Klaidžiojimas
Neseniai teko nugirsti vieną
anekdotą, pakankamai atspindintį mūsų gyvenimo aktualijas: Parke
ant suolelio sėdi du piliečiai. Vienas jų, sukaupęs visą savo
intelektualinį potencialą, sprendžia kryžiažodį. Jam nesiseka.
Pagaliau neiškentęs kreipiasi į greta sėdintįjį: "Atsiprašau
tamsta, kokia galėtų būti "priemonė suliesėti" iš septynių
raidžių?" - "O ko čia nesuprasti, - atsako suolo kaimynas,
- juk kaip dieną aišku - pensija".
Šiuo anekdotu pataikyta tiesiai į dešimtuką. Mat Vyriausybė nusprendė
pradėti pensijų reformą ne tai 2003-aisiais, ne tai 2004 metais.
O kol kas džiaugiamasi statistikos prognozėmis, jog pensininkų
skaičius mažėja ir iki tos vadinamosios reformos jų dar labiau
sumažės. Kitaip tariant, boba iš ratų - arkliui lengviau. Tiesa,
žadama (ir tai tikriausiai bus padaryta) kitais metais padidinti
pensijas 5-6 litais. Kitaip ir būti negali. Juk bus prezidento
rinkimai, o į juos tikriausiai vėl kandidatuos "populiariausias
šalies žmogus". Tad, numetus kokį penklitį, populiarumas
pašoks vos ne iki dangaus. Tiesa, vadinamieji socialdemokratai
vaidina, jog dar yra neapsisprendę, ką siūlys kandidatu. Tačiau
visiems aišku, kas bus kandidatas. Paprasčiausiai nepaskandinamoji
nomenklatūra nieko kito, išskyrus "genseką", neturi.
Todėl tik juokas ima, kai į Daukanto gatvės rūmų šeimininkus bando
pretenduoti nežinia už kokius mokslo darbus tapęs "nepartinis"
filosofas arba kitas - jau nuo pat vadinamųjų socialdemokratų
partijos įkūrimo joje besidarbuojantis nenuilstantis kovotojas
prieš Amerikos imperializmą ir jo statytinį "Williams".
Tačiau abu juos sunku palyginti su buvusiu pirmuoju sekretoriumi.
Ir visos tos numatomos kautynės dėl prezidento kėdės - tokios
tolimos nuo rūpesčių žmonių reikalais. Kiek pensininkų, atidavę
paskutinius litus už šilumą ir elektrą, neišgyvens per žiemą -
niekam nė motais. Kam gi jie rūpi? Atrodo, kad valdžios vyrams
netgi svarbiau įvesti stabmeldystę, sujungti prezidento ir savivaldybių
rinkimus, įvesti privalomą (t.y. pagal iš anksto nurodomą kvotą)
moterų dalyvavimą valstybės valdyme, prostitucijos įteisinimą,
mokėti pensijas kagėbistams ir stribams.
Apskritai Seimas tampa tarsi kokia Gariūnų turgaus parodija. Priiminėjami,
tiksliau, štampuojami keisčiausi įstatymai, esą gyvybiškai būtini
valstybei ir jos žmonėms. Pasirodo, tautai labiausiai reikėjo
gegužės pirmosios šventės, šikšnosparnių ir piktų šunų apsaugos
įstatymų. Galų gale nuspręsta, jog per šventes ir valstybės vėliavos
galima nekelti. Mat tai "pažeidžia žmogaus teises"!
Beje, tokį pasiūlymą dėl valstybės vėliavos nekėlimo per šventes
pateikė ne dabartinės neokomunistinės daugumos atstovai, o "opozicijoje"
esantys liberalai.
Tiesa, priimdami tokius "gyvybiškai
svarbius" įstatymus, neokomunistai puikiai žino, kad tokių
teisių ir juokingų įstatymų (kaip ir kitų) niekas nepaisys. Kaip
nepaiso ir patys juos priėmusieji. Pakanka prisiminti Suvalkijos
"runkelių augintojų" surengtą kelių ir muitinės blokadą.
Tai buvo net kelių galiojančių įstatymų grubus pažeidimas. Aišku,
kelių blokados ir kitoks kiršinimas turėjo tik vienintelį tikslą
- nuteikti rinkėjus prieš patriotines tautos jėgas, kiek galint
sutrukdyti dešiniųjų partijų atstovams ateiti į Seimą. Kaip galima
suprasti tai, kad net buvęs Vilniaus universiteto rektorius, dabar
Seimo Švietimo ir kultūros komiteto pirmininkas, kviečia aukštųjų
mokyklų profesorius ir dėstytojus eiti šturmuoti Seimo ir Vyriausybės
rūmų? Mat eksrektoriui nepakanka biudžete numatytų pinigų švietimui.
Aišku, minėtam veikėjui švietimas rūpi mažiausiai. Kaip ir Premjero
patarėjui, užsipuolusiam švietimo reformą. Patarėjas sako kryžium
gulsiąs, bet neleisiąs švietimo ir mokslo ministrui tęsti reformos
darbų. Panašiai savo metu žadėjo gultis ant bėgių viena skandalinga
Atkuriamojo Seimo narė. Išgirdę apie tokius Premjero patarėjo
užmojus, mokyklų direktoriai visiškai pasimetė, nes nebežino,
kurio klausyti - ministro ar patarėjo. Matyt, teks klausyti pastarojo.
