Analogijos po 80 metų
Neeiliniame Seimo posėdyje sausio
12 dieną Seimo Pirmininkas, dėdamasis dideliu konstitucinės ir
apskritai visokios kitokios teisės žinovu, pasiūlė šiuos, 2002
metus, pavadinti Konstitucijos metais. Mat šiemet sukanka 80 metų,
kai Lietuvos Steigiamasis Seimas priėmė nuolatinę Lietuvos Konstituciją.
Tai buvo svarbus teisės aktas, pakeitęs Lietuvos Tarybos 1918
m. lapkričio 2 d. priimtą ir 1919 m. balandžio 4 d. pakeistą Laikinąją
Konstituciją. Kai kurie Seimo opozicijos atstovai siūlė dabartinei
daugumai bent jau šiemet neskelbti Konstitucijos metų, kai neokomunistinė
dauguma priėmė akivaizdžiai prieštaraujantį Konstitucijai teisinį
aktą prieš nuosavybės grąžinimą teisėtiems savininkams. Tačiau
tuo piktintis ir stebėtis nereikėtų. Kada gi dabartiniai SSKP,
LKP, LDDP "teisių" perėmėjai vadovavosi net ir sovietine
"konstitucija"? Juk ir 1977 metais priimtoje SSRS konstitucijoje,
ir 1978 m. balandžio 20 d. priimtoje "LTSR" konstitucijoje
buvo skelbta, jog "LTSR" yra suvereni tarybinė socialistinė
valstybė, prisijungusi pagal federalizmo principus į SSRS. Pabrėžta,
jog "tarybiniai" federalizmo principai yra: laisvas
apsisprendimas, susijungimo savanoriškumas, susijungusių respublikų
lygiateisiškumas, teisė laisvai išstoti iš SSRS, piliečių teisių
ir laisvių užtikrinimas. Tų paskutinės sovietinės "konstitucijos"
pastraipų paminėjimas kėlė ypač didelį partinių nomenklatūrininkų,
ir ypač KGB veikėjų, pyktį. Jį patyrė daugelis, turėję reikalų
su tomis įstaigomis. Vien už tų nuostatų paminėjimą galėjai būti
apkaltintas "antitarybine agitacija ir propaganda".
Galiojančios Konstitucijos straipsnių citavimas tapo... antivalstybine
propaganda.
Pirmoji rašytinė Konstitucija - pagrindinis valstybės įstatymas,
turintis aukščiausią teisinę galią, nustatantis valstybėje politines
teises ir ekonominius pagrindus, buvo priimta Jungtinėse Valstijose
1787 metais. Europoje pirmoji Konstitucija buvo paskelbta Prancūzijoje
1791 metais. Trečioji seniausia Konstitucija pasaulyje buvo Lenkijos
ir Lietuvos valstybės Žečpospolitos 1791 metais (jau prieš pat
galutinį Žečpospolitos žlugimą) priimta vadinamoji gegužės trečiosios
Konstitucija. Visos šios konstitucijos turėjo didžiulę įtaką vėliau
priimtoms daugelio valstybių konstitucijoms.
Kalbant apie 1922 metais Lietuvos Steigiamojo Seimo priimtą Konstituciją,
būtina priminti, jog tai buvo vienas svarbiausių Steigiamojo Seimo
darbų kartu su jo parengtu Žemės reformos įstatymu. Kaip pabrėžė
istorikas Pranas Pauliukonis, Steigiamasis Seimas pajėgė atlikti
savo darbą tik dėl to, kad vieningas ir drausmingas krikščionių
demokratų blokas, kaip viena partija, turėjo jame absoliučią daugumą.
Konstitucijos parengimo darbui ir jos projektui parengti buvo
sudaryta komisija, kurios pirmininkas buvo krikščionis demokratas
advokatas Antanas Tumėnas, vicepirmininkas - socialistas liaudininkas
Mykolas Šleževičius, nariai: prelatas K.Šaulys, Z.Starkus ir socialdemokratas
K.Venclauskis. Tad krikščionys demokratai, ypač prel.K.Šaulys,
kuris buvo puikiai susipažinęs su tarptautinės teisės klausimais,
turėdami tris komisijos narius iš penkių ir nepaisydami atkaklaus
K.Venclauskio ir M.Šleževičiaus bei kitų kairiųjų nepritarimo,
iš esmės ir parengė 1922 metų Konstituciją. Tai buvo didelis laimėjimas.
O tuometiniai Lietuvos kairieji, gal ir patys to nenorėdami, kasė
duobę Lietuvos valstybingumui. Štai kaip savo nepasitenkinimą
priimta Konstitucija tuomet išreiškė K.Venclauskis, vienas iš
kairiųjų Seimo atstovų. Kalbėdamas socialdemokratų vardu, jis
pareiškė: "Žinome, kad būsimojo gyvenimo kūrėjas Lietuvoje
yra darbo demokratija. Lietuvos darbininkų klasei yra lemta eiti
priešakyje besivystančios ateities, eiti prie tikslo, kurį yra
pasistatęs pasaulio proletariatas. To kelio negali pastoti jokios
rašytos konstitucijos nei jų rašytojai". Prof.V.Čepinskis
kalbėjo: "Valstybingumo principas įsigalėjo Europoje su buržuazija
ir kapitalizmo įsigalėjimu".
Įdomu, kas būtų buvę, jeigu šie "pasaulio proletariato"
liaupsintojai būtų gyvenę tuometinėje "darbo žmonių"
tėvynėje - SSRS? Galima neabejoti, jog visi jie būtų sušaudyti
1937-1940 metais ar mirę nuo bado ir ligų Stalino koncentracijos
stovyklose.
Beje, priėmus 1922 metų Konstituciją, Seimo nariams giedant Tautos
himną, socialdemokratai išėjo iš salės.
Negalima paneigti, kad to meto Lietuvos partijose, ypač kairiosiose,
buvo daugybė visokių prielipų, parsineštų iš Rusijos bolševikinės
revoliucijos. Kita vertus, kaip rašė prezidento A.Smetonos biografas
A.Merkelis, "dauguma žmonių, išrinktų į Steigiamąjį Seimą,
buvo visiškai nepasiruošę savo svarbioms ir atsakingoms pareigoms,
apie valstybės reikalus labai mažai ar net ir visiškai nieko nenusimanė,
tai nenuostabu, kad jie tuoj virto institucija, kur daugiau kalbama
ir plūstama, negu dirbama..." Iš tiesų taip buvo. To meto
seimūnų dalis jautėsi esą tokie išdidūs, galingi Lietuvos valdovai,
jog vienas iš Krikščionių demokratų partijos steigėjų ir žymiausių
atgimstančios Lietuvos veikėjų prelatas Aleksandras Dambrauskas
tokį Seimą tuomet ironiškai pavadino "šimtas dvylika karalių".
Kas gi pasikeitė? Dabar turime 141 "karalių". Ir dauguma
jų atstovauja kam tiktai nori, deja, ne Lietuvos valstybei.
Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas
© 2002 "XXI amžius"