Atnaujintas 2002 m. vasario 20 d.
Nr. 14
(1021)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Valstybė ir bažnyčia
Susitikimai
Kultūra
Likimai
Istorijos vingiai
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Įvertintas penkerius metus rašytas romanas

Poetas R.Keturakis - Čikagos "Lietuvių balso" literatūrinės premijos laureatas

Pernai rugsėjo 23 dieną Čikagoje, Jaunimo centre, įvyko literatūros konkurso laureatų paskelbimo šventė. Pirmoji premija (5000 JAV dolerių) paskirta Jonui Vėlyviui (slapyvardis Jonas Petraitis) už romaną "Neleisk mūsų gundyti". Antroji premija (3000 JAV dolerių) paskirta poetui, rašytojui Robertui Keturakiui (slapyvardis Juozas Gniužda) už romaną "Kulka Dievo širdy". Trečioji premija (2000 JAV dolerių) įteikta Jūratei Vyliūtei (slapyvardis Audrius Gilvydas) už romaną "Brolis Vincentas". Premijas skyrė Čikagos "Lietuvių balso" redakcija (šio laikraščio vyriausias redaktorius, literatūros kritikas Vytautas Radžius).
Seniai rūpėjo pakalbinti Lietuvos rašytojų sąjungos narį, poetą Robertą Keturakį ir pasveikinti laimėjus antrąją literatūros premiją.

Sveikiname jus, laimėjus antrąją literatūros premiją Čikagos laikraščio "Lietuvių balsas" redakcijos organizuotame konkurse už romaną "Kulka Dievo širdy". Lietuvos visuomenę nustebino ir laimėta premija, ir pats romano pasirodymas. Sakykite, ar tai yra ilgai puoselėtos temos realizavimas, o gal tai seniai parašytas kūrinys, laukęs momento prabilti į žmones?

Dėkoju už sveikinimą. Premija, kurią gavau, yra sukurta (ne, aš nesuklydau: ši premija yra būtent sukurta) žmonių, kuriems rūpi, kaip mūsų literatūrą atitraukti nuo postmodernistinės maišaties ir paakinti imtis ne trilerių, šaižiu siužeto spiegimu perverto skaitalo, o sodraus, primiršto, bet vis labiau išsiilgstamo realistinio pasakojimo. Negaliu jums kažko daugiau papasakoti apie šios premijos finansinius rėmėjus, nes nedaug ką čia man atvėrė JAV gyvenančios lietuvių bendruomenės laikraštis "Lietuvių balsas". Iš vienos kitos nuogirdos aiškėja, kad šios premijos rėmėjas yra lietuvis gydytojas, nelengvu darbu įsigytas lėšas skiriantis kultūrai, kūrybiniams tautiečių sumanymams įgyvendinti.
Nelabai tikiu, kad kas nors būtų nustebintas tokiu mano literatūrinio darbo įvertinimu. Ne kokiam nors konkursui, juolab ne premijavimui šį romaną rašiau. Išsiunčiau romano rankraštį Čikagon vien todėl, kad norėjosi kaip nors palaikyti, savotiškai pagerbti tą kilnų tautietį, kuris savo santaupas skiria literatūrai.
Taip jau atsitiko: aš norėjau palaikyti jį, paskatinti ir dvasiškai paremti, o jis parėmė mane. Jaudinantis ir įpareigojantis poelgis! Romaną pradėjau rašyti prieš penkerius metus, nors medžiagą rinkau daugiau nei dešimt metų, užsirašinėjau kai kurių personažų charakteristikas, brėžiau siužeto linijas, aiškinausi kai kurias istorijos detales.

Romanas - sunkus literatūros žanras. Esate žinomas poetas, kartais pasireiškiate gerais publicistiniais straipsniais, bet romano sulaukti tikrai retas tikėjosi. Apie ką rašoma romane? Kokia veiksmo ir turinio plėtotė?

Kiekvienas literatūros žanras yra sunkus, tačiau epinis kūrinys - poema ar romanas - atveria tokią didelę erdvę, kurią apgyvendinti reikia ne tik įkvėpimo (savotiško vaizduotės ir sielos karščiavimo), bet ir jutimo tos realybės, kurią vadinu gyvenimo gaivalu. Didelė epo erdvė visų pirma turi būti gyva, įtraukianti skaitytoją įvykių sūkuriu, apdovanojanti dvasios proregiais ir nauja - ne tik emocine, bet ir išminties patirtimi.
Yra įdomus dėsningumas: poetai gali rašyti įsimintiną prozą. Apversti šį dėsningumą kita puse beveik neįmanoma, nes kol kas nežinau dėmesį patraukiančio atvejo. Neteko girdėti, kad, sakysim, Juozas Aputis ėmė ir "suposmavo" meistrišką sonetų vainiką. Taip jau yra: skaptuku gali išdrožinėti ir smuikelį, ir laivą. Kirviu smuikelio neišdrožinėsi.
Mano romano pagrindinis personažas - ką tik gimnaziją baigęs ir universitete pradėjęs studijuoti, bet išėjęs į partizaninį sąjūdį jaunuolis. Jo gyvenimas trumpas, persmelktas idealistinės savivokos ir skaudaus tėvynės jutimo. Daug buvo tokių legendomis apipintame Lietuvos partizanų sąjūdyje. Jie nežinojo, kas yra neviltis. Jiems atrodė, kad žmogaus pasiaukojimas dideliems tikslams iš padrikos, bolševikų teroro įbauginamos visuomenės suburs nepalaužiamą ne tik savigynos, bet ir tautos atgimimo galią.
Malonu, kad jie buvo teisūs, nes, teigiantys amžiną gimimą, nepralaimi. Romano veiksmas daugiausia vyksta Tauro apygardoje. Vaizduojami penkeri tragiški, drauge ir herojiški pokario metai. Atskleidžiami vidiniai žmogaus išgyvenimai, ypač patekus į mirtininkų kamerą ir atminčiai išskleidžiant jo, atskiro žmogaus, taip pat visos tautos kelią per tikėjimą, valią, gyvenimo prasmės ryškėjimą - iki šviesiausių siekių išsipildymo.

Ar neteko braukti pirmutinio varianto, keisti romano veikėjų charakterių, įvykių eigos, dialogų, veiksmo vietos?

Net ir eilėraštis dažnai iškyla iš užrašų, pastabų pačiam sau, juodraščio klodo. Romano "podirvis" - ne vienas segtuvas (pavadinkim) ruošinių: rūbų, ginklų, bunkerių aprašų, žinių apie stribynes, Vetrovo diviziją, partizanų dienoraščių, statutų, maldaknygių, liudininkų pasakojimų, pasižymėjimo ženklų, raportų, nuotraukų... Nieko nebuvo per daug. Visados turėjo būti atminty, vaizduotėj, kaip sakoma, po ranka dideli medžiagos ištekliai. Tuos išteklius žinodamas ir laisvai jausdamasis galėjau kurti romano pasaulį.
Romano veikėjų charakteriai kito patys, ypač rūsčių išbandymų momentais, kai pagunda išgelbėti save, glaudžiantis už kito žmogaus, ryškindavo veikėjuose ne tik slypėjusias silpnybes, bet ir kantriai tūnojusį blogį. Nesikeitė tik Gimnazistas, jo veidas švietė net ir kapojamas kančios ar mirties šešėlių. Keitėsi vien Gimnazisto požiūris į būsimuosius - vis erdviau jie buvo gaubiami vilties ir jutimo, kad pasiaukojimas pralaimėjimo nežino.
Be to, nusprendžiau antrajam romano tomui palikti Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio vadovus, Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadą - asmenybes, kurias "apgyvendinti" kūrinyje man pristigo ir žinių, ir jutimo iš vidaus. Antrajam tomui paliktos ir svarbiausios partizanų kautynės su okupantų jėgos struktūromis ir niekšiškiausių provokatorių bei išdavikų charakteriai.

Prozininku tapęs poetas dažnai susiduria su savo veikėjų nuotaikų kaita. Juk rašytojas jaudinasi dėl visų savo kūrinių herojų, rūpinasi jų, tarsi savo vaikų, likimu. Žodžiu, ar nepatyrėte kūrybinių kančių?

Kūrybinių kančių didžiausioji priežastis - tas mano jau paminėtas "jutimas iš vidaus". Taip, rašytojas turi iki panagių žinoti savo kūrinio veikėjų biografijas, įpročius, girdėti jų balsus ir mintis. Kaip tas pasiekiama? Per žinojimą, jutimą, darbą, intuiciją, dar kažkokias kūrybines jėgas, kurias sunku įvardyti, tačiau kurios pašaukia reikalingiausius ir įkvėpia jiems gyvybę.

Lietuvoje, Atgimimo priešaušryje, atgavus nepriklausomybę nepasirodo brandžių literatūros kūrinių, rašytojai vengia politinių temų, dažniausiai "narsto" buitines, etikos, moralės problemas. Tarkime, šis romanas, jei nebūtų pateiktas konkursui, o išleistas Lietuvoje, jūsų nuomone, ar turėtų platų atgarsį?

