Atnaujintas 2002 m. sausio 30 d.
Nr. 8
(1015)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Laikas ir žmonės
Istorijos vingiai
Atmintis
Nuomonės
Istorija ir dabartis
Lietuva


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Šiukšlės per "Vilniaus langą"

Laiškas filosofui A.Juozaičiui

"Kauno dienoje" teko skaityti ne vieną A.Juozaičio rašinį. Dažnai savo straipsniuose filosofas garsina pesimistines (padėties be išeities) nuotaikas. Pabandykime išsiaiškinti: įsižiūrėti, įsiskaityti, paryškinti kai kurias autoriaus mintis.
Daugybės straipsnių antraštėse kartojamas žodis "lietuvis". Kiekvieną šeštadienį - vis "lietuvis", "lietuvio"... "Lietuvis Kaune", "Lietuvio neteisybė", "Lietuvių vizijos", "Lietuvis ir jo namai", "Lietuvių civilizacija", "Lietuvis ir airis", "Žemės lietuvis", "Religingas lietuvis", "Globalizuotas lietuvis"... Tokiais apibendrinančiais pavadinimais autorius tarsi nori suintriguoti skaitytoją, tarytum čia bus analitinis rašinys, koks nors psichologinis, socialinis, kultūrologinis visuomenės pjūvis ar net kvalifikuota filosofinės refleksijos eksplikacija, straipsnis, po kurio pasidarytų aiškiau - pasaulį, įvairius reiškinius pamatytum lyg iš aukštai.
Ne veltui turbūt autorius griebiasi eksperto vardo, juk net puslapio antraštė - "Pozicija". Saikinga ironijos dozė, be abejo, taip pat gali būti šios serijos rašinių sudėtine dalimi. Galų gale lauki tiesiog esė...
Iš tiesų kai kurie rašiniai su paantrašte "Vilniaus langas" įdomūs, aktualūs, vientisi. Tai "Lietuvis ir jo namai", "Globalizuotas lietuvis", "Lietuvio vizijos". Tačiau kiti tekstai nepateisina pavadinimų inspiruotų ambicijų.
Rašinyje "Lietuvio spauda" ("Kauno diena", 2001 05 12) A.Juozaitis be jokio sąžinės graužimo bando įteigti skaitytojui neapykantą ne tik kultūrai (kūrybai), bet ir jos atstovams - žmonėms, visuomenės pagarbą užsitarnavusiems savo darbu, gyvenimu bei išpažįstamomis etinėmis vertybėmis. Štai paskutinė minėto rašinio mintis: "Lietuviams tik viena paguoda: krintame kartu su visais". Ne, gerb. A.Juozaiti, ne visi su jumis krinta.
Straipsnyje "Lietuvio spauda" autorius vienu kitu sakiniu kritikuoja "valstybės politiką", kuri naikina lietuvybę, politikus, kurių akyse - vien tuštuma, premjerus, ministrus - už jų kosmopolitizmą.
Prisimenami žurnalistai. Priekaištų jie susilaukia taip pat tik keliais sakiniais. Dėl to, kad "nepajėgė laiku nuvainikuoti politikų", kad nesako tiesos "laiku ir vietoje".
Į šią mišrainę vėliau beriami tokie politikos prieskoniai kaip NATO, ES, "Williams", Prezidentas, "strateginiai investuotojai" ir pan. Temų atsiranda vis daugiau, minčių išraiška griežtėja, metaforos vis "riebėja", daugėja įžeidinėjimų.
Bet keista, jog filosofas nuslysta paviršiumi - nieko neapmąsto solidžiau. Rašinio viduryje autorius griebiasi dar vienos problemos - keliais sakiniais mano galįs apibrėžti sąvokas "intelektualas" bei "inteligentas" ir surasti jų atitikmenis realiame gyvenime, tačiau tai daro ne precizišku vieno ar kito metodo (mokslo) instrumentarijumi, bet įtūžusio, neapykanta pritvinkusio žmogaus protrūkiais.
"Inteligentijos" sampratai atskleisti tokie kultūros žmonės kaip V.Daunys, L.Donskis, D.Kuolys, R.Gavelis ir... pats A.Juozaitis (!) yra skyrę net atskiras studijas! O dabar autorius tai sprendžia vien šaipydamasis.
"Dauguma be šaknų", "šaltos žuvies atmaina", "šaltomis žuvies akimis", "kompiuterio failas", "jau seniai tapę tamsia bendrija" - taip abstrakčiai (anonimiškai, nes nėra jokios atsakomybės!) yra vadinami visi tie, kurie pasirašė "Atvirą laišką Prezidentui", norėdami tik (!) "atkreipti dėmesį", "paraginti susimąstyti", "kviesti tarti (...) žodį" dėl destruktyvaus žiniasklaidos poveikio.
A.Juozaitis, lyg koks nepriklausomybės netikėjimo genijus, kažkodėl labai nekenčia žmonių, kurie mums skleidžia šviesą - ir kūrybinę , ir gyvenimišką, - kurie savo mintimis ir darbais padeda gyventi.
Keistą karą pradėjo filosofas - jo taikiniu tapo kunigai, rašytojai, režisieriai, kompozitoriai ir kitų sričių atstovai. O šaknys tų žmonių, atleiskite, gerb. A.Juozaiti, stiprios - ir lietuvybės, ir pasaulėžiūrinės, ir kultūrinės ar kokios kitos. Vien J.Kairio skrydžių intencijos, V.V.Landsbergio dokumentinių filmų temų bei herojų pasirinkimas ir visų kitų veiklos sritys ir tikslai - tai jų stiprybė, tvirtas pagrindas! Tai žmonės, supratę savo pašaukimą, - kelią Vilties, Meilės, Gailestingumo, Kūrybos link .
"...tai buvo eilinis proto žaismas. Savotiška savireklama, eilinis savo vardų viešas paskelbimas" (pabrėžta mano - T.N.) - štai kaip apibendrina savo požiūrį į minėtą laišką filosofijos daktaras.
Nesijaudinkite ir nepavydėkite - juk jūs turite galimybę reklamuoti savo vardą kiekvieną mielą šeštadienį "Kauno dienoje" - pagrindiniame miesto dienraštyje. Ar šito dar mažai? "Kultūros pelės" pasirašė tik vieną vienintelį laiškelį. Nepavydėkite, nebūkite toks godus. Argi trūksta reklamos režisieriams E.Nekrošiui, A.Stoniui ar J.Kairiui, kurie gerai žinomi ne tik Lietuvoje, o B.Kutavičiui, A.Čekuoliui, A.Mamontovui ir kitiems? Nemanau.
Kultūros žmonių (kurie išgyvena dėl to, kad ir žiniasklaida prisideda prie tradicinių vertybių, dorovės normų, tautiškumo, religingumo, patriotizmo nuvertinimo) mintis vadinate žaismu, suteikdamas tam, be abejo, negatyvią reikšmę, atseit kokie tie kūrėjai begėdžiai. Bet tai jūs žaidžiate žodžiais! Ir kodėl taip uoliai stengiatės sveikam įkalbėti ligą - mulkinate skaitytoją?
Jūsų pamokymas - "užuot pasirašinėję kreipimusis, daugelis galėtų (...) straipsniais ir pasisakymais kultūrinti (...) mūsų žiniasklaidą" - atrodo lyg aklo žmogaus, nes žmonės, pasirašę laišką, ir spaudoje, ir televizijoje nebe pirmi metai tai daro nuoširdžiai, atvirai, laisvai, kultūringai ir kūrybiškai. Ir kultūrina ne tik žiniasklaidą.
"Rašinio "Lietuvio spauda" autorius "šluoja" nuo gyvenimo ir kūrybos scenos visus tuos, kurie savo darbus dirba ne tik gerai, bet netgi labai produktyviai: kiek įdomių knygų parašė J.Ivanauskaitė, o dar kelionės, Tibeto laisvės palaikymas, reto aiškumo interviu, vien A.Čekuolio pokalbiai per televiziją kiek duoda, o kur dar V.Daujotytės vis labiau koncentruota knygų seka, gyvi D.Katkaus pasisakymai, koncertinė veikla...
Gal todėl autorius taip įtūžęs, jog pats nesugebėjo per nepriklausomybės 10-metį taip išgarsėti savo darbais, kaip tie, kuriuos jis koneveikia? Nei kaip politikas, nei kaip rašytojas, nei kaip filosofas...
Autorius kaltina dabartinius intelektualus, kad jie yra "siaurų interesų", be "bendro reikalo". Čia jis vėl elementariai suklysta - jau vien laiško Prezidentui pasirašymas - bendras reikalas!
Kas stebi kultūrinį gyvenimą, tas žino ir režisierių, ir kompozitorių, ir literatų (kurie pasirašė laišką) interesus.
Jie neabejingi destrukcijos apraiškoms. O "kalti" jie tik tiek, kad patys vieni "suskambino varpais" ir nurodė tik vieną iš priežasčių, skatinančių nužmogėjimą. Ir nesuprasti liko tik todėl, kad jų nepalaikė kiti specialistai (kurie, beje, kiekvienas atskirai kalba visiškai tą patį!): sociologai, psichologai, pedagogai ir kiti.
Šiuo savo nervingu, neapgalvotu(?) rašiniu "Lietuvos spauda" jūs demaskavote pats save. Dabar jus jau drąsiai galima vadinti žurnalistiniu "Vilniaus Šustausku"!
Norint rašyti esmingai, įtaigiai, kompetentingai, netgi šiek tiek pranašiškai, reikia atsikratyti (panaudosiu vokiečių filosofo F.Wust'o mintį) "tuščio žinojimo pasipūtimo ir bedieviško žinojimo arogancijos". Būtent tai kyšo iš už kiekvienos jūsų eilutės.
Rašant bet kokį tekstą, reikėtų nors minimaliai gerbti skaitytoją ir bent kiek argumentuoti savo teiginius. Filosofas S.Šalkauskis yra analizavęs kažkada inteligentijos funkcijas, tarp kurių paminėjęs ir šias: "visuomenės supratimo reiškėja", "pusiausvyros saugotoja", "kultūrinės kūrybos ir pažangos skatintoja".
Perskaičius kai kuriuos jūsų tekstus, neatrodo, kad jūs padedate ką nors suprasti, tuo labiau neatrodo, jog ir pats suprantate.
Pusiausvyros nei pats turite, nei kitiems ją teigiate. O į jūsų kultūros, kūrybos ir tuo gyvenančių žmonių vertinimą mes ką tik atkreipėme dėmesį šiame rašinyje. Jūs nevykdote netgi šių trijų paminėtų (manyčiau, vienų svarbiausių) priedermių, o kaltinate ir šmeižiate tuos, kurie atitinka ne tik šiuos, bet ir daugelį kitų kriterijų.
Jei šie mano pamąstymai būtų angažuoti politiškai, tai, kaip įprasta Lietuvoje, paklausčiau: kas už jūsų stovi, ponas A.Juozaiti? Bet esu tik kaunietis, pabandęs įsižiūrėti į tekstą, kuriame apie spaudą beveik nieko rimta nėra.
Man ne tas pats, ką ir kaip rašo koks nors pilietis šiame laikraštyje. O "Kauno diena" gal dar nėra toks leidinys, kur būtų galima be jokios atsakomybės ir elementarios kultūros pilti šiukšles ant kauniečių galvų net ir per "Vilniaus langą".

Tautvydas NEMČINSKAS

© 2002 "XXI amžius"

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija