Vyskupas turi liudyti savo šventumu
Spalio pabaigoje Vatikane baigėsi
visą mėnesį trukusi dešimtoji Vyskupų Sinodo asamblėja, kurioje
dalyvavo 55 kardinolai, 7 Rytų Katalikų Bažnyčios patriarchai,
70 arkivyskupų, 106 vyskupai bei 30 kunigų auditorių pagalbininkų.
Didžiausiame po II Vatikano Susirinkimo bažnytiniame forume dalyvavo
ir apie jo įspūdžius "XXI amžiui" papasakojo Lietuvos
kariuomenės ordinaras, Šiaulių vyskupas Eugenijus BARTULIS.
Kokią įtaką Vyskupų Sinodo darbui
turėjo dabartinė sudėtinga tarptautinė padėtis, ypač po rugsėjo
11-osios teroristinių išpuolių?
Dešimtajame pasauliniame Vyskupų
Sinode kalbėję vyskupai, kunigai bei pasauliečiai dažnai prisimindavo
skaudžius rugsėjo 11-osios išpuolius. Jie buvo ir Popiežiaus širdyje,
lūpose. Jis dažnai prisimindavo šią tragediją ir skatindavo melstis
už žuvusiuosius. Net tada, kai suėjo mėnuo nuo rugsėjo 11-osios,
buvo specialiai meldžiamasi - ryte ir popietiniame susitikime.
Buvo pareikšta mintis, kad tik teisingumas gali įgyvendinti pasaulyje
taiką. Milano kardinolas Karlas Marija Martinis, SJ, žvelgdamas
į Šventąjį Raštą, labai gražiai pasakė: vienos ar kitos Šventojo
Rašto įvykių akimirkos, kai Viešpats nubausdavo vienus nusidėjėlius
ir, atrodo, bausmės išvengdavo kiti, išlieka svarbios ir dabar.
Viešpaties mintis apie tai, kad, jei neatsiversime, visi pražūsime,
skatina susimąstyti rugsėjo 11-osios įvykių akivaizdoje ir kiekvienam
atsiversti. Nesmerkiant kito žmogaus, bet atsiversti, kad galėtume
iš Dievo malonių sulaukti.
Baigiamajame Sinodo asamblėjos
kreipimesi išryškintos pasaulio socialinės problemos: skurdas,
prievarta, pornografija, abortai. Ar tai reiškia, kad kuriant
meilės civilizaciją vyskupai turi vis aktyviau dalyvauti visuomenės
gyvenime, neapsiriboti vien tik liturginiais reikalais?
Iš tiesų buvo dažnai kalbama apie
skurdą, badą, tuos nelaimingus kraštus, kur viešpatauja prievarta,
žudomos negimusios gyvybės. Visų pirma vyskupas turi būti vadas,
žvelgti labai plačiai, jis turi matyti visas skaudamas žaizdas,
jas tvarstyti, jo, kaip vadovo, kaip vyskupijos vado, misija -
daryti viską, kad ganomieji galėtų būti tikri, jog bus apsaugoti
nuo įvairių blogybių. Tai yra vyskupo - žmogaus - dvasinio vadovo
vizija. Jam turi rūpėti visi žmonės, visos skaudžiosios jų problemos.
Sinodo temoje ir daugelyje pranešimų
pažymėta, kad vyskupas, kaip krikščioniškos vilties nešėjas pasauliui,
pirmiausia turi liudyti savo šventumu. Kokie konkretūs vyskupo
švento gyvenimo bruožai buvo labiausiai išryškinti per Asamblėją?
Vyskupas turi būti maldos žmogus,
kilni asmenybė, liudijanti visai vyskupijai ir visuomenei, kad
jis yra Kristui atstovaujantis asmuo žemėje, jis yra apaštalų
įpėdinis, jis viltingu žvilgsniu turi žvelgti į pasaulio ateitį.
Visa tai turi liudyti savo asmeniu. Šventajame Rašte skaitome:
tai tešviečia Jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų Jūsų
gerus darbus ir garbintų Dievą, kuris yra danguje. Vyskupas turi
šviesti, spinduliuoti šventumu, nes kitaip nieko negalės padaryti.
Dievas tiek galės nuveikti per vyskupą, kiek šis sugebės išsaugoti
širdyje ir gyvenime Dievo malonę, kiek jis leis Dievui eiti per
save. Labiausiai buvo išryškintos vyskupo, kaip paklusnumo Dievui,
savybės - paklusti Viešpaties valiai ir, žvelgiant į Kristų, būti
neturto žmogumi. Kristus žemėje neturėjo kur galvos priglausti.
Jo kilnus pavyzdys turi paskatinti ganomuosius eiti tuo tikruoju
paprastumo keliu. Vyskupas turi būti turtingas meile, šventumu.
Didžiausias turtas turi būti Kristus. Naudodamasis Kristaus meile
ir ištikimybe vyskupas gali žmonėms nurodyti tikrąjį šventumo
kelią.
Pastaruoju metu daug kalbama apie
vyskupų bendrystės ir kolegialumo santykį, ryšių gerinimą tarp
vyskupų konferencijų ir Vatikano tarnybų. Ar tai yra aktualu Lietuvos
Katalikų Bažnyčiai?
Labai dažnai buvo kalbama apie vyskupų
bendrystę, kolegialumą, nes labai svarbu, kai žmonės jaučia vienas
kito gerumo ranką. Ypač tai jaučia susirinkę viso pasaulio vyskupai.
Ir Afrikos, ir Indijos vyskupas gali kreiptis į kitus su nuoširdumu,
meile, tikėdamasis supratimo, atjautos, pagalbos. Kaip gera būti
kartu ir jausti draugystės ir meilės ranką ne tik Vyskupų Sinode,
bet ir gyvenime. Žvelgdamas į Lietuvos Katalikų Bažnyčios, Lietuvos
Vyskupų Konferencijos padėtį, norėčiau pasakyti, kad su Jo Eminencijos
kardinolo Audrio Juozo Bačkio atvykimu į Lietuvą mūsų Bažnyčia
vis labiau įsitraukia į Visuotinės Bažnyčios veiklą. Mes tampame
aktyvesni Bažnyčios nariai.
Sinodo kreipimesi pažymėta, jog
ypatingu vyskupo rūpesčiu turėtų būti jo diecezijos parapijų gyvenimas,
kuriame būtų juntama "misijų dinamika", organizacijų
ir judėjimų veikla. Tai turbūt yra ypač svarbu pokomunistinėje
Lietuvos visuomenėje, kur parapijų bendruomenės gyvenimas neretai
apsiriboja dalyvavimu pamaldose?
Vyskupo rūpestis - kad jo vyskupijoje
visų parapijų gyvenimas būtų aktyvus. Žvelgiu į Lietuvą ir matau
savo vyskupijos veiklą, skatinu daryti viską, kad katalikiškas
gyvenimas būtų aktyvesnis. Vyskupijoje buriasi rateliai, grupelės,
kuriose naujų narių daugėja. Aš pats nueinu į šeimas, šeimų būrelius
(vieną būrelį sudaro septynios šeimos).
Svarstome tikėjimo klausimus, studijuojame Šventąjį Raštą, meldžiamės,
giedame, bendraujame. Taip po truputėlį mūsų visuomenės, bendruomenės,
parapijos gyvenimas darosi gyvesnis. Žmonės labiau pajunta Dievo
meilę.
Ar Sinodo asamblėjoje buvo aptarti
ekumeninio dialogo klausimai? Kaip vertintumėte ekumeninių santykių
dabartį savo vyskupijoje ir apskritai ekumenizmo aktualumą Lietuvai,
kur katalikybė ryškiai vyrauja?
Tarp katalikų vyskupų teko išgirsti
stačiatikių, liuteronų atstovus. Gera buvo bendrauti su broliais
vyskupais. Gerai pasakė stačiatikių vyskupas, trokšdamas to bendravimo,
pabrėždamas, jog mūsų jėga ir stiprybė yra visuotinė Bažnyčios
veikla, kurioje turime būti tikrieji broliai ir seserys. Lietuvoje
bendraujame ir su stačiatikiais, ir su liuteronais, trokštame
tikrąją Kristaus dvasią kuo labiau priartinti prie Lietuvos žmonių.
Kaip buvo pranešta, kai kurie
Sinodo dalyviai siūlė stiprinti broliškus solidarumo ryšius tarp
skirtingų šalių ir netgi žemynų diecezijų, kad materialiai turtingesnės
teiktų finansinę paramą vargingesnėms vyskupijoms, būtų keičiamasi
darbuotojais ir kitais dvasiniais turtais. Ar Šiaulių vyskupija
yra užmezgusi broliškus ryšius su kitų šalių diecezijomis? Jeigu
taip, tai kaip tie santykiai palaikomi?
Sinodo darbe išryškėjo solidarumo
ryšys tarp pasaulio vyskupijų, žemynų. Kaip būtų gera padėti vieni
kitiems! Aš manau, mes jaučiame tą pagalbą: Italijos vyskupų konferencija
arba JAV vyskupų konferencija padeda Lietuvos Vyskupų Konferencijai.
Jų padėtis žymiai geresnė, jie gali mums padėti ir padeda. Bendravimas
jau šiandien ženklus. Mes, Šiaulių vyskupijos atstovai, kol kas
nesame užmezgę nuolatinių ryšių. Pas mus dukart lankėsi Kelno
arkivyskupas kardinolas J.Meisneris. Jis iš tiesų rūpinasi visos
Lietuvos Bažnyčia. Jam labai brangi Lietuva. Kardinolui nepaprastai
patiko giesmė "Marija, Marija..." Išvykdamas kartą pasakė
norįs, kad ši giesmė būtų giedama per jo laidotuves. Jis trokšta
priartėti prie mūsų ir teikia visokeriopą pagalbą mūsų šaliai.
Su kokiais kitų diecezijų ganytojais
Sinodo asamblėjoje teko daugiausia bendrauti? Kokį įspūdį paliko
pasakojimai apie padėtį jų vyskupijose ir ką galima būtų iš jų
patirties pritaikyti Lietuvoje?
Dešimtajame pasauliniame Vyskupų
Sinode buvo galimybė bendrauti su viso pasaulio vyskupais, ir
tai labai džiugu. Teko susitikti su Australijos vyskupais, Pietų
Amerikos ganytojais, įvairių kitų šalių atstovais. Tas bendravimas
- tai platus žvilgsnis į jų vyskupijų veiklą, į jų gyvenimą, į
jų patirtus sunkumus. Visų viena mintis, rūpestis - kaip padėti
žmonėms. Padėti, kad jie labiau pažintų ir pamiltų Kristų. Todėl
šiame bendravime buvo labai ryški Viešpaties meilės šviesa. Mes
suprantame, kad reikia atiduoti visą save, kaip Kristus atidavė
visą save. Man labai patiko mūsų kaimyno, Rygos arkivyskupo kardinolo
J.Pujato mintis apie išpažinties svarbą kasdienybėje. Jis sielojasi,
kad pasaulyje yra kraštų, kur žmonės nenori eiti išpažinties,
bet eina ir susitinka su Kristumi šv. Komunijoje. Kardinolas rūpinasi,
kad žmonės išlaikytų tyrą širdį, būtų pasiruošę priimti Kristų,
kad vertai Jį priimtų Komunijoje, rūpinasi trokšdamas išsaugoti
tyras žmonių širdis. Pats Kristus sakė, kad palaiminti nesuteptos
širdies, jie regės Dievą. Bendraujant su kitais vyskupais paaiškėjo,
jog vyskupas visa širdimi turi atsiduoti savo veiklai, kasdieniame
gyvenime rodyti tą gražų apaštalavimo pavyzdį savo ganomiesiems,
kunigams, uždegti kitus ekumeninei misijai.
Ar teko dalyvauti audiencijoje
pas Popiežių ir apskritai, kokią įtaką Vyskupų Sinodo darbui turėjo
Šventojo Tėvo paraginimai broliams vyskupams?
Buvo smagu matyti Popiežių, dalyvaujantį
visose sesijose. Ir iš ryto, ir po pietų Šventasis Tėvas visada
būdavo su mumis. Dažnai ką nors su humoru pasakydavo, visus pralinksmindavo,
sustiprindavo giedra nuotaika. Vieną dieną teko kartu pietauti
su Popiežiumi. Galima buvo pasakoti apie savo vyskupiją. Aš pakalbėjau
apie Šiaulių vyskupiją, įteikiau Šventajam Tėvui keletą atvirukų
su Kryžių kalno vaizdais. Jis labai ilgai į juos žiūrėjo, prisiminė
1993 metų kelionę į mūsų šalį ir pasakė: "Visus pasveikink
Lietuvoje". Visiems vyskupams nuoširdžiai palinkėjo palaimos.
Todėl ir aš, baigdamas šį pokalbį, norėčiau palinkėti visiems
Dievo palaimos. Ryžtingai kovoti su blogiu ir jį nugalėti arkivyskupo
palaimintojo Jurgio Matulaičio mintimi, gerumu, nes tikrasis šventumo
kelias yra meilės, aukos ir pasišventimo kelias, tarnavimas broliams
su meile. Tuomet pajusime, kad galime būti vilties žmonėmis. Žvelgdami
į Lietuvos ir visuomenės ateitį, turime žvelgti viltingai, nes
su mumis yra Kristus, kuris yra mūsų ŠVIESA, TIESA ir GYVENIMAS,
ir viltingai mus veda į amžinojo gyvenimo nesibaigiantį džiaugsmą!
Dėkojame už išsakytus įspūdžius.
© 2001 "XXI amžius"