Europos neįmanoma suprasti be krikščionybės
Šiandien, kovo 1 dieną, pradeda
darbą vadinamasis Europos Konventas, buvusio Prancūzijos prezidento
Žiskaro d'Esteno vadovaujamas forumas, kuriame Europos šalių atstovai
svarsto žemyno tolesnės integracijos planus. Popiežius Jonas Paulius
II ir Europos vyskupai yra įsitikinę, jog šiose diskusijose tinkamą
vietą turėtų užimti ir tikinčiųjų bendruomenės, nes žemyno istorija
ir kultūrinė sankloda yra neatskiriamai susijusios su krikščionybe.
Tą savo interviu pabrėžia ir vienas žymiausių Europos istorikų
1924 metais Tulūzoje (Prancūzija) gimęs Žakas le Gofas, kurio
žymiausi darbai yra skirti viduramžių laikotarpiui.
Gyventi po vienu stogu reiškia dalytis daugeliu dalykų.
Kokie bruožai vienija Europos šalis?
Krikščionybė yra Europos ideologinis pagrindas. Žinoma, buvo kitų
elementų, kurie prisidėjo prie Europos idėjos kūrimo ir kuriuos
dažnai krikščionybė padarė savus. Aš turiu galvoje antikinę graikų
filosofiją, ypač jos kritinę dvasią ir jos įtaką etikai bei demokratijai.
Aš turiu galvoje taip pat Romos teisę, kuri yra viena iš pamatinių
Europos elementų.
Liūdna, tačiau krikščionybė nesugebėjo įveikti jau egzistavusių
pasidalijimų senovės Romos imperijoje, ypač tarp Rytų ir Vakarų.
Kalbos ir vėliau atsiradusius valdymo skirtumus įtvirtino sostinės
perkėlimas į Konstantinopolį. Pasidalijimai tarp lotynų ir graikų
(stačiatikių) krikščionybės tai dar labiau išryškino. Ir visa
tai yra viena iš dabartinių problemų: tam, kad Europa taptų vieninga,
būtina galutinai įveikti šį priešingumą.
Kokiu teisiniu pagrindu rėmėsi tautos, kurios sudarė Europą?
Europa buvo pradėta kurti IV amžiuje, kai krikščionybės dėka vyko
Romos imperijos tautų susiliejimas su barbarų tautomis. Teisinė
struktūra buvo grindžiama Romos teise, nerašytais įstatymais.
Bažnyčios kanonų teisė taip pat įgijo fundamentalią reikšmę viduramžiais.
Tas faktas, jog Bažnyčia pasiliko sau kai kurias sritis, tokias
kaip santuoka, atskirais istorijos laikotarpiais sąlygojo neginčytiną
pažangą. Štai 1215 metais IV Laterano Susirinkime buvo įvestas
privalomas moters sutikimas, kad santuoka taptų galiojanti. Šis
elementas neabejotinai prisidėjo prie moteriško orumo stiprinimo
ir sąlygojo tolimesnį vyro ir moters teisių sulyginimą.
Tą patį galima pasakyti ir apie piniginius santykius. Jie Europoje
turėjo "asmeniškumo", kuris iš tikrųjų kilo iš Bažnyčios,
visada turėjusios teisę įtvirtinti bei vertinti prekybines sutartis,
ypač paskolų procentų (palūkanų) dydį. Aš manau, jog tai yra priežastis,
kodėl Europoje ir šiandien kapitalizmas yra kitoks nei Amerikoje,
jis jautresnis etiniams bei moralės klausimams. Kartą buvęs Prancūzijos
prezidentas Fransua Miteranas sakė, kad jo nepasitikėjimas kapitalizmu
turbūt kilo dėl katalikiškojo auklėjimo.
Nors naujosios Europos tėvai kūrėjai, tokie krikščionys
politikai kaip Konradas Adenaueris, Alčidė de Gasperis, Robertas
Šumanas, siekė stiprinti religijos vaidmenį, šiandien vyrauja
sekuliarios demokratijos idealas.
Tai tiesa. Europa turi vadovautis dviem skirtingais paveldais
- krikščioniškuoju ir sekuliariu, kurie kažkiek išryškėjo Renesanso
epochoje ir dar labiau išsiplėtojo Švietimo epochos laikais. Galima
pasakyti, jog Europa galėjo daryti pažangą ekonomikos, mokslo
ir technikos, taip pat moralės ir politikos srityse būtent todėl,
kad Bažnyčia paliko erdvę pasaulietiškumui.
"Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui", - tai yra
nuostabiausia dovana, kurią Kristus davė krikščionims. Pažiūrėkime
atidžiau, kas atsitinka teokratinėse šalyse, kur nėra atskirtos
valstybė ir Bažnyčia. Turi būti palikta laisvė abiem. Esame patyrę
konfliktų ir sunkumų Europoje, bet pagaliau sukūrėme sistemą,
kuri veikia; ir tai yra principinis jos sėkmės elementas.
Ar rytdienos Europa turėtų tapti valstybių federacija, ar
didele bendruomene, kurioje būtų išryškintos regionų ypatybės?
Tai yra didelė organizacinio pobūdžio problema. Europoje labai
didelė įvairovė. Ji turi reikšmingą demografinį ir ekonominį pajėgumą,
sukauptą palyginti nedidelėje, tačiau gerai lokalizuotoje erdvėje.
Didelė geografinė įvairovė sąlygojo ir didelės kultūrinės įvairovės
išvystymą. Tai pasaulyje unikalus atvejis, kurį būtina išsaugoti.
Vienodumas negali būti idealu. Deja, Briuselio Komisija dažnai
nusidėdavo, neparodydama tam (regionų įvairovei) pagarbos. Jau
XIII amžiuje Salimbenė iš Parmos savo "Kronikoje" pastebėjo,
kad dominikonų vienuolynai yra susiskirstę į "alaus"
ir "vyno" vienuolynus. Tai yra kultūriniai skirtumai,
kuriuos reikia gerbti.
Nesuprantu, kodėl kai kas tautas priešina Europai. Iš tikrųjų
jos visiškai nėra antagonistinės, nes yra kartu gimusios. Štai
kodėl aš manau, kad tautos yra solidžiausias ir absoliučiai būtinas
pagrindas, kuriant Europos vienybę. Žinoma, tai turi būti atviros
tautos, tai yra nepripažįstančios nacionalizmo ir pasirengusios
perleisti dalį savo suvereniteto.
Mes vieningą Europą pradėjome kurti nuo bendrų pinigų. Apklausos
rodo, kad piliečiai tam pritaria, tik nepatenkinti dėl to, kad
euras praranda savo vertę dolerio atžvilgiu. Ką jūs apie tai manote?
Per daugelį amžių būta nemažai įdomių projektų, kurie
būtų skatinę pažangą, tačiau jie patyrė nesėkmę, nes nesulaukė
būtinos finansinės paramos. Tai, kad vieningos Europos kūrimas
pradėtas ekonominiu pagrindu, aš manau, suteikia pasitikėjimo.
Jeigu viduramžių ekonomika veikė labai gerai, jeigu kapitalizmas
su savo teigiamais aspektais atsirado gana vėlai, tai tik dėl
to, kad viduramžių pasaulis nežinojo, kaip sukurti adekvatų piniginį
įrankį. Visos tuomet nukaltos monetos, netgi pačios svarbiausios,
kaip kad Florencijos florinas ir Venecijos dukatas, cirkuliavo
gana ribotai.
Vadinasi, viduramžių ekonomikai trūko euro. Akcijų rinkos, kurios
ir išreiškia mūsų valiutos finansinį vertinimą, yra inspiruotos
ultraliberalaus amerikietiško modelio. Štai kodėl euras pralaimi
dolerio atžvilgiu.
Tai ką reikėtų daryti?
Europos piliečiai turi būti drąsūs ir pasirinkti sau tokį kultūrinį,
socialinį bei ekonominį modelį, kuris tarp kitų dalykų išlaikytų
pagarbą pasiektiems socialiniams iškovojimams. Bažnyčia, kuri
prašė atleidimo už daugelį praeities klaidų, dažnai buvo abejinga
ir darbo žmonių interesams.
Ji turėtų ne tik aktyviai dalyvauti pasaulio socialiniuose forumuose
(tokiuose kaip vasario pradžioje vykęs Porto Alegrėje), bet ir
parodyti drąsą, kad jos balsas būtų girdimas. Ji turėtų būti tikras
socialinės pažangos centras. Tai būtų geriausia Europai, kuriant
jos ateitį.
CRTN
© 2002 "XXI amžius"