Lietuviška katalikybė - tautinė religija
Vieną dieną telefonu paskambino "vydūnininkas"
ir ėmė kategoriškai reikalauti pasirašyti peticiją dėl pagonybės
- senosios baltų religijos - atkūrimo ir pripažinimo.
Labai gerbiau romuviečių veiklą sovietmečiu dėl jų nuopelnų -
mūsų etninės kultūros propagavimo, Joninių šventimo. Tačiau tai
nieko bendra neturi su religija. Papročiai - ne religijos, bet
tautos turtas. Tai, ką sovietmečiu veikė romuviečiai, tik XIX
amžiaus lietuviškojo kaimo pasaulėjautos išraiška.
Čia mūsų nuomonės išsiskyrė.
"Vydūnininkas" puolė remtis Vydūnu, talkon kvietė aušrininkus
ir varpininkus, kurie, anot jo, taip pat buvę senojo lietuvių
tikėjimo išpažinėjai. Tik kažkodėl nepaminėjo kunigaikščio Jono
Gedimino-Klausučio Beržansko. Tikriausiai neopagonims ši pavardė
nežinoma...
Keista, kad neopagonys sau meluodami bando įrodinėti, jog Vydūnas
išpažino pagonybę. Nei girdėti, nei skaityti neteko, kad, pasigirdus
griaustiniui, filosofas būtų puolęs ant žemės ir garbinęs Perkūną.
Tad ar galima Vydūną laikyti pagoniu?
Dar daugiau. Niekados Vydūnas neskerdė ožo ir nekepė jo ant Rambyno
aukuro, nes buvo vegetaras. Kaip daugeliui XX amžiaus inteligentų,
taip ir Vydūnui, Dievas buvo pasaulio ir visatos Kūrėjas. Įdomu
ir tai, kad geriausi Vydūno bičiuliai buvo katalikų kunigai, tarp
jų - ir Telšių gimnazijos direktorius kan. Antanas Simaitis, dar
1920 metais Vydūną pakvietęs į Telšių gimnaziją dėstyti lietuvių
kalbos, vadovauti gimnazijos ir dramos būreliui.
Glaudi kūrybinė draugystė Vydūną siejo su kan. Juozu Tumu-Vaižgantu,
su poetu Mykolu Vaitkumi. O ir 1928 metais, Vydūnui švenčiant
šešiasdešimtąjį gimtadienį, į kun. J.Tumo-Vaižganto butą Kaune
pagerbti sukaktuvininko atėjo katalikų kunigai prel. Adomas Dambrauskas-Jakštas
ir kun. Mykolas Vaitkus. Katalikų kunigų tolerancija Vydūnui patiko
dar ir dėl to, kad jie nekovojo prieš lietuvių liaudies dainas,
o jas palaikė ir net skatino.
Tolerancija - vienas geriausių susikalbėjimo būdų. Juk sekmadienį
kiekvienoje bažnyčioje Sumą pradeda poeto Antano Strazdelio giesme
"Pulkim ant kelių...", kiek vėliau pasigirsta Maironio
"Marija, Marija". Per iškilmingas pamaldas valstybinėms
šventėms paminėti girdime dr. Vinco Kudirkos "Tautišką giemę",
tapusią valstybės himnu.
Ar surasime Europoje tokią tautišką Katalikų Bažnyčią, kokia yra
Lietuvoje? Turime mes ir šventą Kazimierą, turime palaimintąjį
arkivyskupą Jurgį Matulaitį. Taurių lietuvių, pakeltų į altoriaus
garbę, galėtume turėti ir daugiau. Norėtųsi bažnyčioje dažniau
girdėti Motiejų Valančių, už katalikybę ir tautos laisvę bolševikų
nukankintą arkivyskupą Mečislovą Reinį, vyskupą Vincentą Borisevičių,
pasaulietį Praną Dovydaitį. Šių asmenybių dėka Lietuvos Katalikų
Bažnyčia, nekovodama su papročiais bei tradicijomis, tapo tautiška.
Lietuvos katalikai suaugę ir su Joninėmis, ir su Vėlinėmis, ir
su Užgavėnėmis, ir su visais šių švenčių papročiais. Tad ar galima
ko nors tolerantiškesnio tikėtis?
Zanavykuose išlikęs pagoniškas mirusiojo pagerbimo paprotys. Į
indus, pripiltus sėmenų ar grūdų, dedamos degančios žvakutės ir
statomos greta mirusiojo. Tai jau ikikrikščioniškoji tradicija,
bet Katalikų Bažnyčia šiam papročiui neprieštarauja.
Linai, sėmenys - senojoje aisčių (baltų) religijoje vaidino ypatingą
vaidmenį. Linai ir rengė, ir maitino žmogų. Turėtas ir linų dievas
- Vaižgantas. Nepriklausomoje Lietuvoje buvo išvesta nauja linų
atmaina "Vaižgantas". Šiuo vardu pasivadino ir mūsų
literatūros klasikas kanauninkas Juozas Tumas. Ar Lietuvos Katalikų
Bažnyčia prieštaravo, kai vienas jos kunigų pasirinko pagonių
dievo vardą?
Kad ir kaip norėtume, niekaip nesugebėsime antrą kartą įbristi
į pagonybę, nes visa, kas lietuvio kultūrai joje buvo sava, dabar
randame katalikybėje. Todėl ir norisi neopagonims patarti, kad,
išgirdę griaustinį, nepultų ant žemės garbindami Perkūną, o pasižvalgytų
po šventes, papročius, tradicijas, kapines, kur aibė pagoniškų
elementų suaugę su lietuviškąja katalikybe. O ta upė, į kurią
kažkas nori dar kartą įbristi, jau esanti išsiliejusi į beribį
katalikybės vandenyną.
Bernardas ALEKNAVIČIUS
Klaipėda
© 2001 "XXI amžius"