Atnaujintas 2002 m. vasario 8 d.
Nr. 11
(1018)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė šiandien
Susitikimai
Ora et labora
Laikas ir žmonės
Visuomenė
Atmintis
Aktualijos
Mums rašo
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Savo žemės įkaitai

Visi žino ar bent jau privalo žinoti pagrindinę tiesą: kuo daugiau laisvės šalyje, tuo geriau gyvena žmonės. Deja, jau dvylika metų nepriklausomoje valstybėje gyvenantys ne visi tą supranta, o greičiausiai dedasi tos aksiomos nesupratę. Štai Žemės ūkio rūmų pirmininkas J.Ramonas ir jo keli bendraminčiai, beveik neišlįsdami iš Lietuvos radijo studijos, lieja graudžias ašaras dėl ketinamos parduoti amerikiečiams šventos Lietuvos žemelės. Ir ne tik virkauja, bet ir grasina šventuoju karu - džihadu, dabar labai madingu musulmoniškajame pasaulyje. Savų "bin ladenų" - per akis! Pradedant Tauragės triukšmadariu Oželiu, baigiant tuo pačiu Žemės ūkio rūmų pirmininku. Nesvarbu, kad neokomunistų politikos apžvalgininkas ekonomikos daktaras Lazutka per Nacionalinį radiją aiškino tautai, jog labai negražu, kai konservatorius, buvęs premjeras A.Kubilius kai kuriuos savo kolegas parlamentarus pavadino "bin ladenais". Švelnus apibūdinimas. Savo bolševikiškais pareiškimais vadinamieji socialdemokratai ir paulauskininkai toli pralenkė musulmonų radikalų ideologą. Keistas paradoksas: gaunantys atlyginimą iš valstybės, t.y. iš biudžeto, žemdirbių "gynėjai" skelbia šventąjį karą tai pačiai valstybei! Kurgi dar galima atrasti tokių absurdiškų reiškinių? Matyt, šventojo karo skelbėjai jau seniai įsisavino vieną dalyką: kuo garsiau šūkausi ir triukšmausi, tuo daugiau išpeši. Pakanka prisiminti garsiąją Marijampolės "cukrininkų" kelių blokadą ir po to gautas lengvatas neturinčiam perspektyvų Marijampolės cukraus fabrikui. Visai nesvarbu, kad nuo tokios "geradarystės" nukentėjo ne tik Lietuvos saldumynų gamybos įmonės, bet ir vartotojai, visų pirma vaikai. Kaip kalbėjo "Kraft Foods Lietuva" vadovas Gintaras Rimšelis, vis nepavyksta pasikalbėti su Vyriausybe, Seimu ir išsiaiškinti, kodėl vienai ūkio sričiai, pavyzdžiui, cukraus gamybai, sudaromos išskirtinės sąlygos, o kitos žlugdomos. Kokia gi čia laisvoji rinka, kurios pagrindinis principas ir yra vienodų sąlygų buvimas?
Anot G.Rimšelio, valdžios kabinetuose dažniausiai būna išgirstas tas, kuris taiko Tado Blindos kovos metodus. Tokius metodus bene geriausiai įsisavino apsišaukėliai, vadinamieji žemdirbių vadovai, nors daugelis jų niekada žemės nedirbo, užėmė aukštus postus partinėje hierarchijoje, geriausiu atveju buvo kolchozų pirmininkai. Vienas toks Seimo narys, vadinamosios "Agronomų seklyčios" pirmininkas, labai mėgstantis cituoti Maironį ir Just. Marcinkevičių ir, žinoma, "proletarinį" J.Janonį, dabar yra vienas aktyviausų tokių "kovotojų". Šis buvęs kolchozo pirmininkas ir kiti vadinamieji socialdemokratai apvertė aukštyn kojomis ankstesnius praėjusių metų susitarimus su kitomis partijomis dėl Konstitucijos 47-ojo straipsnio pakeitimo, t.y. dėl žemės pardavimo užsieniečiams, juridiniams asmenims ir savivaldybėms. Motyvas tas pats - atvyks vokiečiai, danai, olandai, norvegai ar dar kas nors ir nupirks visą Lietuvos žemę. Reikalavimas vadinamojo pereinamojo laikotarpio yra ne kas kita, kaip stojimo į Europos Sąjungą procesų torpedavimas. Tik užmaskuota forma. Cituojamas jau kelintą ar kelioliktą kartą tas pats iš Olandijos gautas laiškas, kurio siuntėjas teiraujasi, kiek Lietuvoje kainuoja žemė, kokio dydžio plotus galima įsigyti ir kokios būtų pirkimo sąlygos. Negi čia argumentas, jog gobšūs užsieniečiai taikosi nupirkti Lietuvos žemę? Paprasčiausiai minėtas olandas galvojo, kad Lietuva yra civilizuota Europos valstybė. Jis tikriausiai nežinojo, kad Lietuva yra vienintelė Vidurio ir Rytų Europos valstybė, kur laisvos žemės rinkos draudimas užfiksuotas Konstitucijoje. Be to, argi užsieniečiai išpirko žemes paskutiniojo plėtimosi etapo Europos Sąjungos šalyse - Ispanijoje ar Portugalijoje, pagaliau Latvijoje ir Estijoje, netgi Airijoje, kurią stojimas į ES per trumpą laiką padarė klestinčia valstybe?

