Rūpestėliai
Seimo kontrolieriai susirūpino
sunkiomis kalinių laikymo "nehumaniškomis" sąlygomis,
pažeidžiamais higienos normų reikalavimais. Pareikalauta, kad
kaliniams, ypač Lukiškių kalėjime, būtų sudarytos sąlygos dirbti,
sportuoti ir mokytis. Žodžiu, iš kalėjimo reikia padaryti vos
ne sanatoriją. Aišku, kelyje į Europą būtina pertvarkyti kalėjimų
ir kitų nelaisvės vietų sąlygas, kurios dažnai tvarkomos pagal
sovietinių lagerių tvarką. Deja, reikia pripažinti, jog per atkurtosios
nepriklausomybės laikotarpį kalinių laikymo sąlygos, jų maitinimas
nepalyginamai pagerėjo. Tą supranta ir patys nusikaltėliai. Teko
kalbėtis su vienu trejus metus Pravieniškių kalėjime išbuvusiu
nuteistuoju. Jis teigė, jog per tuos trejus metus, praleistus
už grotų, jautėsi gana puikiai, o sugrįžęs maitinosi kur kas blogiau
nei nelaisvėje. Gerai, kad tuoj pat prisistatė "paklydusių
sielų" gelbėtojai jehovininkai, kurie jį aprengė, pavalgydino
ir pagirdė, davė stogą virš galvos. Žodžiu, dabar matydamas šį
vyruką jokiu būdu nepasakysi, jog tai buvęs "zekas":
vaikštinėja išsipustęs, kvepiantis geru odekolonu, nešioja odinį
geriausios firmos portfelį, aišku, visuomet prikimštą atitinkamos
literatūros. Juk už geradarystę reikia atsilyginti!
Kitas dalykas, jeigu jau kalėjimuose
yra tokios nepakenčiamos sąlygos, tai kodėl nuolatinis kalinių
kontingentas vis sugrįžta į tą "pragarą", kur būsi palyginti
sočiai pamaitintas, miegosi švariame patale. Atsivėrus Europos
sienoms, Lietuvos nusikaltėliai plūstelėjo į Ispaniją, Vokietiją,
jau nekalbant apie Ameriką, kurių kalėjimų jie visiškai nebijo.
Nusikalstamumo problema išties yra viena iš aktualiausių. Tik,
deja, niekas nesigilina, kokios yra pagrindinės nusikalstamumo
šaknys. Apsiribojama samprotavimais, jog labiausiai kalta socialinė
Lietuvos žmonių padėtis, bedarbystė, pagaliau keistai suprantami
demokratijos procesai. Nusikalstamumo didėjimą lėmė dar paskutiniaisiais
okupacijos metais prasidėjęs partinės ir komjaunimo nomenklatūros
valstybinio turto grobimo visuotinis vajus. Aršiausi kapitalizmo
priešininkai, nepraleidę nė vienos progos pakeiksnoti imperializmą
ir kapitalizmą, akimirksniu tapo bankininkais, verslininkais,
išvogė kolūkių turtą, gamyklas. Atsirado (tiksliau, iš sovietinių
laikų atėję dar labiau sustiprėjo) visokios "Vilniaus brigados",
"šmikiniai", "tulpiniai", "daškiniai,
"daktarai" ir dar daugybė kitų. "Nepriklausomoje"
žiniasklaidoje kas dieną aprašinėjamos kraupios istorijos, noriai
spausdinami interviu su mafijos "krikštatėviais".
Žinoma, Seimo kontrolieriai, susirūpinę Lukiškių žmonių sveikata
ir sportu, šviežiomis bandelėmis ir kitokiu jų gerovės kėlimu,
kažkodėl mažiausiai nori kalbėti apie finansinių grupuočių išgrobstytą
Lietuvos ūkį. Jeigu kuris iš tų "ryklių" ir atsiduria
teisme, tai paleidžiamas čia pat, teismo salėje. To pavyzdys -
"Vakarų banko" vadovų teismo parodija. O kur išvogtų
bankų bylos - "Nidos", "Tauro" ir kitų?
Neokomunistų veikėjai nepaliauja
aiškinti, kad dėl išaugusio nusikalstamumo kalčiausia nepriklausomybė,
nepagrįstai didelė socialinė nelygybė. Kas yra kalčiausias dėl
tos didžiulės socialinės diferenciacijos, jeigu ne tie, kurie
ir palaiko teisinį nihilizmą, sukeliantį dar didesnę nusikaltimų
laviną? Tiesa, dabar Vyriausybė lyg ir kuria skurdo mažinimo strategiją,
bet jau aišku, jog tai bus eilinė popierinė strategija. Juk kiekvienas
žino, kad, norint bent kiek pagerinti vargingiausių Lietuvos gyventojų
sluoksnių gyvenimą, reikia lėšų. O iš kur jų paimti? Naujieji
oligarchai nė už ką nenori dalytis savo turtais. Labai stebina
toje strategijoje numatyti planai ne tiek ieškoti būdų, kaip peržiūrėti
piniginių pašalpų skyrimą, nesudarant žmonėms sąlygų dirbti ir
užsidirbti, o toliau skiriant pašalpas tariamam išgyvenimui. Dėl
tų pašalpų jau susidarė ištisas parazituojantis visuomenės sluoksnis.
Visų pirma turiu galvoje vadinamąsias "gegutes". Jos
gimdo vaikelius, pasmerkdamos juos varganam ir pusbadžiam gyvenimui.
Tokios "gegutės" ir kiti visokių pašalpų gavėjai nė
už ką neieškos darbo ir nenorės savarankiškai užsidirbti. Aišku,
kad iš šios "strategijos", kaip ir kitų, priimtų dar
A.Brazausko prezidentavimo metais, nutarimų dėl kovos su organizuotu
nusikalstamumu tuo tikslu buvo sukurta netgi speciali darbo grupė.
Rezultatų jokių. Tad iš kur paimti pinigų tai skurdo mažinimo
strategijai, jeigu mokesčių surinkimas negerėja, o pajamų mokesčių
politika nei šiokia, nei tokia? Mokesčių reformų nėra ko tikėtis.
Juk artėja prezidento ir savivaldybių rinkimai. Bent kiek pajudinti
įtakingas finansines grupuotes bijomasi kaip ugnies. Juk tada
gali neduoti pinigų nei neokomunistams, nei socialliberalams.
Teiginys, kad nusikaltimų bangą sukėlė nepriklausomybė, yra bjaurus
neokomunistų melas. Patarčiau tokiems pasiskaityti dar 1989 metais
išleistą rusų publicisto Lichanovo studiją "Klanas".
Joje aiškiai, remiantis daugybe dokumentų ir faktų, atskleista,
kad reketas, korupcija buvusioje Sovietų Sąjungoje atsirado ne
tik L.Brežnevo "zastojaus" laikais. Organizuotas nusikalstamumas
prasidėjo tuoj po bolševikinės 1917 metų revoliucijos ir vis didėjo.
Ypač pavojinga organizuoto nusikalstamumo rūšis - reketas. Kriminalistų
jau ne kartą įrodyta, jog reketas įgalina kontroliuoti dideles
pinigų sumas tam tikros asmenų kategorijos rankose, o tai savo
ruožtu jungia juos į vis naujas nusikaltėlių grupes; antra, labai
suaktyvina nusikalstamumą, nes, pagausėjus recidyvistų, galima
finansuoti praktiškai bet kokį nusikaltimą - nuo nelegalaus narkotikų
platinimo, užsakytų žmogžudysčių iki atskirų politikų ar partijų
papirkimo. Todėl ir susidarė tokia padėtis, jog kriminalinė paieška
gaudo smulkius gružlius, o stambios žuvys tuo metu augina savo
svorį tyliuose užutėkiuose...
Neabejojant galima tvirtinti,
jog korupcijos ir nusikalstamumo, ypač organizuoto, šaknys glūdėjo
totalitarinės santvarkos ramstyje - komunistų partijoje. Susidarė
tokia padėtis, jog žmonės prarado bet kokį suinteresuotumą savo
darbu, kai materialinius stimulus pakeitė "moraliais"
- pereinamomis raudonosiomis vėliavomis, medalių maišais. "Klestinčio"
kolūkinio kaimo užguitam žmogeliui visiškai nebuvo verta, pavyzdžiui,
auginti geras daržoves, statybininkui - statyti patogius namus.
Kita vertus, planinė, nepalanki ekonomika visiškai pagadino partokratus
ir ūkinių struktūrų vadovus. Juk ir mūsų Seimo buvę "agrarininkai",
kaimo nomenklatūrininkai, ir jie, užėjus atvirumo valandėlei (kas,
žinoma, retai pasitaiko), papasakos, jog, statant kad ir kolūkio
sandėlį, "pramušinėjant" atsargines dalis kombainams,
traktoriams ir kitai technikai, nuolat tekdavo balansuoti ant
skustuvo ašmenų tarp įstatymo ir nusikalstamumo - reikėdavo duoti
kyšius.
Seimo kontrolieriai, susirūpinę
gerinti kalinių gyvenimo sąlygas, sulauks dar didesnių rūpesčių.
Mat pasirodė nauja interneto svetainė, kurioje "vienas Kauno
studentas" moko, kaip pasigaminti namų sąlygomis įvairias
bombas, kitus sprogmenis, degamuosius mišinius, tarp jų - ir garsųjį
"Molotovo kokteilį", sprogstamuosius žiebtuvėlius. Taip
pat mokoma, kokiais būdais sukelti gaisrus, efektyviausiai pakišti
bombas ar kitus sprogmenis. Reklamuojami per žiniasklaidą studento
"bomberio" interneto puslapiai dabar prieinami ne tik
nusikaltėliams, bet ir paaugliams, vaikams. Kas gi stovi už šio
"studento"? Klaiki lietuvių kalba šioje interneto svetainėje
nerodytų, jog "bomberis" būtų studentas. Tokių ar panašių
kalbos "perlų" kupinas lietuviškasis "diskusijų"
internetas, kai kieno vadinamas "demokratiniu". Deja,
tuo pirmiausia turėtų susidomėti Valstybės saugumo departamentas.
Vienas iš šio departamento pareigūnų sakė, kad įstatymai nenumato
jokios atsakomybės už sprogmenų gamybos propagavimą bei skleidimą...
Ar bus bandoma priimti tokius įstatymus - sunku pasakyti. Mat
Seimo nariams rūpi visai kiti reikalai. Pavyzdžiui, susirūpinta,
jog seimūnams posėdžių salėje trūksta dienos šviesos ir gaivaus
oro. Pasak Seimo nario socialliberalo R.Kuzmicko, tokiomis sąlygomis
parlamentarai dirbti negali, nes patiria nuovargį, kyla depresija
ir net agresija.
Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas
© 2002 "XXI amžius"