Atnaujintas 2002 m. kovo 1 d.
Nr. 17
(1024)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Darbai
Laikas ir žmonės
Istorijos vingiai
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Europos neįmanoma suprasti be krikščionybės

Šiandien, kovo 1 dieną, pradeda darbą vadinamasis Europos Konventas, buvusio Prancūzijos prezidento Žiskaro d'Esteno vadovaujamas forumas, kuriame Europos šalių atstovai svarsto žemyno tolesnės integracijos planus. Popiežius Jonas Paulius II ir Europos vyskupai yra įsitikinę, jog šiose diskusijose tinkamą vietą turėtų užimti ir tikinčiųjų bendruomenės, nes žemyno istorija ir kultūrinė sankloda yra neatskiriamai susijusios su krikščionybe. Tą savo interviu pabrėžia ir vienas žymiausių Europos istorikų 1924 metais Tulūzoje (Prancūzija) gimęs Žakas le Gofas, kurio žymiausi darbai yra skirti viduramžių laikotarpiui.
Gyventi po vienu stogu reiškia dalytis daugeliu dalykų. Kokie bruožai vienija Europos šalis?
Krikščionybė yra Europos ideologinis pagrindas. Žinoma, buvo kitų elementų, kurie prisidėjo prie Europos idėjos kūrimo ir kuriuos dažnai krikščionybė padarė savus. Aš turiu galvoje antikinę graikų filosofiją, ypač jos kritinę dvasią ir jos įtaką etikai bei demokratijai. Aš turiu galvoje taip pat Romos teisę, kuri yra viena iš pamatinių Europos elementų.
Liūdna, tačiau krikščionybė nesugebėjo įveikti jau egzistavusių pasidalijimų senovės Romos imperijoje, ypač tarp Rytų ir Vakarų. Kalbos ir vėliau atsiradusius valdymo skirtumus įtvirtino sostinės perkėlimas į Konstantinopolį. Pasidalijimai tarp lotynų ir graikų (stačiatikių) krikščionybės tai dar labiau išryškino. Ir visa tai yra viena iš dabartinių problemų: tam, kad Europa taptų vieninga, būtina galutinai įveikti šį priešingumą.
Kokiu teisiniu pagrindu rėmėsi tautos, kurios sudarė Europą?
Europa buvo pradėta kurti IV amžiuje, kai krikščionybės dėka vyko Romos imperijos tautų susiliejimas su barbarų tautomis. Teisinė struktūra buvo grindžiama Romos teise, nerašytais įstatymais. Bažnyčios kanonų teisė taip pat įgijo fundamentalią reikšmę viduramžiais.
Tas faktas, jog Bažnyčia pasiliko sau kai kurias sritis, tokias kaip santuoka, atskirais istorijos laikotarpiais sąlygojo neginčytiną pažangą. Štai 1215 metais IV Laterano Susirinkime buvo įvestas privalomas moters sutikimas, kad santuoka taptų galiojanti. Šis elementas neabejotinai prisidėjo prie moteriško orumo stiprinimo ir sąlygojo tolimesnį vyro ir moters teisių sulyginimą.
Tą patį galima pasakyti ir apie piniginius santykius. Jie Europoje turėjo "asmeniškumo", kuris iš tikrųjų kilo iš Bažnyčios, visada turėjusios teisę įtvirtinti bei vertinti prekybines sutartis, ypač paskolų procentų (palūkanų) dydį. Aš manau, jog tai yra priežastis, kodėl Europoje ir šiandien kapitalizmas yra kitoks nei Amerikoje, jis jautresnis etiniams bei moralės klausimams. Kartą buvęs Prancūzijos prezidentas Fransua Miteranas sakė, kad jo nepasitikėjimas kapitalizmu turbūt kilo dėl katalikiškojo auklėjimo.
Nors naujosios Europos tėvai kūrėjai, tokie krikščionys politikai kaip Konradas Adenaueris, Alčidė de Gasperis, Robertas Šumanas, siekė stiprinti religijos vaidmenį, šiandien vyrauja sekuliarios demokratijos idealas.
Tai tiesa. Europa turi vadovautis dviem skirtingais paveldais - krikščioniškuoju ir sekuliariu, kurie kažkiek išryškėjo Renesanso epochoje ir dar labiau išsiplėtojo Švietimo epochos laikais. Galima pasakyti, jog Europa galėjo daryti pažangą ekonomikos, mokslo ir technikos, taip pat moralės ir politikos srityse būtent todėl, kad Bažnyčia paliko erdvę pasaulietiškumui.
"Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui", - tai yra nuostabiausia dovana, kurią Kristus davė krikščionims. Pažiūrėkime atidžiau, kas atsitinka teokratinėse šalyse, kur nėra atskirtos valstybė ir Bažnyčia. Turi būti palikta laisvė abiem. Esame patyrę konfliktų ir sunkumų Europoje, bet pagaliau sukūrėme sistemą, kuri veikia; ir tai yra principinis jos sėkmės elementas.
Ar rytdienos Europa turėtų tapti valstybių federacija, ar didele bendruomene, kurioje būtų išryškintos regionų ypatybės?
Tai yra didelė organizacinio pobūdžio problema. Europoje labai didelė įvairovė. Ji turi reikšmingą demografinį ir ekonominį pajėgumą, sukauptą palyginti nedidelėje, tačiau gerai lokalizuotoje erdvėje. Didelė geografinė įvairovė sąlygojo ir didelės kultūrinės įvairovės išvystymą. Tai pasaulyje unikalus atvejis, kurį būtina išsaugoti.
Vienodumas negali būti idealu. Deja, Briuselio Komisija dažnai nusidėdavo, neparodydama tam (regionų įvairovei) pagarbos. Jau XIII amžiuje Salimbenė iš Parmos savo "Kronikoje" pastebėjo, kad dominikonų vienuolynai yra susiskirstę į "alaus" ir "vyno" vienuolynus. Tai yra kultūriniai skirtumai, kuriuos reikia gerbti.
Nesuprantu, kodėl kai kas tautas priešina Europai. Iš tikrųjų jos visiškai nėra antagonistinės, nes yra kartu gimusios. Štai kodėl aš manau, kad tautos yra solidžiausias ir absoliučiai būtinas pagrindas, kuriant Europos vienybę. Žinoma, tai turi būti atviros tautos, tai yra nepripažįstančios nacionalizmo ir pasirengusios perleisti dalį savo suvereniteto.
Mes vieningą Europą pradėjome kurti nuo bendrų pinigų. Apklausos rodo, kad piliečiai tam pritaria, tik nepatenkinti dėl to, kad euras praranda savo vertę dolerio atžvilgiu. Ką jūs apie tai manote?
Per daugelį amžių būta nemažai įdomių projektų, kurie būtų skatinę pažangą, tačiau jie patyrė nesėkmę, nes nesulaukė būtinos finansinės paramos. Tai, kad vieningos Europos kūrimas pradėtas ekonominiu pagrindu, aš manau, suteikia pasitikėjimo.
Jeigu viduramžių ekonomika veikė labai gerai, jeigu kapitalizmas su savo teigiamais aspektais atsirado gana vėlai, tai tik dėl to, kad viduramžių pasaulis nežinojo, kaip sukurti adekvatų piniginį įrankį. Visos tuomet nukaltos monetos, netgi pačios svarbiausios, kaip kad Florencijos florinas ir Venecijos dukatas, cirkuliavo gana ribotai.
Vadinasi, viduramžių ekonomikai trūko euro. Akcijų rinkos, kurios ir išreiškia mūsų valiutos finansinį vertinimą, yra inspiruotos ultraliberalaus amerikietiško modelio. Štai kodėl euras pralaimi dolerio atžvilgiu.
Tai ką reikėtų daryti?
Europos piliečiai turi būti drąsūs ir pasirinkti sau tokį kultūrinį, socialinį bei ekonominį modelį, kuris tarp kitų dalykų išlaikytų pagarbą pasiektiems socialiniams iškovojimams. Bažnyčia, kuri prašė atleidimo už daugelį praeities klaidų, dažnai buvo abejinga ir darbo žmonių interesams.
Ji turėtų ne tik aktyviai dalyvauti pasaulio socialiniuose forumuose (tokiuose kaip vasario pradžioje vykęs Porto Alegrėje), bet ir parodyti drąsą, kad jos balsas būtų girdimas. Ji turėtų būti tikras socialinės pažangos centras. Tai būtų geriausia Europai, kuriant jos ateitį.


CRTN

© 2002 "XXI amžius"

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija