Įvertintas penkerius metus rašytas romanas
Poetas R.Keturakis - Čikagos "Lietuvių
balso" literatūrinės premijos laureatas
Pernai rugsėjo 23 dieną Čikagoje,
Jaunimo centre, įvyko literatūros konkurso laureatų paskelbimo
šventė. Pirmoji premija (5000 JAV dolerių) paskirta Jonui Vėlyviui
(slapyvardis Jonas Petraitis) už romaną "Neleisk mūsų gundyti".
Antroji premija (3000 JAV dolerių) paskirta poetui, rašytojui
Robertui Keturakiui (slapyvardis Juozas Gniužda) už romaną "Kulka
Dievo širdy". Trečioji premija (2000 JAV dolerių) įteikta
Jūratei Vyliūtei (slapyvardis Audrius Gilvydas) už romaną "Brolis
Vincentas". Premijas skyrė Čikagos "Lietuvių balso"
redakcija (šio laikraščio vyriausias redaktorius, literatūros
kritikas Vytautas Radžius).
Seniai rūpėjo pakalbinti Lietuvos rašytojų sąjungos narį, poetą
Robertą Keturakį ir pasveikinti laimėjus antrąją literatūros premiją.
Sveikiname jus, laimėjus antrąją
literatūros premiją Čikagos laikraščio "Lietuvių balsas"
redakcijos organizuotame konkurse už romaną "Kulka Dievo
širdy". Lietuvos visuomenę nustebino ir laimėta premija,
ir pats romano pasirodymas. Sakykite, ar tai yra ilgai puoselėtos
temos realizavimas, o gal tai seniai parašytas kūrinys, laukęs
momento prabilti į žmones?
Dėkoju už sveikinimą. Premija, kurią
gavau, yra sukurta (ne, aš nesuklydau: ši premija yra būtent sukurta)
žmonių, kuriems rūpi, kaip mūsų literatūrą atitraukti nuo postmodernistinės
maišaties ir paakinti imtis ne trilerių, šaižiu siužeto spiegimu
perverto skaitalo, o sodraus, primiršto, bet vis labiau išsiilgstamo
realistinio pasakojimo. Negaliu jums kažko daugiau papasakoti
apie šios premijos finansinius rėmėjus, nes nedaug ką čia man
atvėrė JAV gyvenančios lietuvių bendruomenės laikraštis "Lietuvių
balsas". Iš vienos kitos nuogirdos aiškėja, kad šios premijos
rėmėjas yra lietuvis gydytojas, nelengvu darbu įsigytas lėšas
skiriantis kultūrai, kūrybiniams tautiečių sumanymams įgyvendinti.
Nelabai tikiu, kad kas nors būtų nustebintas tokiu mano literatūrinio
darbo įvertinimu. Ne kokiam nors konkursui, juolab ne premijavimui
šį romaną rašiau. Išsiunčiau romano rankraštį Čikagon vien todėl,
kad norėjosi kaip nors palaikyti, savotiškai pagerbti tą kilnų
tautietį, kuris savo santaupas skiria literatūrai.
Taip jau atsitiko: aš norėjau palaikyti jį, paskatinti ir dvasiškai
paremti, o jis parėmė mane. Jaudinantis ir įpareigojantis poelgis!
Romaną pradėjau rašyti prieš penkerius metus, nors medžiagą rinkau
daugiau nei dešimt metų, užsirašinėjau kai kurių personažų charakteristikas,
brėžiau siužeto linijas, aiškinausi kai kurias istorijos detales.
Romanas - sunkus literatūros žanras.
Esate žinomas poetas, kartais pasireiškiate gerais publicistiniais
straipsniais, bet romano sulaukti tikrai retas tikėjosi. Apie
ką rašoma romane? Kokia veiksmo ir turinio plėtotė?
Kiekvienas literatūros žanras yra
sunkus, tačiau epinis kūrinys - poema ar romanas - atveria tokią
didelę erdvę, kurią apgyvendinti reikia ne tik įkvėpimo (savotiško
vaizduotės ir sielos karščiavimo), bet ir jutimo tos realybės,
kurią vadinu gyvenimo gaivalu. Didelė epo erdvė visų pirma turi
būti gyva, įtraukianti skaitytoją įvykių sūkuriu, apdovanojanti
dvasios proregiais ir nauja - ne tik emocine, bet ir išminties
patirtimi.
Yra įdomus dėsningumas: poetai gali rašyti įsimintiną prozą. Apversti
šį dėsningumą kita puse beveik neįmanoma, nes kol kas nežinau
dėmesį patraukiančio atvejo. Neteko girdėti, kad, sakysim, Juozas
Aputis ėmė ir "suposmavo" meistrišką sonetų vainiką.
Taip jau yra: skaptuku gali išdrožinėti ir smuikelį, ir laivą.
Kirviu smuikelio neišdrožinėsi.
Mano romano pagrindinis personažas - ką tik gimnaziją baigęs ir
universitete pradėjęs studijuoti, bet išėjęs į partizaninį sąjūdį
jaunuolis. Jo gyvenimas trumpas, persmelktas idealistinės savivokos
ir skaudaus tėvynės jutimo. Daug buvo tokių legendomis apipintame
Lietuvos partizanų sąjūdyje. Jie nežinojo, kas yra neviltis. Jiems
atrodė, kad žmogaus pasiaukojimas dideliems tikslams iš padrikos,
bolševikų teroro įbauginamos visuomenės suburs nepalaužiamą ne
tik savigynos, bet ir tautos atgimimo galią.
Malonu, kad jie buvo teisūs, nes, teigiantys amžiną gimimą, nepralaimi.
Romano veiksmas daugiausia vyksta Tauro apygardoje. Vaizduojami
penkeri tragiški, drauge ir herojiški pokario metai. Atskleidžiami
vidiniai žmogaus išgyvenimai, ypač patekus į mirtininkų kamerą
ir atminčiai išskleidžiant jo, atskiro žmogaus, taip pat visos
tautos kelią per tikėjimą, valią, gyvenimo prasmės ryškėjimą -
iki šviesiausių siekių išsipildymo.
Ar neteko braukti pirmutinio varianto,
keisti romano veikėjų charakterių, įvykių eigos, dialogų, veiksmo
vietos?
Net ir eilėraštis dažnai iškyla iš
užrašų, pastabų pačiam sau, juodraščio klodo. Romano "podirvis"
- ne vienas segtuvas (pavadinkim) ruošinių: rūbų, ginklų, bunkerių
aprašų, žinių apie stribynes, Vetrovo diviziją, partizanų dienoraščių,
statutų, maldaknygių, liudininkų pasakojimų, pasižymėjimo ženklų,
raportų, nuotraukų... Nieko nebuvo per daug. Visados turėjo būti
atminty, vaizduotėj, kaip sakoma, po ranka dideli medžiagos ištekliai.
Tuos išteklius žinodamas ir laisvai jausdamasis galėjau kurti
romano pasaulį.
Romano veikėjų charakteriai kito patys, ypač rūsčių išbandymų
momentais, kai pagunda išgelbėti save, glaudžiantis už kito žmogaus,
ryškindavo veikėjuose ne tik slypėjusias silpnybes, bet ir kantriai
tūnojusį blogį. Nesikeitė tik Gimnazistas, jo veidas švietė net
ir kapojamas kančios ar mirties šešėlių. Keitėsi vien Gimnazisto
požiūris į būsimuosius - vis erdviau jie buvo gaubiami vilties
ir jutimo, kad pasiaukojimas pralaimėjimo nežino.
Be to, nusprendžiau antrajam romano tomui palikti Lietuvos Laisvės
Kovos Sąjūdžio vadovus, Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų
vadą - asmenybes, kurias "apgyvendinti" kūrinyje man
pristigo ir žinių, ir jutimo iš vidaus. Antrajam tomui paliktos
ir svarbiausios partizanų kautynės su okupantų jėgos struktūromis
ir niekšiškiausių provokatorių bei išdavikų charakteriai.
Prozininku tapęs poetas dažnai
susiduria su savo veikėjų nuotaikų kaita. Juk rašytojas jaudinasi
dėl visų savo kūrinių herojų, rūpinasi jų, tarsi savo vaikų, likimu.
Žodžiu, ar nepatyrėte kūrybinių kančių?
Kūrybinių kančių didžiausioji priežastis
- tas mano jau paminėtas "jutimas iš vidaus". Taip,
rašytojas turi iki panagių žinoti savo kūrinio veikėjų biografijas,
įpročius, girdėti jų balsus ir mintis. Kaip tas pasiekiama? Per
žinojimą, jutimą, darbą, intuiciją, dar kažkokias kūrybines jėgas,
kurias sunku įvardyti, tačiau kurios pašaukia reikalingiausius
ir įkvėpia jiems gyvybę.
Lietuvoje, Atgimimo priešaušryje,
atgavus nepriklausomybę nepasirodo brandžių literatūros kūrinių,
rašytojai vengia politinių temų, dažniausiai "narsto"
buitines, etikos, moralės problemas. Tarkime, šis romanas, jei
nebūtų pateiktas konkursui, o išleistas Lietuvoje, jūsų nuomone,
ar turėtų platų atgarsį?
Man atrodo, kad šiuo metu brandžių
literatūros kūrinių nestokojame - vien tik L.Gutausko ir V.Čepliausko
panoraminė proza gali skaitytojui suteikti didelių galimybių priartėti
prie svarbių moralinių, estetinių, intelektualių, psichologinių
ir istorinų atradimų. Kitas dalykas - esame liudininkai, o neretai
ir dalyviai to populiariosios kultūros proceso, kuriame svarbu
ne susikaupusios dvasios pastangos, visos žmogiškosios esybės
susitelkimas prie svarbiausių vertybių ir būties klausimų, o pramoga,
atsipalaidavimas, mugės siautulys. Atrodo, kad ryškėja ne vadinamojo
postmodernizmo, su savim žaidžiančio, abejingo asmenybės likimui
meno problema, o apskritai žmogaus pasirinkimo klausimas: blizgantys
vienadieniai tarškučiai ir reklamos skatinama medžiagų apykaita,
tuštybės iškėlimas vietoj turiningos, prasmingos, dieviškumą žmoguje
ginančios veiklos. Antuanas de Sent Egziuperi yra pasakęs: "Skulptorius,
jei paniekina molį, minko vėją". Ir kiekvienas mūsų galime
suvokti: jei paniekini gyvenimo esmę, atsiduri tuštumoje ir pasmerki
save beprasmybei. Didesnio pralaimėjimo negali būti.
Sunku numatyti, kas gali turėti atgarsį tarp skaitytojų. Rašydamas
romaną negalvojau apie knygų rinkos pasiūlos ir paklausos sankirtas.
Man rūpėjo pasakyti, kas vis dėlto yra amžina ir kas laikina.
Yra tokia meilė ir ilgesys šviesiai gyvenimo pilnatvei, laisvei
ir žinojimui, kam esi pašauktas šioje žemėje. Ar gali turėti atgarsį
tokios mano romano veikėjų mintys ir įsitikinimai šiandien? Manau,
kad gali turėti, nes kitaip ir šio pokalbio nereikėtų.
Įdomu, ar romano veikėjų bruožai,
paimti iš pažįstamų, gyvenusių žmonių, o gal tai tik sumodeliuoti
tipažai romano stuburkauliui sutvirtinti? Kaip yra iš tikrųjų?
Romano veikėjų prototipus vienur
kitur gali atpažinti skaitytojai, kurie kartu su manimi gyveno
Kauno apskrityje. Tai nėra tikslūs atvaizdai, reportažinės nuotraukos.
Tai yra, kaip jūs sakote, iš daugelio įvairiausių tipažų, įvykių,
spalvų ir bruožų modeliuojami veikėjai.
Į mano tėvų sodybą dažnai užsukdavo Tauro apygardos partizanai.
Buvau paauglys, ir atmintis išsaugojo iš tų dienų jų jaunus, blyškius,
gražius veidus, atšylančių ginklų kvapą, paslaptimi ir valinga
jėga dvelkiančius balsus. Dieve mano, kaip šelmiškai jie dainuodavo:
"Ko jūs stovit nusiminę, žiūrit į mus, galbūt pirmą kartą
matot tokius svečius? Nebūkit nusiminę, kad aplankė jus miškiniai
- jie gerbia jus". Esmės, istoriniai ženklai ir buitinės
smulkmenos susipynę paauglio atmintyje į gyvą audinį, peraugo
mano gyvastį ir laukė savo išsipildymo.
Ar greitai pasirodys romanas "Kulka
Dievo širdy" Lietuvos knygynuose?
Knygynuose romanas turėtų pasirodyti
iki gegužės mėnesio.
Kokios priežastys sąlygoja Lietuvos
žmonių politinį trumparegiškumą, abejingumą, "buvusių"
laikų ilgesį, silpną patriotiškumą? Ar pakankamai mūsų jaunimas
gauna žinių apie Lietuvos pokario rezistenciją?
Bijau neginčytinų minčių, išvadų,
sprendimų, nes jie iškart viską supaprastina. Jei atidžiau pažvelgtume,
tai buvusių laikų ilgesio pačioje gilumoje glūdi pastovumo ilgesys,
o ne bolševikinio rojaus kraupios nuolaužos.
Kalbėkime ne tik apie priežastis, lemiančias žmonių trumparegiškumą,
abejingumą savo Tėvynei, artimui, apskritai savo gyvenimo turiniui.
Kalbėkime ir apie aktyvumą asmenybių, turinčių kuo ir žinančių
kaip daryti įtaką kiekvienam, didžiadvasių asmenybių dosnumą artimam
ir tolimam, jų šviesos plitimą iki izoliatorių ir kalėjimų, iki
paniekintųjų ir atstumtųjų. Patriotizmas neužauginamas kaip bulvės
ar rožės. Jis - išaukojamas, iškenčiamas, išmeldžiamas, išrasojamas
krauju ir ašaromis, išugdomas dvasia, protu ir darbu, išlaukiamas.
Klausiate, ar jaunimas pakankamai gauna žinių apie Lietuvos pokario
rezistenciją, o aš paklausčiau: kiek ir kam reikia jam tų žinių?
Nesidomėjau mokyklų programomis, tačiau istorijos vadovėliuose
yra sužymėti svarbiausi dalykai, skatinantys smalsų protą siekti
toliau - iki dokumentikos, iki "Laisvės kovų archyvo",
iki dar gyvų liudininkų. Kodėl? Todėl, kad viskas atsiveria tik
per laisvę ir meilę. Ir Dievas!
Ką dar galėtumėte pasakyti "XXI
amžiui" ir jo skaitytojams?
Noriu padėkoti už didelį, sunkų,
prasmingą darbą, už jų kūrybiškumą ir atkaklumą primenant žmonėms,
kad, siekiant vien tik žemiškosios laimės, sutrypiamas dieviškumas,
be kurio laisvė - pati nuostabiausia laimė - neįmanoma.
Ačiū už išsakytas mintis.
Kalbėjosi Kazimieras DOBKEVIČIUS
© 2002 "XXI amžius"