XXI amžius

Vilkaviškio vyskupas pradės eiti savo pareigas

Vasario 10 dieną, sekmadienį, 12 valandą Vilkaviškio Katedroje vyks vyskupo Rimanto Norvilos ingresas - jis pradės eiti Vilkaviškio vyskupijos vyskupo ordinaro pareigas. Iki to laiko Vilkaviškio vyskupijai tebevadovauja vyskupas Juozas Žemaitis, MIC, kuris savo laišku kreipėsi į Vilkaviškio vyskupijos tikinčiuosius, apžvelgdamas savo, kaip ganytojo darbo metus ir kviesdamas nuoširdžiai sutikti naująjį vyskupą (laišką spausdiname 3-ajame puslapyje). Į ingreso iškilmes žada atvykti daug garbingų svečių iš Lietuvos ir užsienio, taip pat - Lenkijos Baltstogės arkivyskupas Vojciechas Ziemba, Elko vyskupas Edvardas Samselis, vyskupas augziliaras Voitkovskij iš Olštyno, vienas iš dviejų Gardino vyskupų, Maskvos arkivyskupas Tadeušas Kondrusievičius, kuris yra baigęs Kauno kunigų seminariją. Dalyvaus dauguma Lietuvos vyskupų, pakviesti kai kurie svarbesni mūsų valstybės veikėjai. Jau gauta keletas sveikinimo laiškų. Likus keletui dienų iki ingreso, "XXI amžiui" dar pavyko surasti vyskupą R.Norvilą Kaune, arkivyskupijos kurijoje.

Esate kaunietis, čia lankęs mokyklą, baigęs Kauno kunigų seminariją, kunigavęs, vėliau vadovavęs Kunigų seminarijai, daug nuveikęs Kauno arkivyskupijos labui. Ar paskyrimas tarnauti Vilkaviškio vyskupijos tikintiesiems Jums buvo didelė staigmena?

Naujasis paskyrimas tarnauti Vilkaviškio vyskupijoje man nebuvo labai netikėtas. Jau keli mėnesiai tarp kunigų buvo kalbama ir žinoma, kad net trys vyskupai, sulaukę 75 metų amžiaus, Šventojo Tėvo netrukus bus paskirti emeritais, o vyskupijos, kurioms jie vadovavo, bus perduotos tvarkyti kitiems vyskupams. Šių pasikeitimų laukta Telšių, Panevėžio ir Vilkaviškio vyskupijose. Jau buvau nusiteikęs, kad gali tekti vykti į kažkurią iš jų, nors kartais pagalvodavau, kad esu jauniausias iš Lietuvos vyskupų, tai galbūt dar kurį laiką liksiu Kaune. Laukimas, jaučiant įtampą, tęsėsi keletą mėnesių, kol paaiškėjo mano paskyrimas.

Dalis Kauno miesto priklauso Vilkaviškio vyskupijai. Galbūt turėjo kokios nors reikšmės šiam skyrimui tai, kad esate pusiau suvalkietis?

Vyskupą skiria Šventasis Tėvas, dalyvaujant daugeliui žmonių, todėl man sunku numanyti, kokie motyvai galutinai lėmė vieno ar kito asmens paskyrimą į konkrečią vietą, šiuo atveju - į Telšių, Panevėžio ar Vilkaviškio vyskupiją.

Ar sunku skirtis su Kaunu? Kas po daugybės darbo Kauno arkivyskupijoje lieka jūsų prisiminimuose brangiausio, ypač dvasiniame darbe?

Didesnę gyvenimo dalį pra-leidau Kaune, todėl jaučiu nostalgiją. Bet nesakau, kad palikti Kauną labai sunku. Jau rengdamasis kunigystei susitaikiau su ta mintimi, kad teks dirbti įvairiose vietose, todėl nieko naujo man dabar neatsitiko. Iš viso savo kunigiško darbo labiausiai išskirčiau 1993-iuosius metus, kai buvau paskirtas į kuriją kancleriu ir rengėmės Šventojo Tėvo vizitui Lietuvoje. Tai buvo bene aktyviausias laikas visame mano, kaip kunigo, darbe. Kartais, būdavo, naktį pamiegu vos dvi-tris valandas ir jau vėl kažkur iš ryto reikia bėgti. Tai buvo įdomus periodas, kuris man, kaip žmogui, daug davė, kurio metu galbūt daugiausia pavyko sukaupti visokios ir ypač nemažai organizacinio darbo patirties, jutau žmonių paramą ir geranoriškumą. Tais metais dar nebuvo tokio didelio žmonių pesimizmo, kaip šiandien. Rengimasis Šventojo Tėvo viešnagei Lietuvoje man buvo pats šviesiausias ir intensyviausias gyvenimo metas, koks tik buvo iki šiol.

Kiek yra žinoma, jums teko nemažai dirbti su jaunimu?..

Darbas su Kauno arkivyskupijos jaunimo centru, jo žmonėmis visada man buvo ypač artimas ir mielas, be to, ir sielovada yra mano pamėgta sritis. Nesakyčiau, kad Kunigų seminarija man buvo nesvarbi - darbas seminarijoje buvo labai atsakingas, tam tikrais momentais daug jėgų reikalaujantis, neretai susijęs su nežinia. Be to, savotišką antspaudą uždėjo tai, kad buvo permainų metas. Džiaugiuosi, kad, kaip ir planavome nuo pat pradžių, pavyko pasiekti, kad darbas seminarijoje būtų kolektyvinio pobūdžio, kad pagrindiniai sprendimai būtų priimami visų drauge, o ne nuleidžiami iš viršaus, kad būtų dalijamasi patirtimi. Smagu, kad organizuojant seminarijos darbą pavyko gražiai sutarti, nors buvo ir nelengvų momentų, kai nežinodavau, kaip pasielgti vieno ar kito žmogaus atžvilgiu, buvo ir finansinių keblumų. Visko buvo, todėl ir sukaupta didelė patirtis. Vadovaujant seminarijai labai pravertė studijos Romoje, nes su tam tikromis ten įgytomis žiniomis buvo galima ne tik pradėti darbą seminarijoje, bet net ir daugelį problemų įveikti. Be to, daug davė ir tai, kad teko lankytis daugelyje kitų kraštų seminarijų, dalyvauti kursuose Romoje, skirtuose seminarijų rektoriams.

Panašu, jog dirbti Vilkaviškio vyskupijoje, kur taip pat yra seminarija, važiuojate tikrai pasirengęs…

Vilkaviškio vyskupijos Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio kunigų seminarija Marijampolėje yra viena svarbiausių institucijų vyskupijoje, todėl manau, kad mano patirtis bus naudinga ir jau nereikės pradėti nuo nulio. Vyresniųjų kursų klierikus pažįstu, nes jie pradėjo mokytis dar čia, Kaune, o su jaunesniaisiais teks susipažinti. Visus kunigus, seminarijos dėstytojus taip pat neblogai pažįstu, seminarijos situacija man žinoma.

Kaip manote, kokie pasikeitimai jūsų gyvenime bus sunkiausi?

Bandau susitaikyti su mintimi, kad žmonės, kunigai, artimiausi bendradarbiai, su kuriais teks nuo šiol dirbti, bus nauji. Vietos pakeitimas, ko gero, nėra toks sunkus, daug sudėtingiau užmegzti ryšį su žmonėmis, nes tai yra pastovesnis, ilgalaikiškesnis dalykas. Nors pažįstu didesnę pusę Vilkaviškio vyskupijos kunigų, artimiausių bendradarbių pasikeitimas yra didžiausias pasikeitimas, nes Kauno arkivyskupijoje jaučiausi lyg būčiau savo bendruomenės ar net šeimos dalis.

Teko girdėti apie pradedantį garsėti Liškiavos vienuolyną, kuriame galbūt vyks svarbūs susitikimai...

Liškiavoje yra buvęs karmelitų vienuolynas, labai graži bažnyčia, pastatai šiandien sutvarkyti, ten gali vykti rekolekcijos, seminarai, konferencijos, yra kur apsistoti tam tikrai žmonių grupei. Dėkinga vyskupijoje turėti tokią vietą, kurią galima panaudoti įvairiems tikslams.

Nuo ko pradedate rengtis būsimam darbui Vilkaviškio vyskupijoje?

Iš visų trijų vyskupijų, kurios gavo vyskupus, turbūt geriausiai pažįstu šalia Kauno esančią Vilkaviškio vyskupiją, jos parapijas, ten dirbančius kunigus. Dėl to man pasisekė, kad esu paskirtas būtent į šią vyskupiją. Aukštaitijoje dirbti būtų daug sudėtingiau, nes ją pažįstu mažiausiai. Atrodo, jog neblogai orientuojuosi naujai man paskirtoje vyskupijoje. Dabar studijuoju, kas parašyta apie šio regiono istoriją, parapijas. Jau ne kartą buvau susitikęs ir kalbėjausi su vyskupu J.Žemaičiu bei su vienu kitu kunigu. Tai pirmasis susipažinimo etapas, vėliau teks bendrauti su vyskupijos žmonėmis, lankytis įvairiose institucijose. Kitą vasarą manau aplankyti kuo daugiau parapijų ir bažnytinių organizacijų. Žinoma, norint giliau pažinti situaciją, galbūt prireiks kelių mėnesių, o gal net ir kelerių metų.

Kuo vis dėlto Vilkaviškio vyskupija skiriasi nuo Kauno?

Jei Kauno vyskupijoje turime vieną pagrindinį centrą - Kauno miestą, tai čia yra keletas didesnių centrų: Marijampolė, Vilkaviškis, Alytus, Kauno dalis. Todėl teks daugiau važinėti nei iki šiol. Pavyzdžiui, Alytus yra pakankamai didelis miestas, reikšmingas Lietuvai, ten galima daug gražių darbų pradėti, o vyskupo dalyvavimas dažnai būna labai reikalingas. Vilkaviškyje yra Katedra, su kuria susiję svarbesni vyskupijos gyvenimo momentai. Vadinasi, teks ir Vilkaviškyje dažniau lankytis.

