Išėjusi dvidešimtmečių jaunystė
Lietuviai prievartinėje karinėje tarnyboje
SSRS kariuomenėje 1945-1991 metais
Karinė prievolė SSRS įstatymų šviesoje ir tikrovėje
Nuo 1944 metų Lietuvoje pradėjo veikti
okupacinės sovietų valdžios institucijos - Raudonoji armija, vidaus
reikalų (NKVD, MVD) ir valstybės saugumo (NKGB, MGB) sistema su
savo specialiais kariniais daliniais, tiesiogiai pavaldžiais Maskvai.
Okupacinės valdžios struktūroms Lietuvoje priklausė ir sovietų
armijos, ir SSRS NKVD (MVD) kariuomenės karo tribunolai, SSRS
specialieji transporto teismai - Lietuvos geležinkelio karo tribunolas,
Nemuno baseino tribunolas. 1946 metais šios dvi institucijos buvo
perorganizuotos į Lietuvos geležinkelio linijinį ir Nemuno linijinį
teismus. Lietuvos prokuratūrai didelę įtaką turėjo SSRS NKVD Ypatingasis
pasitarimas. Ši teismo institucija nagrinėjo politines bylas,
teisė rezistencijos dalyvius. Ji buvo pavaldi Maskvai. Teismai
taip pat vykdė komunistų partijos politiką.
Okupuota Lietuva virto Sovietų Sąjungos sudedamąja dalimi. Ji
neteko teisės savarankiškai vykdyti užsienio politiką, spręsti
karo, taikos, gynybos organizavimo, valstybės saugumo, ūkio planavimo,
transporto ir ryšių valdymo, valiutos ir kredito, žemės gelmių,
miškų, vandenų naudojimo ir kitokių klausimų. Šios sritys priklausė
Sovietų Sąjungos centrinės valdžios kompetencijai.
***
Karinė prievolė buvo numatyta pagrindiniame
sovietų valstybės įstatyme - SSRS Konstitucijoje. Jos 62-ajame
straipsnyje skelbiama, kad "SSRS pilietis privalo saugoti
sovietų valstybės interesus, prisidėti prie jos galios ir autoriteto
stiprinimo"; 63 straipsnyje teigiama, kad "Karinė tarnyba
SSRS Ginkluotųjų pajėgų gretose - garbinga tarybinių piliečių
pareiga".
Kariuomenė - tai specialiais įstatymais reglamentuota, valstybės
organizuota ir apmokyta visuomenės struktūra, kurioje vadovaujamasi
tik jai būdingais griežtais elgesio ir veiklos įstatymais, vadinamais
statutais. Bendruose SSRS Ginkluotųjų pajėgų kariniuose Įstatuose
buvo pažymėtos SSRS karo prievolininkų pareigos ir tarpusavio
santykiai, vidaus tvarkos taisyklės pulke ir jo padaliniuose,
taip pat pareigos pagrindinių vadovaujančių pareigūnų pulke ir
jo padaliniuose.
Bendruose SSRS Ginkluotųjų pajėgų Įstatuose buvo skelbiamos bendros
karių pareigos:
1.SSRS Ginkluotųjų pajėgų karys yra savo Tėvynės SSRS gynėjas.
Karys privalo šventai ir nekintamai laikytis įstatymų ir karinės
priesaikos, būti disciplinuotas, sąžiningas, teisingas, drąsus
ir negailėti savo jėgų ir gyvenimo, atlikdamas karinę pareigą;
besąlygiškai paklusti vadams ir ginti juos mūšyje, saugoti savo
dalinio vėliavą.
2. Karys privalo tvirtai žinoti, greitai ir sąžiningai vykdyti
karinių įstatų reikalavimus ir savo pareigas; nuolat tobulinti
karines ir politines žinias, žinoti ir saugoti patikėtą jam ginklą
ir karinę techniką, saugoti karinį ir liaudies turtą; rodyti protingą
iniciatyvą; ištverti visus sunkumus ir karinės tarnybos netektis;
branginti karinę draugystę, padėti draugams žodžiais ir darbais,
sulaikyti juos nuo blogų poelgių ir, negailint savo gyvybės, gelbėti
juos nuo pavojų;
būti budriam, griežtai saugoti karinę ir valstybinę paslaptį.
