Vienintelis teisingas gyvenimo kelias
Utenoje penkerius metus gyveno
ir dirbo iš tolimosios Brazilijos atvykusi Šv. Pranciškaus Dievo
Apvaizdos kongregacijos seselė vienuolė Rūta Marija Ratkevičius.
Tie metai tėvų žemėje prabėgo nepastebimai, ir Rūta vėl išvyko
į Braziliją. Pasak jos, Uteną palikti buvo gaila, tačiau gyvenimas
neleidžia prisirišti prie žmonių, vietovių, problemų...
Lietuva - senelių ir tėvų žemė
Rūta - seselė pranciškonė, priklausanti
Švento Pranciškaus Dievo Apvaizdos seserų kongregacijai, kurios
centras yra Jungtinėse Amerikos Valstijose, Pitsburge.
Sesuo Rūta Marija Ratkevičius gimė ir augo Brazilijoje, jos tėvai
kilę nuo Linkmenų. Žinią apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą
Rūta išgirdo gyvendama Rio de Žaneire: matė televizijos laidas
apie kruvinuosius sausio įvykius ir žmones, ginančius savo laisvę
ne ginklu, bet daina ir malda. Norėjo būti kartu su tais žmonėmis.
Svajonė išsipildė, kai į Uteną atvykti ją pakvietė sesuo vienuolė
Mišelė, kilusi iš Utenos.
Rūtai močiutė labai gražiai pasakodavo apie Lietuvos miškus, laukus,
žmones, kaitrią kaimišką krosnį. Lietuva jai atrodė lyg pasakų
šalis.
Deja, išlipus iš lėktuvo teko nusivilti - galybė sniego, šaltis,
liūdni ir abejingi žmonių veidai, tyli eilutė muitinėje, tikrinant
dokumentus.
Keistai seseriai Rūtai atrodė ir mokytojos, pavasarį, vasarą,
rudenį triūsiančios daržuose, auginančios kopūstus ar burokus,
verdančios mišraines, o paskui slepiančios pūslėtas savo rankas...
Brazilijoje, kur amžinas pavasaris, to nėra - visko galima nusipirkti.
Brazilai gyvena linksmiau
Pasak sesers Rūtos Marijos, Brazilijoje
žmonės linksmesni. Gyvena jie sunkiau, bet moka džiaugtis tuo,
ką turi. Tais pačiais atvejais Lietuvoje žmonės pyksta, o Brazilijoje
- juokiasi, visas bėdas, nesėkmes, ekonomines problemas priima
optimistiškai, su humoru. Lietuvoje daug savižudybių. Brazilijoje
Rūtai neteko girdėti apie tokias mirtis. Gal ten žmonės labiau
tiki Dievą, o gal saulėtoje šalyje nėra tos tamsios rudens ir
žiemos depresijos?
Rūtai atrodo, kad per penkerius metus gyvenimas Lietuvoje pasikeitė:
miestuose išdygo daug prašmatnių parduotuvių, daug blizgesio,
o žmonių dvasioje didelių pokyčių nėra. Į bažnyčias jie ateina
tik per didžiąsias šventes ir laidotuves, tačiau kasdien melstis
ir bendrauti su Dievu pamiršta.
"Reikia kasdien prašyti Dievą padauginti mumyse esantį tikėjimą.
Reikia skaityti Šventąjį Raštą ir jame - tuose apaštalų užrašytuose
Jėzaus laiškuose mums - ieškoti atsakymo į visus gyvenimo klausimus",
- sako ji.
Apsisprendė vaikystėje
Tapti vienuole Rūta Marija apsisprendė
dar mokykloje. Mylimiausias jos žaidimas buvo užsivilkti ilgą
močiutės suknelę ir vaidinti bažnytines procesijas, laidotuves,
krikštynas, vienuolyną...
Mergaitei paaugus ir nusprendus tapti vienuole, motina nepritarė
jos pasirinkimui. "Net tada, kai buvau įšventinta, mano motina
beveik kasdien dvidešimt metų bandė mane atkalbinėti, prašydama
grįžti į pasaulietišką gyvenimą. Nusiramino tik tada, kai mano
seseriai nesusiklostė šeimyninis gyvenimas, kai dėl vyro žiaurumo
ji turėjo išsiskirti su juo", - sakė Rūta Marija.
Kalbos išmoko iš radijo laidų
Sesuo Rūta Marija lietuviškai kalba
su nežymiu akcentu, nors sakosi su niekuo lietuviškai nebendravusi
beveik dvidešimt metų.
"Kalba manyje - iš šeimos. Kai prasidėjo karas, Brazilijoje
mums draudė bendrauti lietuviškai, net mama su mumis lietuviškai
nekalbėjo, o kiemo vaikai - juokdavosi. Tik seneliai padėjo išlaikyti
kalbą", - prisiminė vienuolė.
Kai mirė paskutinė Rūtos Marijos močiutė, sesuo vienuolė buvo
atšventusi 25-erių vienuolystės metų jubiliejų (iš viso 43 vienuoliško
gyvenimo metai). Iki atvykstant į Lietuvą bendrauti lietuviškai
Rūtai Marijai neteko. Kalbą suprato, bet... nekalbėjo.
Atvykusi į Lietuvą klausydavo Lietuvos radijo laidų. Grįždavo
iš darbo, įjungdavo radiją - žinios, futbolas, diskusijos, laidos
apie politiką ir kultūrą. Tai buvo ištisos lietuvių kalbos pamokos.
Ir kartais būdavo nesvarbu, ko jose moko. Svarbiausia buvo išmokti.
Rinktųsi tokį pat gyvenimo kelią
Utena Rūtai Marijai patiko. Jos nuomone,
ne tik uteniškiai, bet ir visi lietuviai yra labai darbštūs žmonės,
puošiantys savo sodybas, prižiūrintys sodus ir daržus, besirūpinantys
gerove. Graži ir gamta, metų laikų kaita, ežerų akys.
Sesuo pranciškonė nelinkusi manyti, kad aplink labai daug blogio.
"Gėris tylus, todėl nepastebimas", - teigia ji ir kaip
pavyzdį puikaus sutarimo ir draugystės pasakoja apie Vilniaus
gatvės, kurioje gyveno, kaimynus - puikius ir draugiškus žmones.
Gyvendama Lietuvoje, vienuolė domėjosi ne tik sielovados reikalais,
bet ir švietimu, kultūra, muzikiniu gyvenimu, lankėsi renginiuose.
Apie keturiasdešimt trejus vienuoliško gyvenimo metus sesuo pranciškonė
Rūta Marija Ratkevičius kalba kaip apie vienintelį teisingą gyvenimo
kelio pasirinkimą: "Jei Dievas leistų dar kartą gimti šiame
pasaulyje ir manęs paklaustų, ką norėčiau daryti, aš jam atsakyčiau:
"Tą patį. Pasirinkčiau tą patį..."
Paulina MACKUTĖ
Utena
© 2002 "XXI amžius"