasi.
"Antras gi (įsakymas) į jį panašus: Mylėsi savo artimą kaip pats save". Iš Kun. J.Račkausko, Kun. Seminarijos Rektoriaus, iš Vysk. Valančiaus gyvenimo ir iš paties Vyskupo raštų įsitikinam, kad jis pats gyveno pagal aukščiau paminėtąją Evangelijos taisyklę ir mokė kitus taip gyventi.
Mokė, kad blogai darančius tačiau reikia mylėti. Vysk. Valančius aprašinėja, pvz., žydų įvairias ydas, norėdamas katalikus persergėti nuo pavojų. Vysk. Valančius įspėja žmones taip pat nuo čigonų.
Vysk. Valančius apie čigonus rašęs, norėdamas žmones įspėti, kad su jais nesibroliautų, arkliais nemainytų. Tik atokiau nuo čigonų laikydamiesi, galės išvengti nelaimės.
Toks pat buvo vysk. Valančiaus tikslas ir rašant apie žydus. Vyskupas aiškiai pastebi, kad dėl tų neteisybių jų nekęsti negalima; nes Viešpats Kristus liepęs artimą mylėti kaip patį save, gerai priešams daryti ir melstis už juos.
Su vyskupu Valančium rasizmo teoriją pasmerkdami, mes turim labiau persergėti mūsų žmones nuo žydų apgaulių, kurių ir dabar netrūksta.
Skelbdami tačiau kovą, turime niekad neišeiti iš kultūrinių kovos priemonių!
Vyskupą Valančių žmonės šventu laikė, kad jo dorybės, ypač tikėjimą ginant, karžygiškai reiškėsi; jo raštuose nieko daugiau, kaip tik sveiką ir kilnų mokslą randam. Nenuilstamai vysk. Valančius darbuojasi per savo visą gyvenimą ir mirties patale dar rašo dvasinį savo vaikams testamentą, ragindamas padoriai gyventi ir tvirtai laikytis katalikų tikėjimo. Jis pastebi, kad netoli esąs nuo mūsų priešas ir pranašiškai kalba, kad sulauksim tos gadynės, kada praslinks persekiojimai. Vysk. Valančius žada melsti už žmones ir po mirties. Bet Jis prašė ir tikinčiųjų maldų. Tad melskimės, kad Viešpats Dievas savo apaštalą už jo karžygišką Dievo meilę iškeltų ant mūsų altorių."
Nesunkiai įžvelgiame šių dviejų Žemaičių vyskupų panašumą, dvasinę giminystę ir net likimo paraleles, pavyzdžiui, vysk. V.Borisevičius meldėsi už vysk. M.Valančiaus beatifikaciją, o mes šiandien meldžiamės už vysk. V.Borisevičiaus beatifikaciją. Ir ne tik. Žvelgiame ir gėrimės vysk. V.Borisevičiaus valančiška laikysena tardymuose ir gresiančios mirties akivaizdoje...
Netiesa, kad jis buvo nužudytas tik dėl to, kad atsisakė pasmerkti Lietuvos partizanus. Tada jis būtų tik Lietuvos didvyris, o ne kandidatas į Visuotinės Bažnyčios šventuosius (XXI amžius, 2001 11 16, Nr.86).
Geriausiai priežastis, dėl kurių vysk. V.Borisevičius buvo nužudytas, atskleidžia jo paties 1946 m. sausio 3 d. rašytas pareiškimas "Piliečiui NKGB Generolui Vilniuje" - tam, kuris jį tardė ir grasino nužudyti 1945 m. gruodžio 18-24 d., per pirmąjį suėmimą:
"Aš 1943 m. paskelbiau ganytojišką laišką, kuriuo iš tikrųjų pasisakiau prieš materialistinį komunizmą ir jo pasekmes. Aš neneigiu komunistinės sistemos kaip socialinio klausimo sprendimo būdo, nes ir Katalikų Bažnyčios vienuolynai formuojami tokiu pat principu.
Neteisinga daryti išvadą, kad šis ganytojiškas laiškas ragina vykdyti pogromus. Tai patvirtina laiške cituotos 94 psalmės žodžiai: "Jei šiandien jo balsą išgirsite, žiūrėkite, kad jūsų širdys neliktų suakmenėjusios"; taip pat pranašo Ezekielio žodžiai: "nenoriu nusidėjėlio mirties, o kad jis pasitaisytų ir gyventų". Be to, bet kokie pogromai ir neapykanta nesuderinami ne tik su mano asmeniniu charakteriu, bet visų pirma katalikų vyskupo padėtimi. Apie mano pagalbą idėjiniu atžvilgiu skirtingiems žmonėms liudija tokie faktai: išgelbėjau žydaitę, Telšių gydytojo dukterį; pamaitinau į nelaisvę patekusius rusų kareivius; daviau maisto ir tarybiniams piliečiams, kuriuos į Lietuvą atvežė vokiečiai. Su dabar jau mirusiu vyskupu [J.Staugaičiu] siųsdavome kunigus tarpininkauti, kad nebūtų šaudomi komunistai, iš kurių pavyko išgelbėti 5 žmones: Žutautą, Abramovičių ir kt. Aš pats prašiau, kad iš koncentracijos stovyklos būtų paleista Telšiuose gyvenusi Šaikūnų šeima. Kartu su kitais Lietuvos vyskupais vokiečių valdžiai įteikėme memorandumą, kad nebūtų žudomi žydai. Negaliu tvirtinti, kad visi laiške išdėstyti faktai buvo teisingi, nes jie buvo paimti iš kitų šaltinių.
Antras klausimas, dėl ko aš esu kaltinamas,- tai pogrindžio reikalai. Į tai galiu atsakyti:
- niekada ir jokios pagalbos pogrindžiui aš neteikiau;
- neįsakiau ir neraginu kunigų, kad jie remtų pogrindį;
- už žudymus ir padegimus draudžiama duoti nuodėmių atleidimą;
- mano pasakymas Kubiliui, kad žadėjau padėti materialiai kaliniams ir besislapstantiems nuo valdžios "kiek tai neprieštaraus teisei ir sąžinei", tebuvo atsakymas išprususiam žmogui; be to, teisė leidžia padėti tik esantiems kalėjimuose, o ne pogrindžiui, vadinasi, aš kalbėjau tik apie kalinius. Su kitais prašytojais aš kategoriškai atsisakydavau svarstyti politinius klausimus. Skųsti tokius prašytojus milicijai - nesuderinama su mano padėtimi.
Dėl mano "antitarybinės veiklos", kitaip sakant, dėl 1943 m. rugpjūčio 8 d. ganytojiško laiško, man buvo daromas moralinis spaudimas, kad aš pranešinėčiau apie politines mane supančių žmonių nuotaikas ir taip išpirkčiau savo kaltę. 1945 m. gruodžio 23 d. man buvo įsakyta parašyti politines charakteristikas apie artimiausius savo bendradarbius. Aš įvykdžiau šį reikalavimą ir parašiau charakteristiką apie penkis savo bendradarbius. Pagal man žinomus faktus aš padariau išvadą, kad visi jie lojalūs TSRS valdžiai. Dėl to man buvo išreikštas nepasitikėjimas.
Po to, ką aš išgyvenau paskutinėmis dienomis, Šv. Jono Evangelijoje (10,11) perskaityti Atpirkėjo žodžiai: "Geras ganytojas už avis guldo gyvybę", mane giliai sukrėtė. Dėl to aš pareiškiu, kad įskundimai visiškai nesuderinami nei su mano titulu, nei su pareigomis, nei su sąžine ir tai daryti kategoriškai atsisakau. Jei aš nusikaltau, turiu pats išpirkti savo kaltę, o ne kas nors kitas už mane. To reikalauja mano religija".
Šį raštą galime laikyti vysk. V.Borisevičiaus testamentu. Iš šio rašto matome, kad vysk. V.Borisevičius buvo nužudytas dėl to, kad laikėsi savojo tikėjimo reikalavimų - kad visiems, ne tik saviesiems, bet ir kitataučiams (net komunistams) varge esantiems, teikė kokią tik galėjo pagalbą, kad atsisakė, gelbėdamas savo gyvybę, tapti saugumo agentu, pranešinėti ir įskundinėti Bažnyčios priešams kitus vyskupus, kunigus, kad atsisakė padėti griauti Bažnyčią iš vidaus, todėl jis yra tikėjimo kankinys, todėl jis yra Dievo tarnas - kandidatas į šventuosius, todėl šiandien aukojame šviesias šv.Mišias, melsdami jam ne Dievo gailestingumo, bet malonės, kad greičiau būtų paskelbtas šventuoju Visuotinėje, o ne tautinėje Bažnyčioje (beje, "tautinę" Bažnyčią mėgino kurti sovietinė valdžia).
Meldžiame, kad, iškėlus vysk. V.Borisevičių į altoriaus garbę, jo sudėta auka būtų dvasinės stiprybės pavyzdžiu visiems ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje tikėjimą branginantiems žmonėms.

Vyskupas Jonas BORUTA, SJ