Ministras juk gali būti bet kada išverstas iš balno, o patarėjas
stovi už galingų Premjero pečių.
Vienas politikos apžvalgininkas,
turėdamas galvoje kaimyninės Lenkijos gatvinį rėksnį, ūkininkų
gynėju pasivadinusį skandalistą A.Leperį, pavadino jį Lenkijos
Šustausku. Dargi primindamas, jog mūsų kaimynų skandalistas yra
tarsi Šustauskas ir Karbauskis viename asmenyje. Su tuo galima
visiškai sutikti. Juk ir Leperis Lenkijoje, ir Šustauskas su Karbauskiu
Lietuvoje neokomunistų buvo naudojami prieš rinkimus kaip taranai
pergalei pasiekti. Tai buvo tik valdžios paėmimo įrankiai. Dabar
Lenkijos komunistai patys nusprendė atsisakyti savo "tarano".
Tuo labiau kad Lenkijoje kairieji, skirtingai nuo mūsiškių, kartais
įsiklauso į savo šalies tikro, o ne tariamo, elito nuomonę. Mat
žymiausi Lenkijos intelektualai, tarp jų ir Nobelio premijos laureatas
Č.Milošas, pasmerkė A.Leperio išsišokimus. Deja, Lietuvoje - viskas
atvirkščiai. Demokratinėje Europoje, pavyzdžiui, sunku įsivaizduoti,
kad bent kiek save gerbiantis politikas ateitų į televizijos studiją
ir kaip lygus su lygiu diskutuotų su tokiais veikėjais kaip V.Šustauskas
ar J.Veselka bei panašiais, tarsi tai būtų rimti politikai.
Toje politinėje maišalynėje
pagaliau vis dažniau pasigirsta ir Prezidento balsas. Valstybės
vadovas susirūpino, kad valdančioji dauguma į valstybinių įmonių
vadovų postus skiria tik neokomunistams ir juos remiančioms įtakingoms
vadinamojo verslo struktūroms naudingus ir parankius žmones. Žinoma,
pagrindinis tokių paskyrimų iniciatorius - pats Premjeras. Tiesa,
kiti tvirtina, jog Premjeras dėl tokių paskyrimų niekuo dėtas.
Jis tik vykdo įsakymus. Ko gero, taip ir yra. Daugeliu atvejų
matyti, kad dabar viskam, kas vyksta Lietuvoje, komanduoja trys
keturi oligarchai, o ne Premjeras ar Vyriausybė.
Prezidentas jau kur jas anksčiau galėjo ir privalėjo susidomėti
Premjero staigiu vizitu į Klaipėdą spalio pradžioje, kur jis užsipuolė
"nesavą" uosto direktorių. Esą jis kaltas dėl sumažėjusių
krovos apimčių. Po šios kritikos Susisiekimo ministerija netgi
sudarė komisiją Klaipėdos uosto veiklai tikrinti. Tapo aišku,
kad dar R.Pakso premjeravimo laikais paskirtas uosto direktorius
ilgai neišsilaikys. Vargu ar Prezidento pastabos, jog uosto administratoriumi
būtų žmogus, išmanantis uosto reikalus, o ne tik neokomunistinei
daugumai ar verslo grupuotėms artimas žmogus, sulauks atgarsio.
Prezidentas tikriausiai žino, kad Klaipėdos uoste savų interesų
turi Pramonininkų konfederacijos prezidentas B.Lubys, Vakarų Lietuvos
pramonės ir finansų korporacija, o svarbiausia - didelis dabartinių
Lietuvos valdovų bičiulis, krovos kompanijos "Smeltė"
vadovas M.Gusiatinas. Kas stovi už jų, irgi aišku. Ogi ta pati
Maskva, net neslepianti savo ketinimų pasiglemžti ir Klaipėdos
uosto kontrolę. Tai ypač akivaizdu Rusijai taikant didelius tranzito
tarifus kroviniams, gabenamiems geležinkeliu į Klaipėdos uostą.
Rusija jau pasiūlė Lietuvai įsteigti "bendrą" tranzito
krovinių pervežimo kompaniją, kuriai ir būtų taikomas lengvatinis
tarifas. Visiškai aišku, kas kontroliuotų tą bendrą kompaniją.
Štai ir atsakymas, kodėl vadinamiesiems socialdemokratams ir socialliberalams
prireikė pakeisti uosto vadovą. Aišku, kad savo sumanymą valdantieji
įvykdys. Na, o Prezidentas, nesutinkantis su partine protekcija,
truputėlį patriukšmaus ir nusiramins. Tuo labiau jog artėja Kalėdos,
kai reikės dovanėlėmis rūpintis, karnavalus vaikučiams rengti.
Tuo tarpu valstybės ateitis, atrodo, skendi neįžvelgiamose miglose,
ji mažai kam rūpi, nes žmonės nuolat specialiai įtraukiami į konfliktines
situacijas, dirbtinai skiepijami baimės, netikrumo jausmai. Todėl
ir galima manipuliuoti piliečiais, visiškai nesibaiminant, jog
kas nors drįs pareikalauti atsakomybės.
Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas
© 2001 "XXI amžius"