Ar vyskupija didelė? Kadangi vyskupijoje yra keletas svarbių miestų - Vilkaviškis, Marijampolė, Alytus, dalis Kauno, - kuris vis dėlto bus svarbiausias?

Vilkaviškio vyskupija pagal dydį yra vidutinė. Ją būtų galima lyginti su Panevėžio vyskupija. Kaišiadorių ir Šiaulių yra kiek mažesnės. Vilniaus, Kauno, Telšių - didesnės. Tiesa, yra kalbų apie vyskupijų ribų pertvarkymą visos Lietuvos mastu. 1926 metais, kai buvo pertvarkyta Lietuvos bažnytinė provincija, Marijampolė ir Vilkaviškis buvo panašaus dydžio miestai. Marijampolės bažnyčioje jau 200 metų šeimininkavo marijonai, todėl buvo nutarta, jog vyskupijos centras bus Vilkaviškyje. Laikui bėgant (kaip dažnai pasaulyje nutinka - vieni miestai auga, kiti lieka kaip buvę, kartais tai lemia karai ar kurios kitos suirutės) Vilkaviškio bei Marijampolės likimai tapo skirtingi. Marijampolė augo sparčiau, ypač sovietmečiu, o Vilkaviškis - lėčiau. Šiandien, žvelgiant į kelių infrastruktūrą arba į apskrities sutvarkymą, Marijampolė yra didesnis centras nei Vilkaviškis. Todėl, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo nuspręsta ir vyskupijos kuriją, ir seminariją, ir kitus svarbius vyskupijai centrus įsteigti Marijampolėje. Man nieko kito nebelieka, kaip tik priimti tai, kas yra.

Tačiau dabar, praėjus daugiau nei dešimt nepriklausomybės metų, ar negalėtų Vilkaviškis vėl tapti vyskupijos centru?

Šiuo metu nesame ekonomiškai stiprūs, todėl perkelti visas šias struktūras iš Marijampolės į Vilkaviškį būtų per brangu ir vargu ar racionalu. Daugiau kaip 50 metų Vilkaviškio vyskupijoje Katedros nebuvo, per karą ji buvo stipriai apgriauta, sovietmečiu valdžia neleido jos atstatyti. Katedra dabar yra istoriškai atstatyta ir išlieka Vilkaviškyje, atstumas tarp Marijampolės ir Vilkaviškio nėra didelis - 23 km, todėl visas didesnes iškilmes bus galima švęsti Katedroje. Kaip bus toliau, laikas parodys. Yra daug tokių atvejų, kada vyskupijų centrai perkeliami į kitas vietas, tai nebūtų sudėtinga.

Pietinėje dalyje Vilkaviškio vyskupija ribojasi su Lenkija. Kokią tai lemia specifiką?

Kaimynystė su Lenkija - tai Vilkaviškio vyskupijos savitumas. Už sienos yra lietuviškų parapijų: Punsko, Seinų, Smalėnų, Vidugirių. Jose jau yra tekę lankytis, kai kuriose - net po keletą kartų. Manau, jog, dirbant Vilkaviškio vyskupijoje, palaikyti ryšius su lietuvių bendruomenėmis bei jų parapijomis ir joms padėti, yra vyskupo moralinė pareiga. Iš kitos pusės žiūrint, kaimynystė su Lenkija yra dėkingas dalykas, nes Katalikų Bažnyčia Lenkijoje vis dėlto yra stipresnė, ji mažiau nukentėjo per sovietmetį, nebuvo taip skurdinama ir dvasiniu, ir materialiniu požiūriu. Turint tokius kaimynus, daugiau galimybių mokytis, dalytis patirtimi. Labai džiaugiuosi Elko, Baltstogės vyskupijų vyskupais, kuriuos jau keletą metų asmeniškai pažįstu, jie žadėjo atvykti ir į ingreso iškilmes. Be to, vyskupija palaiko draugiškus ryšius su Paderborno, Kiolno ir kitomis Vokietijos vyskupijomis.

Ne sykį vyskupijos teritorijoje teks susidurti ir su pasaulietine valdžia: miestų merais, seniūnais, įvairiais pareigūnais. Kaip jaučiate, ar bus įmanomas koks nors bendradarbiavimas?

Į ingreso iškilmes pakviesti Seimo nariai, kurie buvo išrinkti Vilkaviškio vyskupijos apygardose, miestų merai. Vietinė valdžia, kiek teko girdėti, geranoriškai nusiteikusi bendradarbiauti su vyskupijos dvasininkais. Bent jau iki šiol bendravimas vyko harmoningai, todėl būčiau linkęs manyti, kad ir toliau taip tęsis. Kitaip tariant, tikiuosi geranoriško vietinės valdžios atstovų bendradarbiavimo ir esu pasirengęs bendradarbiauti ten gyvenančių žmonių labui.

Kalbėjosi Vita VITKUTĖ

Kaunas