"... esu tik indas"

Poetė Romualda Adomaitytė-Chabarina yra Kauno medicinos universiteto klinikų medicinos sesuo. Skaitytojų pripažinta poezijos terapeute, nes rašo sakralinę, gydančią poeziją, kurią specialiu receptu galima skirti žmogaus palūžusiai dvasiai gydyti. Yra išleidusi keturias knygas: vaikams "Svajonių šalis" (1996 m., pakartotinai 1998 ir 2000 m.), "Kas karalius?" (1999), poezijos rinkinius "Džiaugsmo edelveisas" (1999) ir "Ašara ant Amžinybės skruosto" (2000). Pavasarį galbūt pražydės nauja poezijos knyga "Šalpusnio šypsena".

Iš kur ateina jūsų poezija?

Esu išauklėta krikščioniška dvasia. Nuo vaikystės jaučiu pagarbą Šventajam Raštui, kur tiek atgaivos, stiprybės, vilties ir džiaugsmo sielai. Tai išminties lobynas, trykštanti gyvybės versmė, iš kurios geria ir mano poezija. Esu medicinos sesuo, neretai eilėraščiu lyg vaistais prisiliečiu prie sužeistos ligonio sielos, mėginu aptvarstyti dvasios žaizdas. Mano kredo: "visados blogai negali būti", "ne visada taip bus" ir "nugalėk piktą gerumu", matyt, gimė dar vaikystėje iš mamytės optimizmo, kurio ji visada turi. Jos žodžiai: "Bus gerai. Jei ne gerai, tai geriau. Jei ne geriau, tai kitaip... Pasikeis, praeis. Ne visada taip bus. Viešpats neapleis". Tai lyg ramybės ir vilties skraistė, gaubianti mano širdį ir sauganti ją nuo nevilties bedugnės.
Mes, vaikai, buvome auklėjami krikščioniškai dar tada, kai tikėti buvo nemadinga. Nuo pat vaikystės esu išvaikščiojus ir ištupėjus kampučius ir koridorius tų pilkųjų rūmų už tai, kad buvome aktyvūs katalikai. Mes - keturi vaikai: aš, vyriausioji, brolis ir dar dvi sesutės. Mokiau juos ir svetimus vaikus giesmelių, maldų ir eilėraščių. Visi gimėme ir užaugome Kaune, šiuo metu tik mes, seserys, gyvename mūsų vaikystės mieste, brolis - Marijampolėje. Trejus metus teko gyventi Latvijoje. Kai mūsų tikintis žmogus buvo spaudžiamas, persekiojamas, net tada pas kaimynus latvius buvo daugiau laisvės ir tolerancijos.

Jūsų skaitytojai pasvarsto: kodėl ant knygos viršelio abi pavardės?

Kai kurie poetai, kolegos irgi to klausia. Jiems atsakau, kad esu tikra lietuvaitė, bet antroji pavardė yra susijusi su nemaža mano gyvenimo dalimi. Mes vedę jau dvidešimt metų, tai graži ir svarbi mano gyvenimo dalis - ir aš negaliu to išmesti. Ištekėjau jau nebe pirmos jaunystės - dvidešimt septynerių. Dažnai pajuokauju: ilgai laukiau savo princo, bet sulaukiau ūsuoto katino (ir pažinties metu, ir dabar vyras turi ūsus). Negerovės, ligos yra Dievo įrankiai ir dažnai pasitarnauja geram. Sirgau plaučių uždegimu, po to buvo komplikacijų, gulėjau ligoninėje. Mano palatos kaimynė buvo labai maloni moteris, ją lankė sūnūs. Iš pradžių ji mane stebėjo ir prižiūrėjo, vėliau šias savanoriškas pareigas perėmė vienas jos sūnų. Po kelerių metų draugystės jis tapo mano vyru. Auginame 18 metų dukrą Žanetą. Mano poezijos rinkiniuose yra vienas kitas ir jos eilėraštis. Naujojoje knygoje bus ne tik eilėraščių, bet ir Žanetos kūrinių - pamąstymų apie gyvenimą, gėrį ir gerumą.

Esate Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narė. Nupasakokite takelius į šią organizaciją.

