Stovėjęs prie Lietuvos teatro ištakų
Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio 150 metų
gimimo sukakčiai
1852 m. sausio 21 d. Kolupariščiaus
dvare, netoli Linkuvos, neturtingų bajorų šeimoje gimė didelis
Lietuvos veikėjas, patriotas, lietuviškojo teatro organizatorius,
publicistas, dramaturgas Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis. Kaip
ir visų to meto Lietuvos bajorų, Landsbergių šeima buvo gerokai
sulenkėjusi. Nors Gabrielius jaunystėje save laikė lenku, tačiau
jis buvo kupinas idealizmo dvasios, ėmė energingai darbuotis atgyjančiai
tautai.
G.Landsbergis mokėsi Šiaulių ir Mintaujos gimnazijose, tačiau
nelengvos gyvenimo sąlygos privertė nutraukti mokslą. Teko persikraustyti
į Rygą ir mokytis telegrafisto specialybės. Ją įsigijęs, gavo
tarnybą Maskvos telegrafe ir ten dirbdamas įstojo laisvuoju klausytoju
į Maskvos universiteto Teisės fakultetą.
Iš Maskvos G.Landsbergis persikėlė arčiau Lietuvos, į Liepoją.
1877-aisiais dalyvavo rusų-turkų kare, kelerius metus gyveno Kryme,
Jaltoje. Sugrįžęs į Lietuvą, iki 1895 metų vertėsi advokatūra
Joniškėlyje ir Linkaičiuose. Dažnai tvarkydamas dvarininko Karpio
reikalus, artimai susidraugavo su kaimo žmonėmis, juos užtardavo,
padėdavo. Būdamas kūrybiškas žmogus, G.Landsbergis visa širdimi
linko prie kaimiečių, nes jų gyvenime ir darbuose matė daug šviesos,
bodėjosi Lietuvos dvarininkų tuštybe, savanaudiškumu, žiaurumu.
Prasidėjus bajorų intrigoms, jis buvo priverstas išvažiuoti į
Maskvą. Čia G.Landsbergis pasinėrė į lietuvišką veiklą, platino
lietuviškus raštus, užmezgė glaudžius santykius su vyriausiais
lietuvių veikėjais: dr. Jonu Basanavičiumi, Jonu Jablonskiu, kun.
Juozu Tumu-Vaižgantu, Petru Vileišiu ir kitais. 1900 metais jis
buvo įpainiotas į dr. Vaibeikio bylą (už lietuvišką propagandą
ir lietuvių spaudos platinimą). Kelis mėnesius buvo išlaikytas
Liepojos kalėjime, vėliau ištremtas trejiems metams į Smolenską.
Po dvejų metų, 1905-aisiais, sugrįžo į Lietuvą ir įsikūrė Vilniuje.
Sugrąžinus spaudą 1904 metais Petras Vileišis įkūrė pirmąjį lietuvišką
dienraštį "Vilniaus žinios" ir laikraščio administratoriumi
pakvietė G.Landsbergį.
Nuo pat jaunystės G.Landsbergis jautė "silpnybę" menui,
dar gyvendamas Maskvoje savo namuose rengė meno vakarus, kuriuose
pats skambindavo fortepijonu, dainuodavo. Dirbdamas "Vilniaus
žiniose", G.Landsbergis dar aktyviai dalyvavo lietuvių teatro
kūrimo veikloje. Jo iniciatyva 1903-aisiais įkurta pirmoji lietuvių
teatro draugija "Vilniaus kanklės", subūrusi žymius
to meto lietuvių scenos ir dainos mylėtojus. Rašytoja Ona Pleirytė-Puidienė,
daug metų drauge su G.Landsbergiu dirbusi Lietuvos scenos menui,
savo atsiminimuose rašė: "Kaip ir visas viešasis Vilniaus
lietuvių gyvenimas, taip ir scenos meno sritis virė visu karštumu.
Dar formaliai neužtvirtintoje draugijoje kasdien rinkosi "teatralai",
pasiryžę vaidinti, dainininkai būrėsi į chorą. Visi buvo jauni,
energingi ir linksmi, bet jauniausias ir linksmiausias visų tarpe
rodėsi seniausias - žilas draugijos pirmininkas. Įgimtu jumoru,
temperamentu ir iškalbingumu G.Landsbergis užimdavo per tuos susirinkimus
dominuojančią vietą..."
G.Landsbergis, buvęs puikus organizatorius, suprato, jog, organizuojant
lietuvių teatro veiklą, visų pirma reikia lietuviškosios dramaturgijos.
Pats ėmėsi šio reikalo. Iš jo dramaturginių veikalų visų pirma
reikia paminėti melodramą "Birutė" ir dramą "Blinda".
Artimai bendraudamas su kompozitoriumi Miku Petrausku, G.Landsbergis
"Birutę" parašė kaip libretą būsimai pirmajai lietuvių
operai. M.Petrauskas, tuomet buvęs didelis muzikos autoritetas,
parašė operą. "Birutės" premjera Vilniuje įvyko 1906
metais. Lietuviai ją sutiko su dideliu entuziazmu. Be "Birutės",
G.Landsbergis parašė komedijas "Pagavo" ir "Jurgis
Durnelis" (pastatytos 1908 m.), komediją vaikams "Tarnaitė
pamokė" (pastatyta 1908 m.). Šiais kūriniais buvo parengta
dirva profesionaliam lietuvių teatrui. Didžiausio pasisekimo sulaukė
G.Landsbergio drama "Blinda". Garsaus plėšiko, "svieto
lygintojo" Blindos lūpomis autorius kalbėjo apie didelę socialinę
nelygybę ir dvarininkų daromas skriaudas kaimiečiams. "Blinda"
pirmą kartą buvo pastatyta Vilniuje 1907 metais, o antrą kartą
- 1909 metais Palangoje, minint lietuvių teatro dešimties metų
sukaktuves, kai 1899-aisiais Palangoje pirmą kartą buvo suvaidinta
Keturakio komedija"Amerika pirtyje". Per tą dešimtmetį
lietuvių scenos menas gerokai išaugo. Vilniuje veikė "Vilniaus
kanklių" Šiauliuose - "Varpo", Kaune - "Dainos"
draugijos. Pastaroji tuoj po legalizavimo 1904 m. kovo 5 d. Kauno
teatre organizavo didelį lietuvių vakarą, kuriame, be "Amerikos
pirtyje", kompozitoriaus J.Naujalio choras padainavo keliolika
lietuvių dainų. Tai sukėlė didelį publikos entuziazmą. 1905 metais,
G.Landsbergiui-Žemkalniui režisuojant, Kauno miesto teatre buvo
suvaidinta M.Šiaulėniškio pjesė "Pilėnų kunigaikštis".
Šis patriotinis vaidinimas iš Kauno ir provincijos sutraukė pilnutėlę
salę žiūrovų. Įdomu, kad tarp jų ložėje visą laiką išbuvo tuometis
lietuviams gana palankus Kauno gubernatorius Veriovkinas. Tokia
proga "Saulės" draugijos pedagogų kursų klausytojai
net tris kartus sugiedojo tautos himną. Tas pats vaidinimas 1906
metais buvo pastatytas Virbalyje. Kaip rašė žymus prieškario Lietuvos
publicistas A.Merkelis, po nepaprasto pasisekimo Virbalyje vaidintojai,
grįždami atgal, stotyse dainavo liaudies dainas ir "Lietuva,
tėvyne mūsų". Kaip 1909 metais rašė tuomečio laikraščio "Viltis"
redaktorius, būsimasis Lietuvos prezidentas A.Smetona, G.Landsbergis-Žemkalnis
buvo pirmasis savo scenos veikloje ir spaudoje iškėlęs mintį,
kad jau atėjo metas lietuviams pažvelgti į teatrą kaip į tautos
meno šaką. G.Landsbergio-Žemkalnio iniciatyva vis daugiau lietuvių
studijavo teatro meną Peterburge ir Maskvoje. Taip buvo parengta
dirva tikrajam lietuvių teatrui.
Kalbant apie G.Landsbergio-Žemkalnio veiklą, būtina paminėti ir
jo istorinę studiją "Lenkai ir lietuviai". Šis 1899-aisiais
parašytas veikalas 1907 metais buvo išverstas į lenkų kalbą ir
sukėlė labai aštrią polemiką ne tik Vilniuje, bet ir Varšuvoje.
Kaip buvo rašyta Lietuvos spaudoje minint G.Landsbergio-Žemkalnio
mirties 20-ąsias metines (jis mirė 1916 m. rugpjūčio 28 d. Vilniuje,
palaidotas Rasų kapinėse), jei "Blindos" kūriniu Žemkalnis
kovojo mužikų ir bajorų fronte, tai savo istorine "Lenkų
ir lietuvių" studija jis kovojo antrajame lietuvių-lenkų
fronte.
Didžiausi G.Landsbergio-Žemkalnio nuopelnai yra lietuvių tautinei
kultūrai, ypač teatrui. G.Landsbergį-Žemkalnį kartu su lietuviškosios
dramaturgijos pradininku Aleksandru Fromu - Gužučiu, be abejo,
galima vertinti kaip mūsų teatro istorijos figūras.
Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas
© 2002 "XXI amžius"
