Istorija ir asmenybė

Atsigręžkime į šventąjį Kazimierą

Kun. Lionginas Kunevičius

Prisimindami didžiuosius tautiečius, jų darbus ir žygius, tarsi atveriame tautos kraičio skrynią, kad galėtume pasidžiaugti ir pasididžiuoti tautos brangenybėmis. Bet ne vien širdžiai pradžiuginti tai daroma, o ir tam, kad tautos vertybes leistume apyvarton, panaudotume jas tenkinti gyvybiškai svarbioms tautos reikmėms, jos pažangai ugdyti, kad jie padėtų mums kurti naujas vertybes. Pagaliau tautos lobynan žvelgiame ir norėdami apmąstyti jį iš istorinės perspektyvos.
Kiekvienais metais kovo 4 d. iš tautos lobyno su ypatinga pagarba ir džiaugsmu iškeliame neįkainojamą perlą - atmename šventąjį Kazimierą (1458-1484). Šv. Kazimieras kiekvienam lietuviui brangus ir dėl to, kad jis mums primena garbingą tautos istorijos laikotarpį - XV amžių - Lietuvos valstybės šlovės amžių, kurį dar galima vadinti ir šv. Kazimiero amžiumi.
XV a. pradžioje (1410) Žalgirio mūšyje buvo palaužta kryžiuočių galybė. Vytauto dėka Lietuvos vardas pasaulyje suskambėjo galingos valstybės nuo jūrų iki jūrų vardu. Šio amžiaus antroji pusė davė mūsų tautai šv. Kazimierą - didžiųjų Lietuvos valdovų garsiausią palikuonį.
Kiekvieną kartą, atminę savo protėvius, stebimės jų didžia tėvynės meile, plačiais užmojais, karžygiška dvasia, ryškiu tautos sūnų savitumu. Jie pažadina mums sveiką tautinį išdidumą, savigarbą, visavertiškumo pojūtį. Tuo jie mus stiprina ir aktyvina. Protėviai tarsi šaukia mums iš amžių glūdumos: Pasitempkite, ainiai!
Tą patį išgyvename ir susitikę su šv. Kazimieru. Be šios asmenybės anas garbingas amžius ir pati lietuvio dvasia mums atrodytų vienpusiška, pernelyg žemiška, tarsi nepajėgianti pakilti į aukštesnį idėjų pasaulį, į skaidresnes dvasines aukštumas.
Mindaugas gebėjo sukurti Lietuvos valstybę. Gediminas stiprino ją, įkūrė sostinę Vilnių. Algirdas ir Kęstutis davė broliškos vienybės pavyzdį ginant tėvynę nuo priešų ir palenkiant jos įtakai kitas tautas. Vytautas atvedė Lietuvos valstybę į Žalgirio pergalę ir pasaulinę šlovę. O karalaitis Kazimieras parodė visam to meto civilizuotam pasauliui, kad Lietuvos kunigaikščiai geba įvertinti, tobulai perimti krikščioniškąsias vertybes. Tiesa, ir anie Lietuvos kunigaikščiai suprato krikščionybės reikšmę, nes siekė krikštyti ir krikštijo tautą, statė bažnyčias, kvietėsi krikščionių kunigus ir vienuolius, net rodė asmeninį pamaldumą (Jogaila, Vytautas). Vis dėlto jie krikščionybę vertino ir priėmė pirmiausia politiniais sumetimais.
Karalaitis Kazimieras krikščionybę pasisavino pačia gryniausia dvasine intencija. Kristaus tikėjimas jį sužavėjo Dievo tiesa ir meile, dorybių iškėlimu ir vertinimu, pačia aukščiausia gyvenimo prasme, amžinuoju gyvenimu. Dievo malonės veikimu jam atsivėrė krikščionybėje nuostabiausias - religinis pasaulis, jį patraukė Dievo karalystės grožis ir didybė. Šios karalystės perspektyvomis jis labiau žavėjosi negu jaunatviška meile ir valstybės vyro šlove. Narsiu užsidegimu, kilnia senolių - karžygių dvasia jis ryžosi Dievo karalystę laimėti ir ją apginti nuo priešų. Šioje kovoje jis vadovavosi tikrai karžygišku principu: Verčiau mirti, negu nusidėti! Jo gyvenime nebuvo vietos nuodėmei ar dvasiniam nerangumui. Jo gyvenimas - tai jaunatviškai veržlus šuolis į Dievą. Sakome šuolis, nes kitaip negalima apibūdinti trumpo gyvenimo (26 m.), nupelniusio šventumo vainiką.
