Adomo Brako tremties metai
Vasario 2 dieną sukanka 50
metų, kai Sibire, Barnaulo kalėjime, mirė Mažosios Lietuvos visuomenės
veikėjas, dailininkas Adomas Brakas. Jis gimė 1886 m. balandžio
5 d. Jankaičių kaime, Klaipėdos apskrityje. Visą savo prasmingą
gyvenimą dirbo kultūrinį darbą, artimai bendradarbiavo su Vydūnu.
Pasitraukęs iš Klaipėdos nuo rudojo maro, pateko į raudonųjų okupantų
nemalonę. Plačiau apie Adomo Brako tremtį ir pasakojama šiame
rašinyje.
Humanistinės Adomo Brako pažiūros
buvo svetimos ne tik fašizmui, bet ir bolševizmui. 1939 metų pradžioje
hitlerinei Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą, A.Brakas kartu
su daugeliu Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjų atsidūrė fašistiniame
kalėjime. Kaltinamas, kad kovojo prieš krašto germanizavimą, kad
Klaipėdoje ir visame krašte vykdė lietuvišką propagandą. Po savaitės
kalinimo jam buvo pasakyta, kad galįs pasirinkti sėdėti kalėjime
iki gyvos galvos arba per 24 valandas palikti Reichą. Pasirinko
tremtį ir kartu su šeima persikėlė į Kauną. Po kurio laiko žmona
ir jaunesnysis sūnus Ramūnas grįžo į Klaipėdą, o A.Brakas su Tautvydu
liko tremtyje. Įsidarbino Kauno "Saulės" gimnazijoje,
bet labai ilgėjosi jūros, prie kurios buvo prabėgusios pačios
gražiausios ir prasmingiausios gyvenimo dienos.
"Ir Kaune Adomas Brakas nesėdėjo sudėjęs rankas, - kartą
prisiminė rašytoja Ėvė Simonaitytė. - Ir čia jo visuomeninė veikla
per kraštus liejosi. Pasikeitus santvarkai 1940 metais kažkur
tai prie Kauno bandė kurti komuną, bet iš viso to jo triūso gavosi
didelis "šnipštas". Bet Adomėlis ne iš tokių, kad nesėkmė
jį sužlugdytų. 1941 m. Adomas Brakas su didžiuliu entuziazmu piešia
plakatus Gegužės 1-osios - pasaulinės darbo žmonių šventės demonstracijoms,
nes tuo metu buvo pats didžiausias proletaras Kaune. Jokio turto,
o Klaipėdoje - tūkstantinės skolos. Tuomet dailininkas gyveno
be galo kukliai. Butukyje - tik lova, jo paties rankomis sukalta
nedidukė spintelė ir iš balto marmuro iškalta nuostabaus grožio
klasikinio stiliaus skulptūrėlė".
Šiuos 1939-1941 metų A.Brako buto reliktus daug metų saugojo rašytoja
Ė.Simonaitytė. Ir tik Tautvydui Brakui grįžus iš tremties, rašytoja
juos perdavė teisėtam šeimininkui.
Dailės mūza A.Braką lydėjo visą gyvenimą. Ta dailės mūza buvo
ir jo likimas.
"Visas Adomo Brako gyvenimas, jo laikysena ir net tas jo
išsiblaškymas ir net užmarštumas rodė, kad šis žmogus - menininkas.
Žmogus grynuolis, kuris nieko niekados neslėpė. Visur buvo atlapaširdis,
- pasakojo apie dailininką A.Braką rašytoja Ė.Simonaitytė. - Šis
Adomėlio atlapaširdiškumas jį ir pražudė. Ir kai Kaune Adomui
Brakui buvo duota užpildyti tarnybinė anketa, tai jis prie savo
profesijos įrašė: "dailininkas - verslininkas". Jeigu
jau verslininkas, tai ir kapitalistas, nes tokia buvo naujos valdžios
samprata".
Ir 1941 m. birželio 14 d. "kapitalistas" (iš tikrųjų
- beturtis) A.Brakas kartu su sūnumi Tautvydu suimtas, uždarytas
į gyvulinį vagoną ir išgabentas į antrąją tremtį. Šį kartą - į
tolimąjį Sibirą. Po ilgos ir varginančios kelionės išlipo Kamene
prie Obės. Pirmąją tremties žiemą dirbo plytinėje ir akmens skaldykloje.
1942 metais dar kartą represuotas ir nugabentas į Bijską (Altajaus
kraštas). Čia A.Brakui pasisekė - įsidarbino Bijsko teatre. Piešė
dekoracijas, rengė vaidinimus, kuriuose su akordeonu rankose dažnai
buvo galima pamatyti ir sūnų Tautvydą.