Nereikalinga ta mūsų žemė nei prancūzui, nei vokiečiui. Tie keli procentai ten dar likusių žemdirbių labiausiai suka galvas, kas bus ateityje su jų pačių ūkiais, nes jų vaikai retai kuris sutinka ūkininkauti ir nė už ką nenori tapti tų ūkių paveldėtojais. Visiška nesąmonė gąsdinti, kad, pavyzdžiui, Klaipėdos krašte jaučiantys nostalgiją šiam kraštui vokiečiai nupirks pusę ar daugiau Klaipėdos krašto. Esą mokėsime už įvažiavimą į pajūrį, ten vokiečiai įsteigs mokyklas, o vietiniai lietuviai turės mokytis vokiečių kalbos. Tai irgi visiškai iš piršto laužtas teiginys. Kitas dalykas, vokiečiai jau seniai galėjo tą padaryti, nes Klaipėdos krašte jie prieš karą teisėtai turėjo savo žemes ir ūkius. Deja, neatsiranda tokių, kurie reikštų pretenzijas į savo turėtą nuosavybę. Tokiems germanizacijos pavojaus skelbėjams pravartu būtų priminti, kiekgi Vakarų Lietuvos žemių per ilgus okupacijos dešimtmečius nuniokojo sovietų kariauna, įkūrė mūsų pajūryje daugybę poligonų, uždraustų zonų, kai net į Palangos paplūdimį vėlų vakarą negalėjai nueiti.
Apsimetėliai žemdirbių gynėjai nepateikia duomenų, kiekgi atgautos žemės savininkų nori parduoti žemę. Tai labai svarbus klausimas. Juk daugelis tų savininkų gyvena mieste, yra garbaus amžiaus, jų sodybos sulygintos su žeme, ir jie mielai parduotų savo žemę, taip prisidurdami sotesnį ir gardesnį kąsnelį. Reikia skirti "parduoti" ir "išnuomoti" kaimynystėje įsikūrusiam didžponiui, kuris už tą nuomą retsykiais sumoka kokį bulvių ar kopūstų maišą, o dažniausiai - nieko. Nemanau, kad tokie savininkai yra už visokių karbauskių, einorių, ramonų ar andriukaičių siūlomą pereinamąjį laikotarpį. Daugelis to "pereinamojo laikotarpio" pabaigos paprasčiausiai nesulauks.