Šv. Kazimiero gyvenimas - vienas nuostabiausių reiškinių visoje mūsų tautos istorijoje. Tai tarsi dangaus kibirkštis, siųsta dar beveik pagoniškam kraštui (100 metų po krikšto), kad Lietuvoje greičiau įsidegtų Kristaus tikėjimas. Mūsų protėviai mokėjo įvertinti karalaičio Kazimiero asmenybę ir pagerbti jo atminimą. Tai liudija istorinės žinios apie didelį žmonių pamaldumą prie šv. Kazimiero karsto, pastangos iškelti jį į šventųjų garbę, didinga Šv. Kazimiero koplyčia, įrengta (1623-1636) Vilniaus katedroje; Kazimiero išrinkimas pirmuoju Lietuvos globėju, jo vardo vienuolijos, kongregacijos, jaunimo organizacijos, bažnyčios, altoriai, šventės, atlaidai ne vien tėvynėje, bet ir plačiame pasaulyje.
O mes ar mokame tinkamai pagerbti savo tautos šventąjį, ar stengiamės gyvai bendrauti su tėvynės Globėju savo ir tėvynės gerovei? Sunku į šį klausimą atsakyti. Nelengva todėl, kad dėl nuožmių istorinių sąlygų tautos valia negali laisvai reikštis. Todėl ir šv. Kazimiero garbinimas mūsų tėvynėje yra prigesęs. Šv. Kazimiero koplyčia nebeturi šventojo karalaičio palaikų, pati Vilniaus katedra - Švenčiausiojo, o vyskupija - vyskupo. Didžiausio pažeminimo yra sulaukusi ir Šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje. Nors daugybė bažnyčių yra išniekintos (paverstos meno galerijomis, kino salėmis, fabrikais, sandėliais ir pan.), bet nė vienai jų neteko tokia pasibaisėtina dalia - būti paverstai ateizmo muziejum! Tai vienas skaudžiausių durklų, įsmeigtų tikinčio lietuvio širdin; tai saujelės ateistų atviras spjūvis tikinčios tautos veidan...
Neturėdami religinės literatūros tikintieji, ypač jaunimas, neturi galimybės susipažinti su tautos šventuoju. Dėl tokios padėties per 70 proc. mūsų vaikų ir jaunimo apie šv. Kazimierą nieko nežino! Skaudu tai konstatuoti, bet taip yra. Bet ar galima tą liūdną ignoranciją pateisinti vien objektyviomis sąlygomis? Deja, ne. Objektyvių nūdienos sąlygų nepakeisime, tačiau savo gyvenime ir elgsenoje daug ką galime pakeisti. Apie tai ir pamąstykime.
Mūsų sąlygomis tikintieji apie šv. Kazimierą išgirsta tik bažnyčiose švenčiant jo šventę. Bet ši šventė daugiausia švenčiama šiokiadieniais, kai suaugusieji dirba, o jaunimas mokosi. Parapijose, kur švenčiami šv. Kazimiero atlaidai, tikintieji geriau ir pažįsta savo šventąjį. Bet to per maža. Reikia geriau panaudoti visas galimybes susipažinti su tautos šventuoju ir globėju.
Mokyklos kasmet iš visų kampelių organizuoja mokinių ekskursijas į ateizmo muziejų Vilniuje. O ar daug katalikų šeimų Lietuvoje yra aplankę šv. Kazimiero karstą? Jis taip pat yra Vilniuje, Antakalnyje, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios didžiajame altoriuje. Turėtų būti garbės reikalas kiekvienai tikinčiai šeimai bent kartą gyvenime aplankyti savo garbingojo tautiečio šventus palaikus, paprašyti šv. Kazimiero užtarimo savo vaikams ir tėvynei. (Dar 1501 m. popiežius Aleksandras VI specialia bule suteikė atlaidus tiems, kurie melsis prie šv. Kazimiero karsto.) Tai kartu būtų ir atsakas tiems, kurie niekina mūsų tautos šventenybes. Rudenį Lietuva skuba pas Motiną Mariją į Šiluvą, į Aušros Vartus. Pavasariais galėtų patraukti į Vilnių pas tėvynės Globėją su asmenine dorovinės ir religinės būklės ataskaita, paprašyti Dangaus paramos tėvynainiams, pasiaukojusiems už tėvynę, stiprybės kenčiantiems kalėjimuose ir lageriuose, šviesios vilties išsiilgusiems savo krašto, apverkti politinius ir dorovinius tautiečių klystkelius, paprašyti jiems praregėjimo, atbudimo malonės, pagaliau maldauti tėvynei laisvės pavasario...
Yra daugybė būrelių jaunimui: mokslinių, sporto, turizmo, pramoginių ir t.t. Rengiami vakarai, subatvakariai, "seklyčios". Tik bėda, kad visa tai mažai teduoda dvasinio peno. Kitaip nebūtų tiek daug doroviškai smukusio jaunimo ir tiek nelaimingų šeimų. Kodėl nepabandžius tikinčiam jaunimui burtis į tokius būrelius, kuriuose galėtų sustiprinti tikėjimą, pasvarstyti dorovines ir religines Lietuvos problemas? Ar nereikėtų mums šv. Kazimiero būrelių, seklyčių ar menių? Skolingi šv. Kazimierui ir mūsų menininkai: poetai, kompozitoriai...
Popiežius Klemensas VIII paskelbė karalaitį Kazimierą šventuoju. Ta proga jis dovanojo Lietuvai šv. Kazimiero vėliavą. Ji buvo atvežta į Vilnių ir suplevėsavo 1604 m. gegužės 10 d. iškilmėse. Nuo tos džiugios dienos šv. Kazimiero vėliava tebeplazda mūsų šalyje. Žinoma, ne ta, kurią popiežius dovanojo, - pats šv. Kazimieras tapo amžina, šlovinga vėliava mūsų tautos, ypač Lietuvos jaunimo. Kito savo tautos šventojo kol kas neturime. Jeigu užmiršime net tėvynės Globėją, - ar būsime verti turėti daugiau šventųjų? (Popiežius Jonas XXIII paskelbė: Sanctus Casimirus primarius patronus Lithuaniae, išleido specialius pašto ženklus, vokus su šv. Kazimieru ir senąja Vilniaus katedra.)
Šv. Kazimiero statula ant jo karsto vaizduoja jį vienoje rankoje laikantį kryžių, o kitoje - lelijų žiedus. Šiais simboliais šv. Kazimieras aiškiai mums byloja: jeigu tauta nori išvysti šviesų rytojų, turi labiausiai susirūpinti tikėjimu ir dora. XV a. jis įrodė lietuvio visavertiškumą ir valstybinėje, ir dorovinėje, ir religinėje srityse. Ką įrodysime mes - XX a. lietuviai? Ar mūsų amžius Lietuvos istorijoje liks gėdos, ar garbės amžiumi?
Šv. Kazimiero šventė mums šaukia: Neužmirškite, lietuviai, aukščiausių šlovės viršūnių, kurias buvo pasiekusi tauta bei paskiri jos dukros ir sūnūs! Būkite garbingi didžiųjų protėvių ainiai, savo amžių paverskite šlovės amžiumi! Pats šv. Kazimieras yra su mumis ir siūlosi mums padėti. Tik nepalikime jo užmarštyje! Leiskime apyvarton šventąjį perlą! Telkimės prie jo vėliavos!
Prieš užverdami tautos kraičio skrynią, paklauskime savęs kiekvienas: Kuo aš praturtinsiu ir papuošiu Tėvynę?

* * *

ŠVENTASIS KAZIMIERAI,
išmelsk malonės, kad mūsų maža tauta būtų tarsi žiburys ant kalno, spindinti skaidriu tikėjimu, karšta meile ir nepalaužiama viltimi. Tegu bręsta Tavo užtarimu naujos tautos jėgos, grūdinamos audrų, ir tegu mūsų gentis atlieka savo misiją, kurią Dievas jai skyrė.

(Stasys Yla)

"Rūpintojėlis", 1977, Nr.1

© 2002 "XXI amžius"