Darbo nepritrūks
Darbo nepritrūks todėl, kad mūsų
bedieviai vis sugalvoja naujų būdų, kaip tyčiotis ir kaip skaldyti.
Bažnyčią? Katalikus tarpusavyje? Visą Lietuvą? Netekusi savo atramos
- katalikybės - ji bus labai silpna.
Vos nepasidžiaugėme (gal nuodėmė?) šiemet per Vasario 16- ąją,
kad komunistai katalikais jau neapsimetinėja. Per didžiąją valstybės
šventę į Vilniaus Katedroje aukojamas šv. Mišias niekas iš komunistų
valdžios neatėjo. Nebent kur nors slapta kamputyje meldėsi - gražu
būtų be galo, - bet paprastai valdžios atstovai taip nedaro: jeigu
ateina, tai ir būna matomi. Šį kartą matėme tik prezidentą Valdą
Adamkų ir Atkuriamojo Seimo pirmininką, dabartinio Seimo narį
Vytautą Landsbergį. Tiek valdžios žmonių atėjo melstis už valstybę.
Tai negražu, bet kad nėra apsimetinėjimo, tai gal geriau: kas
iš apsimesto pamaldumo? Reikia tikro.
Deja, veltui manyta, kad neatėję jie paliko ramybėje Bažnyčią
gyventi savo gyvenimą. Ir nebuvo tai liovimasis apsimetinėti.
Žiniasklaida šneka ir šį kartą gal net žino, kad valdantiesiems
kardinolas nepatiko. Jie numatė pasikviesią Kovo 11-osios proga
šv. Mišioms vadovauti pranciškoną kunigą Astijų - tada ir patys
ateisią. Brolis Astijus populiarus (televizijos dėka), jis tikriausiai
atsives jaunimo, kam čia tų senių - jie nusibodę. Visi džiūgaus
ir plos rankomis, ir bus linksma. Žegnotis gal visai nereikės
nei kaire, nei dešine ranka - tai nė pradžiamokslio nereikės prisiminti,
jeigu kurie yra jį vartę, nei iš naujo skaityti. Visapusiškai
priimtina.
Svarstykime - gerai tai bus ar blogai? Ir kad jaunimas bus - negi
svarbu, kaip bus? Ir kad vis pamažu provokuojamas skilimas? Dalis
kunigų bus komunistams geri ir priimtini. Tuos pamalonins pinigais
ir kitomis gėrybėmis. Labai svarbu - populiarinimu per radiją,
televiziją. Tautai pasakys, kad štai šitie yra geri ir jūs juos
mylėkite, gerbkite ir pasitikėkite. Kiti bus išvadinti apkerpėjusiais
senamadžiais. Draugaukite su linksmaisiais. Jums reikia pramogų.
Dievo nėra, nebuvo ir nereikia apie jį galvoti. Nereikia Popiežiaus
nei kitų Bažnyčios patvirtintų autoritetų. Jūs gyvenate, kad linksmintumėtės.
Bažnyčia turi būti tik viena iš pramogų organizatorių. Pramogų
verslas dabar populiarus. Tegul Bažnyčia į jį įsitraukia ir bus
komunistų pagirta. O kad dar yra ir tikinčių kunigų, tikinčių
tikinčiųjų ir kad ne visi norės būti to verslo dalyviai, tada
ir bus skilimas. Bent kurį laiką bus skilimas. Vėliau - gal verslautojai
nugalės? Bus matyti. Todėl snausti nėra kada. Tikėti ir mylėti,
ir tada pavojus mažės.
Baugūs įvykiai, o kaltės ar yra? Ne komunistų, o pačių daugiau
ar mažiau tikinčių tikinčiųjų? Neabejotinai yra. Šitie ateina
į jau pačių tarsi tikinčiųjų nusakralintą ir nuantgamtintą erdvę,
ir todėl jiems sekasi. Todėl nėra atsparumo, kad ne vienam bažnyčią
lankančiųjų jau seniai tas lankymas tapo tik savos rūšies laiko
praleidimas ar net pramoga. Netriukšminga, kaip dabar populiarinamos,
bet esmė ta pati - pramoga. Einama todėl, kad patinka. Einama
ten, kur patinka. Jeigu nepatiks ar neįtiks, tai grasinama neiti.
Ir taip padaroma. O kur nueinama, ten turi būti malonu. Kodėl
neiti dėl pramogos?
Tai yra vienas iš būdų nusakralinti ir nuantgamtinti. Gerai panaršę,
surastume jų ir daugiau. Visus surasime, visus taisysime, ir bus
mūsų darbas - išugdytas atsparumas.
Deja, apie gresiantį skilimą yra ir taip pasakyta, kad gal būtų
ir neblogai? Mat dabar visi dirba taip, kaip komunistai nori.
Noras, žinomas iš sovietmečio, - nubrėžtos griežtos ribos, apie
ką galima Bažnyčiai kalbėti, o ką pasakius, jau bus politika.
Sovietmečiu dėta daug pastangų, kad nubrėžtų ribų būtų laikomasi.
Siųsdavo seklius, stebėdavo, pamokslų klausydavo. Nepaisant grasinimų,
vis atsirasdavo drąsuolių. Dabar grasinimų lyg ir nėra, o visa
veikla cenzūruojama iki krislelio. Joks sovietų "kagėbas"
nepapriekaištautų. Vargu ar įsivaizduotume jaunimo naktinę adoraciją
Motinos dienos proga, pavyzdžiui, tokia intencija " Už motiną
tėvynę". Būtų sakoma - politika, nacionalizmas, ir negalima.
Už gyvybę, pavyzdžiui, - galima. Tėvynei svarbi gyvybė, o, beje,
labai aktuali dabar tema - tėvynė labiausiai nuskriausta mūsų
dienomis. Visai išmesta iš žmonių širdžių.
Todėl atsirado nuomonė, kad skilimo beveik reikia. Ne vientisas
pataikavimas stipresniems ir blogesniems. Šiek tiek užtarimo ir
labiau į gėrį palinkusiems, dabar pasilikusiems be balso. Prieš
netikrą santarvę, kai silpnesni tildomi, ir būna tylu.
Tokie visų dar laukiantys darbai. Ir maža pastaba apie tai, kas
turima galvoje, sakant - komunistai. Tokiu vardu dabar tarsi niekas
nesivadina. Nesivadina, bet neišnyko, ir reikėtų juos pažinti.
Galima pabandyti iš darbų. Melas ir kova prieš Bažnyčią - šiuo
metu jų tokie ženklai. Vagystės jau eina į pabaigą, nes neliko,
ką vogti. O dar ir geneologija kai kurių pažinimui padeda.
Gražina Trimakaitė
Marijampolė
© 2002 "XXI amžius"