XXI amžius

Kelias į tėviškę

Kiekvienas ateiname iš vaikystės. Joje mus supusi artimųjų meilė tarsi šilti saulės spinduliai dar ilgai lydi gyvenime. Ir kuo ilgiau gyvename, tuo brangesni tampa artimieji, kurie mus užaugino, iš kurių girdėjome išmintingus žodžius, matėme jų kasdienius darbus, stebėjome elgesį su kitais šeimos nariais, kaimynais, net su pirmą kartą sutiktaisiais. Nesvarbu, kad jų kaulai jau seniai dūla žemėje.
Tėviškė... Tai vieta , kurioje išvydome pasaulį, užaugome, girdėjome sekamas pasakas, dainuojamas dainas, giedamas giesmes. Kiek paaugę. įsijungėme į monotoniškus, kasmet besikartojančius, bet prasmingus darbus, dalyvavome šventėse, kuriose visų pirma patyrėme dvasinę atgaivą, o tik paskui džiaugėmės pilvui skirta puota. Prieš Kalėdas, Velykas, Sekmines žmonės privalėjo eiti išpažinties, susitaikyti su kaimynais, sielą išvaduoti nuo neigiamų emocijų, savo gyvenimą pavesti Viešpačiui. Tėviškėje mokėmės pastebėti artimą, jam pagelbėti ir patarnauti. Dalyvavome javų kūlimo talkose pas kaimynus, o ir vėliau, jau sovietmečiu, nuravėję kolchozo "uždėtas" cukrinių runkelių "normas", skubėdavome pas tuos, kurios jiems buvo sunkiai įveikiamos. Ten, kur buvo kaimo vienybė ir susitelkimas, lengviau pasisekė išvengti okupantų atneštų nelaimių.
Net ir po paskutinės sovietų okupacijos laisvės dešimtmečiais ir prieš tai sukurta dvasinė ir materialinė kultūra tarsi koks ozono sluoksnis saugojo tautos gyvastį.Ilgai dar žmonės netikėjo okupantų agitacija. Nesvarbu, kad mokykloje buvo sakoma, jog Dievo nėra. Ir vaikams, ir tėvams buvo aišku, kad mokytojai patys netiki tuo, ką sako. Jiems liepta taip sakyti. Jie ir sako todėl, kad žino, jog tuo niekas nepatikės. Nesvarbu, kad mokykloje atsisveikinant liepta sakyti: "Viso gero". Tas įsakymas galiojo tik mokykloje. Žmonės atsisveikindavo taip, kaip buvo įpratę: "Sudiev".
Deja, slenkant metams, vis stipresnio sovietmečio dulkių sluoksnis nusėdo ant tradicijų, papročių, keitė įprastą gyvenimo būdą. Pagaliau, prisidengus "melioracija", daugelio tėviškės buvo gyvos palaidotos po žeme. Tik žmonių atmintyje jos tebėra gyvos.
Sausio 27-ąją, sekmadienį, į Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktoriaus Vyto Rutkausko iniciatyva surengtą popietę, pavadintą "Kelias į tėviškę", atėjo daug žmonių. Rūpėjo atversti dvasinių vertybių klodus, juos iškelti į paviršių, pagyventi prisiminimais, pasisemti stiprybės prieš vis labiau materialėjančią mūsų kasdienybę. Ne vienas atsinešė brangių relikvijų: rožinį, kurio karoliukus čiupinėjo senelė, mama; kryžių, kartu su šeimininkais pabuvojusį Sibiro tremtyje ir laimingai parvežtą į Lietuvą; šventą paveikslą, kadaise kabėjusį virš lango senojoje gryčioje; "kantičką" (giesmyną), neatsiejamą giedorių palydovą; kryželį, stovėjusį ant palangės, o per Kūčias - ant balta staltiese uždengto stalo.
Iš Romos, kur studijuoja šeimos teologiją, trumpam grįžęs kun. Petras Šiurys sakė: "Tėviškėje gyvenau iki šešerių metų. Išsaugotas mažas žemės lopinėlis, kuriame yra ir kapinės, brangios ne man vienam. Čia suvažiuoja giminaičių vaikai, vaikaičiai, pamato senas sodybas. Jiems čia patinka, jie klausia: "Kada vėl važiuosime į tėviškę?" Gyvenantys toliau nuo tėvynės labiau įvertina tai, ko neteko. Užsieniečiai mums sako: "Turite tai, ką mes jau praradome". Jaunos šeimos turėtų atrasti laiko kartu su vaikais susėsti už stalo, pasikalbėti.
Studentė Regina Šiurytė, parvykusi iš Kauno, kur VDU studijuoja menotyrą, pastebėjo: "Per anglų kalbos pamokas reikia pasakoti apie savo miestelį ar kaimą. Visi apie savo tėviškę pasakojo su šiluma ir meile. Kai kurie sakosi norį ten sugrįžti. Ir jaunos kartos žmonėms tėviškė yra brangi."
Rožė Sileckienė prisiminė: "Augau mokytojų šeimoje. 1941 metais suėmė tėvą. Jam pavyko pabėgti. Tačiau 1945 metais tėvas vėl buvo suimtas, išvežtas į lagerį, kur mirė iš bado. Mama, gelbėdamasi nuo tremties, su basais vaikais bėgo pas kaimynus. Bet ir ten jau buvo stribai kartu su rusais. Mūsų tėviškę plėšė, degino avilius kartu su bitėmis, uždegė ir namus. Liko dvi relikvijos: kočėlas ir tėvo šalikas. (Tie daiktai papildė brangių relikvijų parodėlę. - A.K.). Tėviškės mums negrąžino. Ji išdalyta kitiems, bet iš atminties jos niekas nepajėgė išbraukti. Man tėviškė yra ta vieta, kur stovėjo sodyba, augo miškas, kur eidavome grybauti.
Povilas Grigola, muziejininkas, rašantis giminės istoriją, ragino nepamiršti mažosios liaudies architektūros, tvoras tverti žiogeliais. "Ten, kur yra grožis, tiesa, išmintis, ten nėra vietos velniui. Žodis prie žodžio, mintis prie minties ir sukursiu geriausią tėviškės atgaivinimo variantą", - sakė P.Grigola.
Mokytoja Adelė Paulauskienė dėkojo tėvams, kurie išmoko vaikus mylėti visa, kas gyva, tausoti tai, kas sukurta žmonių išminties ir rankų. Ji sakė: "Ačiū Dievui, kad gyvenu Rietave, kad nebereikia veidmainiauti, kaip reikėjo sovietmečiu. Žmogus būna laimingas, kai daugiau duoda kitiems."
Liaudies teatro režisierius Steponas Eigirdas pastebėjo: "Dievas žmonėms pavedė valdyti pasaulį. Tačiau gėrybes reikia patiems susikurti. Jos sukuriamos darbu. Darbas yra žmogaus egzistencijos pamatas. Krikščionio gyvenimas turi būti pripildytas džiaugsmo ir meilės."
Mokytoja Danutė kvietė patiems gyventi krikščioniškomis vertybėmis ir jas dalyti kitiems, esantiems šalia.
Ilgai netilo kalbos, dainos, giesmės. Kartu buvo trys jauni kunigai: Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios klebonas kun. Egidijus Jurgelevičius, Tverų Švč. M.Marijos Apsilankymo bažnyčios klebonas kun. Egidijus Zulcas ir Romoje teologijos žinias gilinantis kun. Petras Šiurys. Smagu ir gera žmonėms buvo kartu su kunigais, kuriems rūpi tie patys dalykai. Atsilankiusieji dėkojo muziejaus direktoriui V.Rutkauskui už malonią, prasmingą popietę.
Viena moteris atsisveikindama kalbėjo: "Džiaugiuosi, kad čia atėjau - pasisėmiau daug dvasinio peno; pasidalysiu jį su kitais. O, kad žmonės suprastų laimę ne kaip besaikį turto kaupimą, o kaip džiaugsmingą sielos būseną, kad mokėtų ja dalytis su kitais!

Aldona KAČERAUSKIENĖ

Rietavas