Visai kitas dalykas, kodėl kaip tik dabar, kai įvairios politinės jėgos iš esmės jau buvo susitarusios dėl Konstitucijos 47-ojo straipsnio pakeitimo, vėl pradėta aktyviai reikalauti vadinamojo pereinamojo laikotarpio dėl žemės pardavimo. Ogi todėl, kad norima sudaryti papildomų sunkumų derantis su Europos Sąjunga tuo metu, kai jau buvo dėl daug ko susitarta. Aišku, labai stiprią kortą pereinamojo laikotarpio šalininkams įdavė pati ES. Briuselyje pagaliau suvokta, kad ES biudžetas nėra stebuklingas pinigų ir kitų gėrybių maišas. Europos Komisija paskelbė, jog galbūt tik po dešimties metų naujųjų ES narių žemdirbiams bus skirta tokia pat finansinė pagalba, kurią dabar gauna ES narės. Be abejonės, tokiais Europos Komisijos paskelbtais planais dėl nevienodų išmokų žemės ūkiui, skirstant Europos šalis į dukras ir podukras, sukels naują žemdirbių vadovais besiskelbiančių protestų bangą. Ir jie iš dalies bus teisūs. Dabartinių ES šalių ūkininkai, gaudami daug didesnę ES finansinę paramą, suduos skaudų smūgį šalių kandidačių ūkininkams, kurie negalės konkuruoti žemės ūkio produktų rinkoje. Yra pagrįstų vilčių, kad Europos Komisijos paskelbtų planų skirti mažesnes subsidijas šalių kandidačių žemės ūkiui nepatvirtins ES ir, pasak mūsų užsienio reikalų ministro, parodys daugiau solidarumo su būsimosiomis narėmis. Tačiau ne vien finansinės injekcijos iš ES kasos yra esminis klausimas. Juk apie ES paramą, pavyzdžiui, pagal SAPARD programą, smulkieji ir vidutiniai ūkininkai tegali tik svajoti. Ją pirmiausia pasiglemš naujieji kaimo didžponiai. Jie, matyt, todėl ir kelia triukšmą dėl dar niekieno nepatvirtinto Europos Komisijos pasiūlymo. Seimo Kaimo reikalų komiteto narys V.Valikonis ragino nepolitizuoti klausimo, kaip reikia elgtis su žeme. Kas gi politizuoja šį dalyką, jeigu ne valdančioji partija? Dar visai neseniai, kai dar nebuvo iškilęs Konstitucijos 47-ojo straipsnio pakeitimo klausimas, ypač tie, kas dabar aktyviausiai pasisako prieš žemės pardavimą, beveik vienbalsiai aimanavo, kad žemės dirbti neverta, vieni nuostoliai, už pieną, mėsą ar grūdus mokama mažai ir t.t. Vadinasi, žemė duoda vien nuostolius, o parduoti jos nenori! Netgi "pragmatiškasis" premjeras, savo kalbose paprastai vengiantis įvairių metaforų, tokius ūkininkus pavadino "šunimis ant šieno". Kaip pažymėjo politikos apžvalgininkai, teiginius, jog žemės dirbti neverta, pirmiausia paneigė buvęs DDP vadas ir Premjeras, neseniai įsigijęs kiaulių ūkio akcijų paketą. Kas gi gali patikėti, kad jis šiaip sau, iš dyko buvimo mėto pinigus į nuostolingą verslą?

Dabar Lietuvoje yra 6,5 mln. hektarų žemės ūkio ir ne žemės ūkio paskirties žemės. Iš jų apie 80 proc. sudaro žemės ūkio paskirties žemė. Šiuo metu vieno hektaro kaina siekia apie 1 600 litų. Kaip teigia Žemės ūkio ministerija, kaime nuosavybės teisės atkurtos į 80 proc. nuo piliečių prašymuose nurodyto ploto. O kompensacijoms už valstybės išperkamą žemę nei pernai, nei šiemet jokių biudžeto lėšų neskirta. Todėl priimti Konstitucijos 47-ojo straipsnio pataisas yra būtina, nes, tik nuėmus apribojimus, kad "žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei", paaiškės, kiek iš tiesų ta žemė kainuoja. Be abejonės, ta kaina gerokai išaugtų. Bet svarbiausia - išlaisvinus žemės rinką, jau bus galima nors kiek atsipūsti nuo įvairiausių nuomininkų. Perfrazuojant Premjerą - šuo bus nuvarytas nuo šieno.

Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas

© 2002 "XXI amžius"

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija