Šeimos kančių keliai
Per Jono Vileišio jubiliejinius
renginius susipažinome su jo vaikaičiais - ekonomiste Reda Tursaite
ir ornitologu Gediminu Tursa, gyvenančiais Vilniuje. Tai Onos
ir Jono Vileišių vyriausios dukters Birutės vaikai. Birutė Vileišytė-Tursienė
ir jos vyras inžinierius Tursa jau mirę, tad paprašėme jų vaikų
prisiminti ryškiausius epizodus nuo 1941 metų birželio, kai šeima
pateko į bolševikų nagus.
Reda TURSAITĖ: 1941 metų birželį
mūsų šeima buvo represuota. Tėvas atskirtas nuo šeimos ir įkalintas
lageryje. Mama, brolis Gediminas ir aš gyvuliniais vagonais buvome
išvežti iš Lietuvos ir paleisti Altajaus krašte. Man buvo vieneri
metai, broliui - septyneri.
1947 metais motina nutarė bėgti į Lietuvą. Toje ilgoje kelionėje
sutikome gerų visai nepažįstamų žmonių, kurie kuo begalėdami mums
padėjo. Taip pasiekėme tėvynę, kaip tuomet mums atrodė, svajonių
kraštą. Kaune apsistojome pas Juliją Biliūnienę-Matjošaitienę.
Ji po savo stogu priėmė mus, bėglius, beteisius žmones. Aš išgąsdinto
vaiko akimis žiūrėjau į linksmai žaidžiančius, nerūpestingus Matjošaitienės
vaikaičius, jos dukters Meilės Lukšienės vaikus.
Po kiek laiko mamą suėmė. Aš atsidūriau vaikų namuose, iš pradžių
Vilniuje, paskui Lauruose. Trūko maisto, visą laiką buvome alkani.
Kai išvesdavo pasivaikščioti, pavasarį nuskabydavome visus rūgštynių
ir kiškio kopūstų lapelius. Žiemą kartais ant sniego rasdavome
pabertų vikių - juos surinkdavome ir suvalgydavome iki paskutinio
grūdelio.
Brolį priglaudė prof. Tadas Ivanauskas savo Obelynėje. Jis ten
dirbo visus reikalingus sodo priežiūros darbus. Per atostogas
ir mane ten kokiam mėnesiui priimdavo, maitindavo. Bet, grįžus
į vaikų namus, vėl nuo alkio sulysdavau.
Mirus poetui Liudui Girai, jo žmonai Girienei reikėjo tarnaitės,
visiškai patikimos, kad neapvogtų turtingų namų, gerai atliekančios
visus pavestus darbus. Tarpininkaujant J.Paleckiui, iš kalėjimo
grįžusi mama atsidūrė Girų namuose.
Taip Sorbonos universiteto auklėtinė, Vilniaus universiteto bibliotekininkė,
prof. Mykolo Biržiškos, universiteto rektoriaus, dešinioji ranka
B.Vileišytė-Tursienė tapo Girienės tarnaite. Kai tik galėdavo,
ji atbėgdavo į vaikų namus manęs aplankyti. Tačiau ne visuomet
galėdavo. Kartais mane aplankydavo šeimos draugai ir sakydavo:
"Mama dabar atvažiuoti negali. Ji atvažiuos po mėnesio".
Skaičiuodavau dienas, bet praeidavo ne mėnuo, o du ar trys, kol
sulaukdavau mamos. Vėliau sužinojau, kad tuos mėnesius ji vėl
būdavo uždaryta kalėjime.
1956 metais iš lagerio į Lietuvą sugrįžo tėvas. Padedama gerų
žmonių, mama gavo darbą M.K.Čiurlionio meno mokyklos bibliotekoje.
Gediminas TURSA: Atsisveikindama
su namais Vilniuje, mama pasiėmė du paveikslus: Aušros Vartų Dievo
Motinos ir Nukryžiuotąjį. Tai buvo didžiausia mūsų šeimos brangenybė.
Tuos paveikslus išsaugojome per visus negandų metus ir parsivežėme
į Lietuvą. Saugome juos savo namuose ir dabar.
Būdami didžiausiame varge tremtyje, kur žmonės mirė nuo bado,
šalčio, prievartinio sunkaus darbo, jautėme Dievo malonę, net
patyrėme stebuklų.
Plukdant mus barža Obės upe, aš, vaikas, įkritau į vandenį. Mama,
negalvodama, kad pati gali nuskęsti, puolė ir mane ištraukė, išgelbėjo.
Sesutė Reda susirgo kokliušu. Kosulio priepuoliai buvo tokie stiprūs,
kad ji duso. Kartais atrodė, kad ji nebeįkvėps oro ir mirs. Reikėjo
kažką daryti, ieškoti gydytojo. Tada mudu su mama ją pririšome
prie rogučių, mama įsikinkė į rogutes ir per šaltį, pūgą iškeliavo
į Barnaulą, iki kurio buvo keturiasdešimt kilometrų. Šiaip taip
pasiekė ligoninę, Redą atidavė medikų globai, o pati, praradusi
paskutines jėgas, nualpo. Laukė tokia pat ilga ir sunki kelionė
atgal, pavojai būti užpustytai.
Aldona KAČERAUSKIENĖ
© 2002 "XXI amžius"