3.Karys turi branginti SSRS Ginkluotųjų pajėgų, savo dalinio ir
savo karinio laipsnio garbę ir šlovę.
Jis privalo mūšyje iki galo vykdyti karinę pareigą savo Tėvynei.
Niekas, net ir mirties pavojus, neturi priversti SSRS Ginkluotųjų
pajėgų kario pasiduoti į nelaisvę.
Jei karys yra beviltiškos padėties po sužeidimo ar kontūzijos
ir bus priešo paimtas į nelaisvę, jis turi išnaudoti visas galimybes
savo ir savo draugų išgelbėjimui iš nelaisvės ir sugrįžti į savo
dalinį.
Patekęs į nelaisvę, karys privalo saugoti tarybinio kario garbę
ir šlovę, šventai saugoti karinę ir valstybinę paslaptį, rodyti
valią ir vyriškumą, draugystę ir tarpusavio pagalbos jausmą nelaisvėje,
sulaikyti juos nuo bendradarbiavimo su priešu, su panieka atmesti
visus priešo bandymus panaudoti jį pakenkiant SSRS Ginkluotosioms
pajėgoms ir tarybinei Tėvynei.
4. Karys privalo rodyti pagarbą vyresnybei, padėti jiems palaikyti
tvarką ir drausmę, griežtai laikytis karinio mandagumo, tvarkos
ir atiduodamas pagarbą visada turi būti apsirengęs švaria, tvarkinga
karine uniforma.
Apie viską, kas susiję su kariu ir kokios jam pareikštos pastabos,
privalo pranešti savo tiesioginiam viršininkui.
5.Karinės tarnybos klausimais karys turi kreiptis į savo tiesioginį
viršininką ir tik jam leidus gali kreiptis į aukštesnį laipsnį
turintį viršininką.
Asmeniniais klausimais taip pat gali kreiptis į savo tiesioginį
viršininką, o esant būtinybei, jis gali kreiptis į vyresnįjį viršininką.
Paduodamas skundą ar pareiškimą, karys vadovaujasi tvarkos Įstatų
nurodymais.
Štai tokie privalėjo būti SSRS kariai, jų tarpusavio santykiai,
kaip savo įstatuose skelbė SSRS Gynybos ministerija, SSRS Ginkluotosios
pajėgos.
Deja, beveik 50 metų užsitęsusi sovietų okupacija atnešė nesuskaičiuojamų
kančių lietuvių tautai. Reali tikrovė buvo priešinga deklaruotiems
įtatymams. Jaunuoliai, išėję į sovietų kariuomenę sveiki, optimistiškai
nusiteikę, neretai grįžo cinkuotame karste, suluošinti, netekę
sveikatos. Daug jų tiesiog išžudyta, taikant represines priemones,
prievartaujant fiziškai ir žalojant psichiškai.
Nepabuvęs kareivėliu nebus geras artojėlis
(Lietuvių liaudies daina)
UNESCO skelbiama visuotinė suaugusiųjų
švietimo būtinybė ir ypač akcentuojamas siekis ugdyti sugebėjimą
žmoniškai, be prievartos spręsti gyvenime neišvengiamus konfliktus:
"Kadangi karai prasideda žmonių protuose, tai žmonių protuose
iš anksto turi būti pasirūpinta taika".
Pradėję privalomąją tarnybą sovietų kariuomenėje, jie buvo mokomi
ir auklėjami marksizmo-leninizmo idėjų pagrindu. Kariai mokėsi
iš falsifikuotų istorijos, geografijos vadovėlių, davė priesaiką
svetima kalba. Branginti karinę draugystę, padėti draugams žodžiais
ir darbais, sulaikyti juos nuo blogų poelgių", - buvo mokoma
statute. O kaip viskas vyko realybėje?
Vaidutis Birulynas į privalomąją karinę tarnybą išėjo 1981-ųjų
gegužę iš Klaipėdos miesto, kur, baigęs Kauno maisto pramonės
technikumą, dirbo laivyno žuvies bazėje. Karinę tarnybą pradėjo
Latvijoje, Adažiuose. Kai po beveik pusmečio atvyko į pusseserės
laidotuves, sakė, kad miegantiems kareiviams, pririšę lovose,
"seniai" svilina rankas ir kojas cigarečių nuorūkomis.
Staiga nubudęs kareivis nespėja suvokti, kas vyksta, o kankintojai
pasislepia. Bet ir sužinojus, kas jie, pasiskųsti negalima, nes
dar labiau kankintų ar net nužudytų. Vaidučio rankas artimieji
regėjo apdegusias, žaizdotas.
Petras Vaitkelevičius buvo pašauktas į armiją 1980-ųjų spalį ir
išsiųstas į Dubrovkos rajoną, Seščinskio miestą. Dar būdamas karantine
rašė, kad "armėnai kareiviai tyčiojasi iš lietuvių, apvaginėja,
muša juos". Bet lietuvių nemažai, rašė jis, tik armėnai žadėjo
"sudoroti juos po vieną", o jį patį - kurį vakarą papjauti.
Karininkai "griežtai saugojo karinę ir valstybinę paslaptį",
nesiėmė priemonių drausmei užtikrinti, dėl ko V.Birulyną Korneve,
Kaliningrado srityje, 1982-ųjų spalio 26-osios vidurnaktį nušovė.
Nušovė budintysis Eduardas Varava. Įėjęs į kambarį, kur ramiai
miegojo dvidešimt aštuoni kareiviai, jis ėmė į kiekvieną iš eilės
šaudyti, įrėmęs galvon vamzdį. Tam buvo pasiėmęs dvi apkabas šovinių
ir automatą. V.Birulynas buvo nužudytas antras, jo smegenys ištaškytos
ant sienos. Trečiojo nušauti nebespėjo, nes jis pabudo ir atsisėdo
lovoje, todėl į jį šovė iš atokiau ir sužeidė, tada kiti taip
pat pabudo ir budelį nuginklavo. Prieš pat nužudymą buvo įvykęs
bendras susirinkimas, ir kareiviai skundėsi savo vadovams dėl
betvarkės, blogo maisto; už tai kai kurie buvo pasodinti į karcerį.
Pasak likusių gyvųjų, E.Varava visus persekiojo, šnipinėjo, laiškus
pasičiupdavo, įskundinėjo, siūlė iškrypėlišką draugystę. Medikų
išvadoje buvo parašyta, jog E.Varava psichiškai sveikas ir žmogžudystės
metu buvo blaivus. Jis buvo nuteistas 12 metų kalėti. Karininkas,
turėjęs tą naktį budėti, paklaustas, ką jis tuo metu veikęs ir
kokiu būdu E.Varava galėjęs apsiginkluoti, atsakė: "Buvau
girtas, miegojau".
P.Vaitkelevičius, jau tarnavęs beveik pusantrų metų, tačiau, grasinimams
susidoroti nesiliaujant, parašė raportą, prašydamas išsiųsti jį
į Afganistaną. Į Lietuvą iš Briansko srities atėjo telegrama,
kad P.Vaitkelevičius žuvo eidamas tarnybines pareigas. Dalinyje
artimiesiems paaiškinta, kad Petras nusišovė. Į Lietuvą ėjo kraupios
telegramos apie mirtį ir laiškai su nenusakoma kareivių kančia,
apie kurią žuvusio kareivio motina kalbėjo: "Šios kančios
dar baisesnės už Jėzaus Kristaus nukryžiavimą".
Nors aštuntajame dešimtmetyje Lietuvoje sklandė šiurpios istorijos
apie drausmę ir įvykius sovietų kariuomenėje, Arvydą Varnauską
mama išlydėjo iš Kauno 1981-ųjų lapkritį. Ji jautė, kad Arvydas
negalės pakęsti pažeminimo, apgaulių, bet nieko pakeisti negalėjo.
O ir pats Arvydas buvo fiziškai stiprus, daug sportavo nuo vaikystės,
manė viską iškęsiąs. Deja! Pateko Kaliningrado sritin, į Gusevo
virėjų mokyklą. Tų pačių metų gruodžio 3-iąją Varnauskų namus
Kaune aplankė įtūžę kareiviai, šaukdami: "Kur padėjote sūnų?"
Baisi nuojauta perskrodė mamos širdį. Ši diena visam gyvenimui
liko jai pati juodžiausia (o gruodžio 2-ąją - Arvydo gimimo diena:
suėjo 20 metų).