Esu baigusi VDU Lietuvių kalbos katedros docento, Letonikos centro vadovo, vyresniojo mokslinio bendradarbio kalbininko Alvydo Butkaus mokyklą. Dėl savo aktyvaus krikščionybės išpažinimo neturėjau galimybės mokytis jaunystėje, bet šiandien nebenoriu apie tai kalbėti. Daug dirbu ir mokausi pati, užsiimu savišvieta. Į poetinį, literatūrinį žodį yra linkusi ir mano mama. Ji gerbia literatūrą, moka gražiai ir išraiškingai kalbėti. Manau, kad meninio žodžio išraišką paveldėjau. Dabar mamytei - 77 metai. Baigusi gyvenimo universitetą, ji optimistė. Visada rodo pagarbą knygoms, Šventajam Raštui ir mus, vaikus, išmokė gerbti svarbiausią pasaulyje knygą, labiausiai skaitomą ir studijuojamą, nes tai žodžio šaknys.
Rašau visą gyvenimą, bet su pertraukėlėmis. Rašiau eilėraščius mokyklos suole, jaunystėje, po to buvau pritilus. Rašiau ir proginius eilėraščius. Mane skatino leidykla "Amžinoji uola" (buvusi "Uola"), leidžianti sveikos gyvensenos literatūrą, knygeles vaikams, religinę literatūrą, pakvietusi pabūti neetatine redaktore. Suvokusi leidybinį darbą, pradėjau pati rankioti ir rinkti eilėraščius iš savo užrašų ir iš atminties.
Bet iš tiesų siela prabilo pastarąjį dešimtmetį. Ilgą laiką slėpiau savo eilėraščius, bet vėliau pamačiau, kad daug kuklių poetų spausdina savo eiles. Gal ir man pabandyti? Knyga "Džiaugsmo edelveisas" gulėjo surinkta jau keletą metų. Sutikinėjom Naujuosius metus, savo poeziją paskaičiau giminėms. Jie labai susidomėjo, paskatino ir padėjo išleisti knygą. Taip 1999 metais išėjo mano pirmoji poezijos knyga "Džiaugsmo edelveisas". Džiaugiuosi, kad mano poezija rado atgarsį. Nors pas mus poezija nėra labai mėgstama, bet "Džiaugsmo edelveisas" buvo per trumpą laiką išpirktas. Dar ir dabar žmonės jos klausinėja knygynuose bei teiraujasi pavieniai asmenys.

Kita jūsų gyvenimo sudėtinė dalis, kryptis - medicina...

Taip. Viskas mano gyvenime ateina per sielvartą, per skausmą ateina džiaugsmas. Tarp gyvenimo tarpeklių išauga džiaugsmo edelveisas. Po pirmagimės dukrelės mirties nutariau mokytis P.Mažylio medicinos mokykloje, būti medicinos sesute. Tuomet man buvo 32 metai, jau auginau antrą dukrą. Bet šviesios atminties direktorė Elvyra Tamašauskienė pasakė: "Mylėt ir mokytis niekuomet nevėlu". Mokytis sekėsi, nes buvau lyg išdžiūvusi žemė, man viskas buvo įdomu. Dėstytojai siūlė mokytis toliau - tapti gydytoja. Bet aš norėjau su ligoniais bendrauti tiesiogiai. Taip ir likau medicinos seserimi. Praktiką atlikau KMUK Psichiatrijos skyriuje, čia manęs paprašė pasilikti, nors paskyrimą turėjau į kitą ligoninę. Likau ir labai džiaugiuosi, nes čia labiau nei kitur reikia paramos žodžio, šypsenos, šilumos, jaučiuosi labai reikalinga. Žmonės šioje ligoninėje nusivylę, nuliūdę, nuleidę rankas, akis ir sparnus, sergantys depresija. Jaučiuosi reikalinga, kai mano buvimas šalia, mano pagalba, mano žodis suteikia stiprybės, šilumos, drąsos, vilties.
Taip per ligą aš radau savo gyvenimo žmogų. Per skausmą, netekusi pirmosios dukrelės, atradau mediciną. Poeziją randu žmonių akyse, jų skausme ir džiaugsme, liūdesyje ir viltyje, jų troškime pasikelti, tikėti ir mylėti.

Ar turite laisvalaikį?

Kartais žmonės skundžiasi, jog neturi ką veikti, liūdna, neįdomu. Justinas Marcinkevičius sakė, kad žmogui negresia vienatvė, kol yra knyga. Neseniai perskaičiau šio poeto "Dienoraštį be datų". Šiuo metu skaitau kelias knygas. (Šventojo Rašto eilutės - kasdienė duona.) Dvyliktokė dukrelė paprašė: "Mama, parnešk man iš bibliotekos Sluckį ir Grušą". Guli Sluckio apsakymai ir dūsauja: dvyliktokei vis nėr kada prie jų prisėsti - gimnazistė, pamokų, užduočių daug... O ir pati kadaise juos skaičiau lyg ožka, bėgdama per lieptą, - pešt žolės iš čia, pešt iš ten... Dabar tos knygos prabyla kita kalba... Labai įdomios Elenos Vait, religinės klasikos atstovės, knygos: "Su meile iš Dangaus", "Didžioji kova". Ten daug peno sielai. Juk knygos - minties laivai, ir laiko bangomis jos gabena brangenybes...
Mane visuomet guodžia du dalykai: pirmiausia skaitymas, antra - bendravimas. Skaitau ir prozą, ir poeziją, "išminties druską" (aforizmus, pamąstymus, psichologinę literatūrą). Kartais skaitau ir stebiuosi, kad mintys panašios: tai, ką mąsčiau, bet dar neišsakiau žodžiais, jau perskaitau.
Yra žmonių, kurie negali skaityti, pavyzdžiui, mūsų skyriuje pacientams duodami vaistai, kad pailsėtų nervų sistema, žmogus galėtų nusiraminti. Tuomet gydo gyvas žodis, ne knyga. Džiaugiuosi, kai reikia dirbti vakarinėje, o ne rytinėje pamainoje, nes esu pelėda. Tada atsisėdu ir kalbu: kas mums yra svarbu, į ką mes kabinamės, kas yra mūsų stiprybė, kas padeda. Gerai, kai žmonės turi artimųjų, kurie juos supranta, nepaniekina atėjus ligai, nelaimei, liūdesiui. Esu patyrusi labai daug žmonių gerumo. Kartais girdžiu - žmogus žmogui skundžiasi: piktas pasaulis, daug liūdesio, ašarų pakalnė. Savo darbe aš kasdien matau sužalotų ir fiziškai, ir dvasiškai žmonių, todėl žinau: labai daug duoda bendravimas. Ir tikėjimas.

Gal todėl jus vadina poezijos terapeute, o jūsų poeziją - gydančia?

Taip, man persipina poezija ir medicina. Ypač psichologams, psichoterapeutams ir psichiatrams teko svarbi misija - uždegti užgesusius sieloje žibintus, dalyti duoną - viltį. Buvau pakviesta 1999 metų birželį į tarptautinę psichiatrų konferenciją, vykusią Kaune. Esu baigusi trijų mėnesių Psichiatrijos specializacijos kursus. Vedu grupinės relaksacijos psichologines valandėles. Psichologija domiuosi nuo pat jaunų dienų. Kaip jau minėjau, skaitau psichologinę literatūrą ir matau, kokie nuostabūs psichologai buvo ir yra mūsų rašytojai!

Ką galėtumėte pasakyti apie depresiją? Tai iš tiesų mūsų dienų rykštė, o gal mados reikalas?

Žmogus negali pagerinti savo savijautos sutrikus smegenų biochemijai, bet trumpalaikį liūdesį, kuris vis dažniau šiandien vadinamas depresija, galima pašalinti išėjus į gamtą, bendravimu, skaitymu, kultūrinių renginių lankymu. Depresija - gal ir madingas žodis, bet liūdesio iš tiesų daug. Kiek ištiestų rankų! Tiek daug pablogėjusios buities vien dėl to nesamo darbo, o realios pagalbos trūksta. Parduotuvių lentynos lūžta, vitrinos blizga, o kiek žmonių badauja, kiek vargsta, liūdi. Man labai suprantama ta depresija, nes irgi ne danguje gyvenu, o dangaus viltimi. Gyvenu ir drąsinu save. Tikiu, kad žmonės išsiilgę dvasinių dalykų, kad atgimstantis tikėjimas ir bažnyčia - ne mados reikalas. Matau, žmonės ieško prie ko prisiglausti, vyksta paguodos, vertingesnių ir amžinesnių dalykų paieška.
Mane gyvenime gelbėjo mokėjimas pasidžiaugti mažais dalykais. Nesu maksimalistė, bet dažniausiai maksimumą gaunu. Aš irgi esu žmogus: supykstu, susierzinu. O kai žmogus pyksta ir tyli - jam skauda. Ir ateina liūdesys... Kaip palengvėtų, jei mokėtume išsiaiškinti. Deja, visą susitvenkusį sopulį su tulžies priemaiša išmeta, išlieja ant įžeidusio žmogaus galvos. O šis taip pat pratrūksta. Ir lieka dar gilesnės žaizdos, randai. Jei mokėtume išsiaiškinti... Trukdo begalinis išdidumas, nenoras ramiai išklausyti kitą. Jei mokėtume atsiprašyti, atleisti, susitaikyti, grįžtų sielos ramybė, kurios visiems mums taip trūksta, taip reikia. Ramybė, kuri gydo, grąžina gyvenimo džiaugsmą. Pradėti reikia nuo savęs, nuo šeimos, vaikų. Mes dažnai nekantrūs su savo vaikais, net mažiems neturim laiko. Taip prasideda susvetimėjimas ir pyktis, neviltis. O suaugusius vaikus, atvirkščiai, laikom prie savęs pririšę, jie net negali turėti savo gyvenimo...

Ar apie tai irgi kalbate savo kūrybos vakaruose?

Ir apie tai. Noriu būti išgirsta, nebūtinai pamatyta. Poezijos vakarai man - sielos šventė. Jei galėčiau, pasidaryčiau sau tokių švenčių kuo daugiau. Sako, kad esu scenos žmogus, moku bendrauti ir nuo scenos. Mane palaiko tai, kad matau, kaip žmonės klausosi poezijos! Rodos, ne tiek jau daug mėgstančiųjų poeziją, o į sakralinės poezijos vakarą susirenka pilna salė. Vadinasi, reikalinga tokia poezija. Aktorių, skaitovų ištartas žodis man pačiai visai kitaip skamba: nejau tai mano eilėraštis? Mano eiles poezijos vakaruose skaito aktoriai Virginija Kochanskytė ir Petras Venslovas. Sakralinės poezijos vakaruose dažnai dalyvauju su savo kolege ir drauge poete Zita Kazimiera Kirsnauskaite, kartais su gerbiama poete Lacrima. Pasitaiko, kad mane kviečia pabūti sakralinės poezijos vakaro vedėja. Tuomet dar labiau džiaugiuosi, nes galiu ir bendrauti, ir džiaugtis poetišku Dievo žodžiu. Sakraliniai vakarai reikalingi dvasinei poezijai padrąsinti.

Tai kokia šios poezijos ateitis?

Mūsų gyvenimas - kaip poezija, skaudi ir gydanti, raudanti ir besišypsanti... Poezijai lemta gyventi. Juk ji - lyg ramybės oazė nuvargusiai, nusivylusiai, besiblaškančiai žmogaus širdžiai. Žmogus gyvas ne vien duona. Todėl poezija, Evangelijos žodis, vilkintis poezijos rūbą, yra lyg Kristaus mums ištiesta ranka, takelis į ramybę.

Ko norėtumėte palinkėti?

Šiais metais sau, savo artimiesiems, bičiuliams, nuotabiems kolegoms, medikams, savo geranoriškam kolektyvui, mieliems skaitytojams ir visai "XXI amžiaus" redakcijai pirmiausia linkiu Kristaus ramybės, ištvermės ir kantrybės. Ir vilties (visada blogai negali būti). Gerumo, artumo - sušals pasaulis, jei neliks gerumo. (Kantrybė ir gerumas daro stebuklus...) Kuo daugiau laimės akimirkų! Nemokėkime piktu už pikta. Tegul jūsų niekada neapleidžia jausmas, kad esate mylimi ir reikalingi!

Dėkoju už nuoširdų atvirumą.

Kalbėjosi Džiuljeta KULVIETIENĖ

Romualda Adomaitytė-Chabarina

Jis kartais - tartum žarija ant delno...
Prarast bijai - laikai lyg gyvybingą ugnį...
Taip degina!.. Numest? Priaugo!
Ir negali nusviest į užmaršties bedugnę...

O kartais - jis šiurkštus ir šaltas
It mūras, it akmuo ledinis,
Gūžies, slepies savy nuo jo - skausmingai balto,
Ar ieškai šilumos pavasarinės...

O būna, būna - jis čiobreliais taip pakvimpa
ir padvelkia Dangaus ramybe...
Ir supranti: ugnim, šalčiu, žiedais jis apipintas,
Jis - tas Gyvenimas čia, žemėje, užklydęs!..

* * *

Gyvenimu... Ką pavadint galiu Gyvenimu?
Yzopo - meilės žydinčios šakelės tyrą dvelksmą?
Vienatvės palaimingą tylą? Nerimą?
Erškėtrožės dyglius?.. Ar kasdienybės gelsvę?
Nežemiškai pakvipusį atolą ir saulėtekius,
Ir Kristaus atneštą ramybės džiaugsmą?
Malonę Jo? Nelengvą dirvą ariamą?
Ugnelę židinio namų - sušildantį gerumo jausmą?..
Ir visa, kas Gyvenimo delnuos, aš vadinu gyvenimu.

(Iš spaudai rengiamo rinkinio "Šalpusnio šypsena")

© 2002 "XXI amžius"

 

Poetė Romualda Adomaitytė-Chabarina

Džiuljetos KULVIETIENĖS nuotrauka