"Kaip lašelis tyro gintaro"

J.Miltinio dramos teatre veikia dailininko Stasio Kavaliausko kūrybos paroda. Menininkas pateikė per pastaruosius keletą metų nutapytus 21 paveikslą. Lankytojai parodoje laukiami visą vasario mėnesį.

Rengiant parodą reikėjo perversti krūvą literatūros

Panevėžiečio darbų yra Švedijoje, JAV, Norvegijoje, Prancūzijoje, Australijoje. S.Kavaliauskas surengė apie 40 personalinių parodų. Vieną jų - Danijoje - padėjo surengti buvęs jo bendraklasis Raimondas Jasinevičius, tuo metu dirbęs Lietuvos ambasadoriumi šioje šalyje. Parodoje buvo eksponuojami 33 įvairia technika atlikti darbai. Danai stebėjosi turtinga Lietuvos mitologija.
Tokia parodos Danijoje darbų atsiradimo istorija. Virš kavinukės "Aguonėlė" miesto centre S.Kavaliauskas turėjo savo dirbtuvėlę. Po jos langais rinkdavosi tuo laiku buvę madingi krišnaitai. Nusibodo žmogui jų keliamas triukšmas. Tuomet ir kilo mintis kažką padaryti apie senovėje garbintus lietuvių dievus. Dailininkas pervertė krūvas literatūros. Įsigilinti į Lietuvos mitologiją padėjo prof.P.Dundulienės knygos.

Regėtus vaizdus atgamina ir po kelerių metų

Su miesto "Lino" turistų klubu S.Kavaliauskas apkeliavo visą Sovietų Sąjungą. Būdamas 55 metų per dvylika dienų pėsčiomis įveikė Karakumų dykumą. Prieš porą metų patyręs širdies infarktą neatsisakė kelionių. Dailininkas pabuvojo Ispanijoje, Vengrijoje, Italijoje. Išvykdamas pasiimdavo piešimui reikalingus būtiniausius įrankius. Būdamas Romoje, kai kiti lakstė po miestą, jis šmurkštelėjo į Siksto koplytėlę. Jos vaizdas taip sukrėtė, kad šventovė prieš akis tebestovi.
Keliaudamas S.Kavaliauskas piešia eskizus. Pagal juos regėtus vaizdus atkuria ir po kelerių metų. Fotografuotas vaizdas jam atrodo negyvas ir šaltas.

Miesto aikštė turėtų panašėti į šventą vietą

Šiauliuose gimęs, tačiau beveik visą savo gyvenimą praleidęs Panevėžyje, S.Kavaliauskas jį laiko širdžiai brangiausiu miestu. Tačiau dailininką pykdo jo centru riedančios ir orą teršiančios mašinos. Respublikos gatvė, kuria 1954 metais ėjo laikyti abitūros egzaminų, neatpažįstamai pakitusi. Miesto centrinė Laisvės aikštė tapo alaus gėrimo švenčių vieta arba joje reklamuojamos užsienyje gamintos automobilių padangos ar net cigaretės.
Kažkas pasiūlė mintį, kad mieste reikėtų pastatyti paminklą karaliui Mindaugui, nors jis nieko bendra su Panevėžiu neturėjo, nebent tik tai, kad Pajuostyje yra dislokuotas jo vardu pavadintas karinis dalinys. S.Kavaliausko manymu, paminklui tinkamiausia vieta būtų tarp sporto salės ir "Seklyčios" restorano arba prie eglaičių tarp centrinės vaistinės ir miesto Savivaldybės. "Tinkamą jo projektą yra padaręs skulptorius A.Vytėnas", - taip mano buvęs miesto vyriausiasis dailininkas S.Kavaliauskas.

Norėjo būti nesuvaržytas įpareigojimų

Šias pareigas jis ėjo dvylika metų. Retas atvejis sovietiniais laikais buvo, kad tokį aukštą postą galėjo užimti partijai nepriklausęs žmogus. Kada iš jo griežtai buvo pareikalauta - rinktis partiją ar tarnybą, menininkas pasirinko asmeninę laisvę.
Prieš Šv.apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią stovėjusios ir tais pačiais vardais vadintos skulptūros buvo nugriautos ir sumestos į šventorių. Pas miesto vyr. dailininką užsuko bažnyčios klebonas pasitarti, ar skulptūrų nebūtų galima pastatyti šventoriuje. Išliejus pamatus, kaip tik tuo metu po Lietuvą važinėjo žinomi menininkai, norėdami susipažinti su Lietuvos bažnyčių architektūra. Pasibaisėjo Dailės instituto docentas Tadas Adomonis, sužinojęs, kad taip žiauriai pasielgta su meninę vertę turinčiomis skulptūromis. Jo nuomonę miesto valdžiai išsakė S.Kavaliauskas. "Daryk su jomis ką nori, bet mes nematom", - atkakliajam miesto vyr. dailininkui pasakė partijos funkcionieriai.
S.Kavaliausko vaikystėje, kai dar vidurinėje mokykloje reikėjo nagrinėti S.Nėries poemą "Bolševiko kelias", lituanistas Eduardas Žilys, su įkvėpimu perskaitęs jos pirmąjį ketureilį: "Koks gražus mažytis mūsų kraštas, kaip lašelis tyro gintaro, myliu jį seniai - audimų raštuos ir dainose kaimo gimtojo", - sušuko, kaip vaizdžiai parašyta, liepė likusį tekstą patiems persiskaityti namuose. Mokytojas tai pasakė 33 mokiniams. Tarp jų buvo ir S.Kavaliauskas.
Šį poemos posmą dailininkas panaudojo lankstinuke savo parodai, kuri eksponuojama J.Miltinio dramos teatre.

Menas neturi būti žeminamas

Vaikystėje, kai Stasio broliai žaisdavo gatvėje, jis verčiau piešdavo. Tarnyba kariuomenėje irgi nesiskundė - įsitaisė dailininku-apipavidalintoju. Gavęs leidimą išeiti į miestą, kai kiti ieškodavo pažinčių su merginomis, Stasys užsibūdavo Leningrado muziejuose. Juos kareiviai galėjo lankyti nemokamai.
Su profesionaliuoju menu S.Kavaliauskas susipažino atėjęs į A.Stepankos dailės būrelį. Jį lankė dabar žinomi menininkai: tekstilininkės E.Jasiūnaitė, L.Gudaitienė, vitražistas R.Bulovas, tapytojas A.Beinoravičius (abu gyvena Vilniuje).
S.Kavaliauską stebina tai, kad Lietuvos turtuoliai iš Paryžiaus vežasi paveikslų reprodukcijas ir jas turėdami labai didžiuojasi. Prancūzai, pamatę S.Kavaliausko darbą, pasiūlė dešimteriopai daugiau, nei už jį menininkas būtų gavęs Lietuvoje.

Sugeba atlikti ir medžio darbus

Kadaise Ramygalos gatvėje stovėjo medinis namas (toje vietoje dabar puikuojasi 63-iuoju numeriu pažymėtas penkiaaukštis). Čia Stasio senelis iš tėvo pusės turėjo stalių dirbtuvėlę, kalvę su dumplėmis įpučiamu žaizdru. Jis sugebėjo daryti juvelyrinius darbus, netgi nukalti vinis.
Pardavęs butą daugiaaukštyje, Stasys pirko dalį medinio namo, esančio Algirdo gatvėje. Kambarių vidų iškalė paties gamintomis medžio lentutėmis. Į antrąjį aukštą, kur dailininko dirbtuvės, veda ne iš lauko, kaip buvo anksčiau, bet viduje įrengti laiptai. Juos padarė pats S.Kavaliauskas.
Sodų bendrijoje netoli Bernatonių dailininkas susirentė namuką iš blokų. Beliko uždengti stogą, atlikti vidaus apdailą. Tą padarys pats dailininkas. Žemės sklypelyje jis ne daržoves augina, bet jį užsodino medeliais. Jautrios sielos menininkas turės kur po darbų atsikvėpti.

Bronius VERTELKA

Panevėžys

© 2002 "XXI amžius"

 

Dailininkas Stasys Kavaliauskas

Autoriaus nuotrauka