Prasidėjo tariamos A.Varnausko paieškos. Motiną kaltino sūnaus
slėpimu, ne kartą kvietė saugumiečiai, prokuratūra, karinis komisariatas,
Černiachovsko tardytojai; kas antrą naktį motiną žadino iš miego
patruliuojantys kareiviai. Per visą tą košmarišką laiką - apie
pusę metų - kur tik eita, į ką kreiptasi - visur patyčios ir melas.
Ką kentė Arvydas? Jis negalėjo paklusti tokiam gyvuliškam egzistavimui
armijoje. Naktimis pietiečiai "pridirbdavo" į smėlio
dėžes, o rytais reikalaudavo jas išvalyti. Nepaklusniuosius mušdavo
bokso pirštinėmis, visaip terorizuodavo.
Netrukus Arvydas turėjo priimti priesaiką. Jis kreipėsi į mokyklos
vadovybę, sakydamas, kad priesaikos priimti negalės, savęs nežemins,
nepakęs patyčių ir smurto. Tada už nepaklusnumą ir pasipriešinimą
Arvydas buvo atitinkamai "paauklėtas". Jis paskelbė
bado streiką. Badavo apie dešimt dienų, tuo dar labiau pykdindamas
vyresniuosius. Ir netrukus Arvydas iš dalinio dingo. Visiems buvo
pasakyta, kad jį išvežė į Černiachovską pas gydytoją, motinai
pranešta, kad pakelėje pabėgęs...
1982-ųjų gegužės 25 d. trumpa telegrama: "Atvykite. Rastas
jūsų sūnus". Černiachovske bandyta įrodyti, kad Arvydas nusiskandinęs
ir dabar rastas jo lavonas. Tiesa, A.Varnausko lavonas išbuvo
upėje per žiemą, paskui išnešė potvynis - tik iš dantų buvo galima
jį pažinti.
Algis Piščikas iš Kelmės rajono, Vaiguvos, priešingai A.Varnauskui,
priesaiką priėmė. Šeimoje augo darbštus, tikintis, su šeima lankydavosi
bažnyčioje, priimdavo Komuniją. "Algelis išėjo į armiją,
o nebuvo net alaus ragavęs", - sakė mama Ieva Piščikienė.
A.Piščikas išėjo į armiją 1985-ųjų balandžio 27 dieną. Jis buvo
išvežtas į Kazachiją, į seržantų mokyklą Krasnogorsko rajone.
Baigęs mokyklą ir gavęs seržanto laipsnį, buvo išsiųstas į Ajagūzo
miestą, esantį Semipalatinsko srityje, o iš čia 1986-ųjų vasarą
- į Celinogrado sritį, Jermentau miestą, kur išbuvo iki mirties.
Ir rašė A.Piščikas laiškus artimiesiems apie kareivišką dalią,
kol nebegalėjo ištverti mušimų, tyčiojimosi ir pabėgo. "Turiu
visą paketėlį Algio laiškų, vienas už kitą baisesnių, tik paimu
juos į rankas ir apleidžia jėgos (...) Juk aš jį visą nuglosčiau,
ašarom nuploviau jo veidą, rankeles, o kai dėjo į kitą karstą,
mane jėga ištempė, į kitą kambarį uždarė, neleido... Tik man tokia
baisi nuojauta buvo - kaip peilis širdy, - kad jį nužudė...",
- guodėsi motina. Mirties liudijime parašyta: "Odos furunkulas
kairės mentės srityje". Algio tėvas, iš Kelmės komisariato
gavęs pranešimą apie sūnaus mirtį, išvyko į Celinogradą. Į ligoninę
pažiūrėti sūnaus neleido. Patys kariškiai jį aprengė ir apvyniojo
tvarsčiais veidą, rankas, po to atvežė į Semipalatinską ir įdėjo
į cinkuotą karstą. Piščikai neteko abiejų sūnų: Algis buvo nužudytas
1986 metais, o Juozas mirė 1984-aisiais. Juozas tarnavo Tuloje,
jį irgi mušė, bet dalinyje buvo 18 lietuvių, todėl apsigynė. Grįžęs
susirgo plaučių vėžiu. Jam pakenkti galėjo amoniakas, kurį jis
armijoje laistė ant laukų, vėliau į laukus su amoniaku maišytą
vandenį vežiojo.
Daug jų žuvo dėl betvarkės armijoje, dėl karininkų nusikalstamo
abejingumo, jų atsainaus požiūrio į žmogaus sveikatą ir gyvybę.
Kur galėjo kreiptis kareivis kančios ir skausmo valandą, jei įstatyme
skelbiama: "Karinės tarnybos klausimais karys gali kreiptis
į savo tiesioginį viršininką ir, tik jam leidus, gali kreiptis
į aukštesnįjį laipsniu viršininką". Paradoksalu! Kreiptis
į savo skriaudėjus! Bausmės už karinės drausmės pažeidimus 43-iajame
straipsnyje numatoma: "Pažeidus šauktiniui karinę drausmę
ir bendrą tvarką, karinio dalinio vadas turi priminti jam apie
tarnybos pareigas ar esant būtinybei skirti bausmę. Dalinio vadas,
remdamasis turimos valdžios įgaliojimais, gali panaudoti šauktiniui
bet kokią bausmę, kuri, jo nuomone, padarys didžiausią auklėjamąjį
poveikį šauktiniui, padariusiam pražangą". Tas "auklėjamasis
poveikis" atsispindi kareivių laiškuose:
"...virėjui, kol neparuoštas stalas, liepia neleisti, o kareiviai
įsiveržia jėga ir diržų sagtimis daužo kur pakliūva, net į galvą"
(Artūras Lengvinas, 1983 m., Chabarovsko kraštas, k/d 11830D).
"Atvažiuok, jei nori pamatyti mane gyvą" (Raimondas
Karosas, 1985 m., Estija).
"Štai vėlų vakarą atėjo iš tos košaros kareiviai keturiese.
Du kazachai, uzbekas ir kirgizas. Apgirtę ... Smūgis į tarpuakį,
ir reakcija dingo. Smūgiai. Už plaukų stvėrė. Žemelė pritraukė...
Atsipeikėjau... Man iš nosies kraujas upeliu..." (Vidmantas
Ambrasas, 1982 m., Čitos sritis, k/d 1510RR).
"...rytą keliuosi apie septintą ir bėgu į valgyklą, kad parneščiau
jiems duonos, cukraus ir, kas svarbiausia, Šelavinui sviesto.
Grįžęs pradedu ruošti jiems pusrytį. Tai bulves skutu, tai arbatą
verdu. Paskui jie išsimiegoję atsikelia, pavalgo. Tiesa, dar prieš
tai atnešu iš už puskilometrio vandens 20 litrų kanistrą. Na,
jie eina pas draugus, o aš tvarkau mašinas. Paskui einu į valgyklą,
vėl parnešu duonos, katiliuką sriubos, tai lentgalių laužui. Tai
benzino. Na, o vakarop jie išvažiuoja į miestą, ir apie pirmą
nakties aš turiu būti ten su mašina. Nesvarbu, kad benzino nėra
ar mašina sugriuvus. Iki sutemos tvarkau mašiną, paskui ieškau
benzino (vogti einu), paskui važiuoju. Jei pakliūsiu - tai man
atsakyti už tai, kad važiavau. Paskui, kai jie grįžta, užkuriu
laužą, kaitinu arbatą. Paskui jie eina miegoti, o aš viską sutvarkau
ir, jei daugiau nieko neliepia, einu miegoti... O kaip dažnai
Šelavinas ir vėl buvo pradėjęs mane mušti. Tai kodėl aš jo tapkes
nepadėjau į mašiną, kai jis nusiavė, tai dar kas. Tą paskutinę
dieną net kojomis spardyti pradėjo, o paskui liepė su akumuliatoriumi
į kalvą ir atgal bėgti. O akumuliatorius vos ne kaip kombaino.
Ir bėgau... O vos parbėgau, jau sako - va, važiuoja autobusas
ir štai 15 rublių, nupirk vyno. Ir, neduok Dieve, neparneši ar
pakliūsi kam nors. Ir aš išvažiavau... negrįžau". Sugrįžo
Algis Piščikas cinkuotame karste į Lietuvą.
Kiti nesiskundė tarnyba, tik rašė, jog viską papasakos sugrįžę.
Deja, šito jau nebeišgirsime...
Rūta BALYNIENĖ
Angelė BUŠKEVIČIENĖ
© 2002 "XXI amžius"