"Tik šis, iš pirmo žvilgsnio, geras tremtinio darbas Adomui
Brakui buvo pražūtingas, - teigė rašytoja Ė.Simonaitytė. - Į Adomo
Brako sūnų Tautvydą įsižiūrėjo ruselė ir savo draugėms pasakė:
"Šis akordeonistas bus mano". Taip ir buvo".
1946 metais A.Brakas išėjo į pensiją ir pasijuto dvasiškai laisvas
žmogus. Tik dabar galutinai jį pavergė Altajaus kalnai. Vėl Adomėlis
prisiminė jaunystę, Pirmąjį pasaulinį karą, kai jo karinis dalinys
stovėjo Balkanuose, o jis vis griebdavo į rankas popieriaus lapą
ir piešdavo kalnus.
Ir gyvenimo pabaigoje - kalnai... Ir šiuose kalnuose Adomas pradeda
jausti kažkokią jam dar nesuvokiamą mistišką jėgą. Kažkada Karpatai
tarsi stebuklas jam atvėrė naują nesuprastą ir iki tol nepažįstamą
pasaulį, o dabar - priartėjus saulėlydžiui - Altajus šį pasaulį
užsklendžia.
Kalnai mus, lietuvius - lygumų žmones, traukia, užburia, verčia
susimąstyti, taurina, o tuo labiau menininką, kurio širdis, matant
gamtą ir gėrį, plaka kiek kitaip. Ir A.Braką Altajaus kalnai ne
tik pavergė, bet ir užbūrė. Kalnuose jis jautė ir matė savo nugyventą
gyvenimą, prie Baltijos kranto prigludusią savo gimtinę, tautos
kančias, vargus, nepriteklius... Matė ir garbingą savo krašto
praeitį: Lietuvos Didįjį kunigaikštį Kęstutį ir jo susitikimą
su Birute Palangoje, Žalgirio mūšio lauką ir iš jo bėgančius kryžiuočius...
Jis matė ir Vytautą Didįjį prie Juodųjų marių... Matė ant Rambyno
kalno vaidilas ir vaidilučių kūrenamą amžinąją ugnį... Ir visus
šiuos reginius A.Brakas stengėsi įamžinti popieriaus lape. Kai
kurie jo piešiniai buvo panašūs į kolegos dr. Jono Remeikos, kartu
dirbusio Vytauto Didžiojo gimnazijoje, sukurtas iliustracijas
knygelėse "Ką kalneliai pasakoja", "Kai dar amžina
ugnis ruseno". Kiti piešiniai nauji, niekur nesutikti, nematyti.
Apimtas kūrybinės ekstazės, A.Brakas dirbo nuo ryto iki vakaro,
užmiršdamas save.
Dailininko marti, anot rašytojos Ė.Simonaitytės, žvelgė į tokias,
jos akimis, nesuvokiamas "kvailystes" ir sumanė patį
baisiausią kerštą. Kai A.Brakas ilsėjosi, ji surinko dailininko
lietuvių tematika sukurtus darbelius, iš kurių pluošto išslydo
nedidutis Vydūno portretas ir dar vienas kitas darbelis, ir išbarstė
juos Bijsko gatvėse, paskelbdama, jog senis užsiiminėja antisovietine
propaganda. To visiškai pakako. 1946 metais A.Brakas buvo suimtas
ir uždarytas Barnaulo kalėjime. Ir taip 1939-ųjų Hitlerio ir 1941-ųjų
metų Stalino tremtiniui teismas už "antisovietinę" propagandą
atseikėjo "humanišką" ir patį menkiausią krūvį - tik
dešimt metų katorgos. Tokia sovietų šalyje tuomet buvo tvarka:
10 - 25 metai katorgos arba mirties bausmė sušaudant.
Nei popieriaus, nei pieštuko išreikšti mintims kalėjime nebuvo.
Ir prasidėjo pačios siaubingiausios A.Brako gyvenimo dienos, vedančios
į išprotėjimą. Aktyviai visą gyvenimą kultūros baruose dirbusį
dailininką kalėjimo tvarka ir beprasmiškai bėgantis laikas visiškai
parbloškė. Dailininkas apako ir, skirtos "bausmės" neatlikęs,
po šešerių katorgos metų, 1952 m. vasario 2 d. buvo pervežtas
iš Barnaulo kalėjimo į kitą kalinimo vietą. Ten A.Brakas ir mirė.
Taip užsisklendė tauraus Mažosios Lietuvos patrioto, daug savo
kraštui davusio šviesuolio gyvenimas...
Bernardas ALEKNAVIČIUS
© 2002 "XXI amžius"