Man atrodo, kad šiuo metu brandžių literatūros kūrinių nestokojame - vien tik L.Gutausko ir V.Čepliausko panoraminė proza gali skaitytojui suteikti didelių galimybių priartėti prie svarbių moralinių, estetinių, intelektualių, psichologinių ir istorinų atradimų. Kitas dalykas - esame liudininkai, o neretai ir dalyviai to populiariosios kultūros proceso, kuriame svarbu ne susikaupusios dvasios pastangos, visos žmogiškosios esybės susitelkimas prie svarbiausių vertybių ir būties klausimų, o pramoga, atsipalaidavimas, mugės siautulys. Atrodo, kad ryškėja ne vadinamojo postmodernizmo, su savim žaidžiančio, abejingo asmenybės likimui meno problema, o apskritai žmogaus pasirinkimo klausimas: blizgantys vienadieniai tarškučiai ir reklamos skatinama medžiagų apykaita, tuštybės iškėlimas vietoj turiningos, prasmingos, dieviškumą žmoguje ginančios veiklos. Antuanas de Sent Egziuperi yra pasakęs: "Skulptorius, jei paniekina molį, minko vėją". Ir kiekvienas mūsų galime suvokti: jei paniekini gyvenimo esmę, atsiduri tuštumoje ir pasmerki save beprasmybei. Didesnio pralaimėjimo negali būti.
Sunku numatyti, kas gali turėti atgarsį tarp skaitytojų. Rašydamas romaną negalvojau apie knygų rinkos pasiūlos ir paklausos sankirtas. Man rūpėjo pasakyti, kas vis dėlto yra amžina ir kas laikina. Yra tokia meilė ir ilgesys šviesiai gyvenimo pilnatvei, laisvei ir žinojimui, kam esi pašauktas šioje žemėje. Ar gali turėti atgarsį tokios mano romano veikėjų mintys ir įsitikinimai šiandien? Manau, kad gali turėti, nes kitaip ir šio pokalbio nereikėtų.

Įdomu, ar romano veikėjų bruožai, paimti iš pažįstamų, gyvenusių žmonių, o gal tai tik sumodeliuoti tipažai romano stuburkauliui sutvirtinti? Kaip yra iš tikrųjų?

Romano veikėjų prototipus vienur kitur gali atpažinti skaitytojai, kurie kartu su manimi gyveno Kauno apskrityje. Tai nėra tikslūs atvaizdai, reportažinės nuotraukos. Tai yra, kaip jūs sakote, iš daugelio įvairiausių tipažų, įvykių, spalvų ir bruožų modeliuojami veikėjai.
Į mano tėvų sodybą dažnai užsukdavo Tauro apygardos partizanai. Buvau paauglys, ir atmintis išsaugojo iš tų dienų jų jaunus, blyškius, gražius veidus, atšylančių ginklų kvapą, paslaptimi ir valinga jėga dvelkiančius balsus. Dieve mano, kaip šelmiškai jie dainuodavo: "Ko jūs stovit nusiminę, žiūrit į mus, galbūt pirmą kartą matot tokius svečius? Nebūkit nusiminę, kad aplankė jus miškiniai - jie gerbia jus". Esmės, istoriniai ženklai ir buitinės smulkmenos susipynę paauglio atmintyje į gyvą audinį, peraugo mano gyvastį ir laukė savo išsipildymo.

Ar greitai pasirodys romanas "Kulka Dievo širdy" Lietuvos knygynuose?

Knygynuose romanas turėtų pasirodyti iki gegužės mėnesio.

Kokios priežastys sąlygoja Lietuvos žmonių politinį trumparegiškumą, abejingumą, "buvusių" laikų ilgesį, silpną patriotiškumą? Ar pakankamai mūsų jaunimas gauna žinių apie Lietuvos pokario rezistenciją?

Bijau neginčytinų minčių, išvadų, sprendimų, nes jie iškart viską supaprastina. Jei atidžiau pažvelgtume, tai buvusių laikų ilgesio pačioje gilumoje glūdi pastovumo ilgesys, o ne bolševikinio rojaus kraupios nuolaužos.
Kalbėkime ne tik apie priežastis, lemiančias žmonių trumparegiškumą, abejingumą savo Tėvynei, artimui, apskritai savo gyvenimo turiniui. Kalbėkime ir apie aktyvumą asmenybių, turinčių kuo ir žinančių kaip daryti įtaką kiekvienam, didžiadvasių asmenybių dosnumą artimam ir tolimam, jų šviesos plitimą iki izoliatorių ir kalėjimų, iki paniekintųjų ir atstumtųjų. Patriotizmas neužauginamas kaip bulvės ar rožės. Jis - išaukojamas, iškenčiamas, išmeldžiamas, išrasojamas krauju ir ašaromis, išugdomas dvasia, protu ir darbu, išlaukiamas.
Klausiate, ar jaunimas pakankamai gauna žinių apie Lietuvos pokario rezistenciją, o aš paklausčiau: kiek ir kam reikia jam tų žinių? Nesidomėjau mokyklų programomis, tačiau istorijos vadovėliuose yra sužymėti svarbiausi dalykai, skatinantys smalsų protą siekti toliau - iki dokumentikos, iki "Laisvės kovų archyvo", iki dar gyvų liudininkų. Kodėl? Todėl, kad viskas atsiveria tik per laisvę ir meilę. Ir Dievas!

Ką dar galėtumėte pasakyti "XXI amžiui" ir jo skaitytojams?

Noriu padėkoti už didelį, sunkų, prasmingą darbą, už jų kūrybiškumą ir atkaklumą primenant žmonėms, kad, siekiant vien tik žemiškosios laimės, sutrypiamas dieviškumas, be kurio laisvė - pati nuostabiausia laimė - neįmanoma.

Ačiū už išsakytas mintis.

Kalbėjosi Kazimieras DOBKEVIČIUS

© 2002 "XXI amžius"

 

Rašytojas ir poetas Robertas Keturakis

Autoriaus nuotrauka

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija