Atnaujintas 2002 m. kovo 1 d.
Nr. 17
(1024)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Laikas
Susitikimai
Pasaulis
Aktualijos
Nuomonės
Lietuva


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Olimpiadai pasibaigus

Petras KATINAS

Lietuvos televizija, nuo ryto iki vėlaus vakaro transliavusi žiemos olimpines žaidynes iš Amerikos mormonų sostinės Solt Leik Sičio, mėgino pateisinti Lietuvos sportininkų daugiau nei nesėkmingą pasirodymą. Tačiau užsienio sporto ir net politikos komentatoriai vieningai pripažįsta pernelyg neobjektyvų teisėjavimą. Ypač nuo to nukentėjo Lietuvos olimpiečių pagrindinė viltis - čiuožėjų Margaritos Drobiazko ir Povilo Vanago pora. Mūsų čiuožėjai, ypač atlikdami laisvąją programą, šoko tikrai nepriekaištingai, ką pripažino ir JAV sporto apžvalgininkai. Tačiau teisėjų brigadoje dar nuo Maskvos gerbėjo, buvusio Tarptautinio olimpinio komiteto vadovo A.Samarančo laikų didžiausią įtaką turi sovietinio raugo teisėjai rusai. Todėl į Lietuvos čiuožimo federacijos vadovų protestą čiuožimo varžybų vyriausiasis teisėjas rusas Aleksandras Gorškovas atsakė tik vienu sakiniu: "Teisėjai buvo teisūs!"
O jeigu "nuskriaudžiami" rusų sportininkai, kyla didžiausias triukšmas. Rusų delegacija nepatenkinta, kad vienos jų sportininkės kraujyje aptikta dopingo, kitai esą neteisingai buvo paskirtas sidabro medalis, nors, pasak Rusijos delegacijos vadovų, ji buvo verta aukso. Rusai jau buvo susiruošę važiuoti namo nelaukdami žaidynių pabaigos. Tik įsikišus pačiam prezidentui V.Putinui to pavyko išvengti. Visgi Rusijos užsienio reikalų ministras I.Ivanovas užsipuolė Tarptautinį olimpinį komitetą, teisėjus, pavartodamas sovietinių laikų leksiką, o Rusijos Valstybės Dūma beveik absoliučia balsų dauguma, tik trims deputatams balsavus prieš, priėmė sprendimą, kad delegacijai reikia išvykti namo.
Žinoma, jeigu karai trukdytų olimpinėms žaidynėms, būtų skaudu, tačiau suprantama. Bet keista tai, jog ypač politika, jau nekalbant apie reklamą, ir kelia žaidynių populiarumą. Žaidynių apolitiškumas - tai tokia pat nesąmonė kaip ir jų nekomerciškumas. Dar senovės Graikijoje pertraukose tarp varžybų tokie minties galiūnai kaip Sokratas, Platonas ir kiti kalbėdavo politinėmis temomis. Ir anksčiau (ne antikos laikais) karai iš tiesų žlugdė olimpines žaidynes. Štai 1916 metais vasaros olimpinės žaidynės tapo Pirmojo pasaulinio karo auka. (Žiemos olimpiados buvo pradėtos rengti 1924 metais.) Antrasis pasaulinis karas sužlugdė 1940 ir 1944 metų vasaros žaidynes. Vėliau olimpiadoms atvirai politinį atspalvį suteikė prasidėjęs šaltasis karas ir žūtbūtinis Sovietų Sąjungos siekimas padaryti sportą savo komunistinės propagandos įrankiu. Ypač tai išryškėjo 1980 metais per Maskvos vasaros olimpines žaidynes, kai Jungtinės Valstijos ir kai kurios kitos valstybės, protestuodamos prieš sovietų armijos įsiveržimą į Afganistaną, boikotavo olimpiadą. 1984 metais olimpinės žaidynės vyko Los Andžele. Jas būtų galima pavadinti šaltojo karo tarp SSRS, kaip blogio imperijos, ir JAV, kaip laisvojo pasaulio lyderės, kulminacija.
Taigi politika - olimpinių žaidynių variklis. Ir nieko čia nepadarysi. Pakanka prisiminti, ką gi labiausiai įsiminė žmonės (ne sporto specialistai) iš 1936 metų garsiosios olimpiados Berlyne. Ogi tai, kad JAV lengvaatletis Džesis Ouensas akivaizdžiai pavertė niekais Adolfo Hitlerio skelbtos arijų rasės išskirtinumą bei pranašumą ir laimėjo net keturis aukso medalius! Ir tai įvyko tiesiog paties fiurerio akyse. Žinoma, mažai kas prisimena Dž.Ouenso pasiektus rezultatus, kurie, palyginus su dabartiniais lengvaatlečių laimėjimais, buvo gana kuklūs, pavyzdžiui, 100 metrų Dž.Ouensas nubėgo per 10,3 sekundes, 200 m - 20,7 sek. ir t.t. Tiesa, lyginant su šių metų žiemos olimpiada Solt Leik Sityje, 1936 metų Berlyno vasaros olimpiadoje irgi pasižymėjo estai: bokso, imtynių, sunkumų kilnojimo varžybose. Ypač gerų rezultatų pasiekė estų sunkaus svorio imtynininkas Palusalus, iškovojęs net du aukso medalius. Tuomet apie Estiją kalbėjo visas pasaulis. Ir ne tik sporto specialistai.
O kas gi liko žmonių prisiminimuose iš 1956 metų olimpiados Melburne? Ogi žūtbūtinė Vengrijos vandensvydininkų kova su Sovietų Sąjungos komanda. Ir apskritai 1956 metų olimpiadą irgi lydėjo politika. Kaip tik tais metais SSRS kariauna žiauriai numalšino vengrų tautos sukilimą. 1980 metais Leik Plesido žiemos olimpiadoje dėmesio centre buvo SSRS ir JAV ledo ritulio komandų rungtynės. Tada jas laimėjo JAV komanda. Ši pergalė sukėlė didžiulį Kremliaus susierzinimą. Visais balsais imta šaukti, jog JAV komandoje rungtyniauja vien profesionalai, o SSRS - "mėgėjai". Tai buvo akiplėšiškas melas. Juk niekur kitur, o tik sovietų imperijoje sportas buvo superprofesionalus, primenantis lagerinę sistemą muštras. Ištisi institutai dirbo kurdami įvairius tonizuojamuosius preparatus, kuriais tiesiog farširuodavo sportininkus. Sporto komandas "šefavo" specialūs KGB padaliniai, akylai sekdami, jog koks nors sportininkas nesumanytų pabėgti į Vakarus. Panašiai elgėsi ir kitos "socialistinio lagerio" šalys, ypač vadinamoji Vokietijos Demokratinė Respublika. Tad to lagerio sportininkai, nors ir užimdami privilegijuotą padėtį, gyveno tikrai nepavydėtiną gyvenimą, buvo nuolat apsupti KGB šnipų, prievarta "maitinami" didžiulėmis kenksmingų sveikatai vaistų porcijomis.
Šiemetinėse Solt Leik Sičio žaidynėse irgi netrūko politinių motyvų. Aišku, Jungtinės Valstijos po rugsėjo 11-osios tragedijos norėjo pademonstruoti amerikiečių vieningumą, pasiryžimą ir galią. Todėl iki paskutinės minutės buvo griežtai slepiama, kas uždegs olimpinę ugnį. Tai žinojo tik penki žmonės ir net viską išpešantys amerikiečių žurnalistai nesugebėjo nieko sužinoti. O olimpinę ugnį uždegė 20 tų amerikiečių ledo ritulininkų, kurie 1980 metais nugalėjo Sovietų Sąjungos komandą. Tai, žinoma, buvo politinis veiksmas, norint parodyti, jog, nugalėjus į istorijos šiukšlyną išmestą "blogio imperiją", toks pat likimas laukia ir "blogio ašies".
Beje, vargu ar daug kas žino, kam turi būti dėkingas sporto pasaulis už olimpinės ugnies uždegimo ceremoniją. Ogi Adolfui Hitleriui! Tai jis sugalvojo, kad 1936 metų Berlyno olimpiadoje būtų uždegtas olimpinis fakelas. Tiesa, nuo tada olimpinis fakelas tapo ir reklamos įrankiu. Ant pirmojo 1936 metų fakelo puikavosi garsiosios Krupo kompanijos ženklas.
Solt Leik Sičio žaidynės kainavo rekordinę sumą - du milijardus dolerių. Tai daugiau nei visos buvusios žaidynės, tiek "pigios" - žiemos, tiek "brangios" - vasaros. Kaip rašo Amerikos laikraštis "New York Times", prezidentas Dž.Bušas atskrido į Solt Leik Sičio žaidynių atidarymą ne tik kaip valstybės vadovas, bet ir norėdamas dar labiau sutelkti amerikiečių tautą laukiant būsimų išbandymų.


* * *


Lietuvos sporto funkcionieriai, teisindamiesi dėl silpno mūsų sportininkų pasirodymo žaidynėse, skundžiasi pinigų stoka, valstybė esą skirianti per mažai pinigų sportui ir t.t. Kur rado pinigų Estijos sportininkai? Valstybė, kurioje tikra žiema tęsiasi vos du mėnesius, nušluostė nosį konkurentams iš kitų šalių, kuriose beveik nėra vasaros. Estijos rinktinės vadovas Matis Alaveras įrodė, jog, labai norint, galima bet kur parengti olimpinius čempionus. Tačiau yra sąlyga - negailėti pinigų tam reikalui, bet ir nekaulyti jų iš valstybės biudžeto. M.Alaveras, galima sakyti, pradėjo nuo nulio. 1995 metais, kai dabartinis olimpinis čempionas A.Veerpalus blogai pasirodė pasaulio čempionate, jis net neturėjo už ką sočiai pavalgyti. Tokie rūpesčiai slėgė Estijos slidininkus dar prieš šešerius metus. Nusprendęs pakeisti tokią padėtį, M.Alaveras baigė vadybos kursus, vėliau sudarė kontraktą su Estijos televizija ir kitomis masinio informavimo priemonėmis dėl pasaulio sporto varžybų demonstravimo bei reklamos ir gavo nemažai pajamų. Taip buvo sudarytos idealios sąlygos ruoštis talentingiems jaunuoliams. Buvo sukurtas modernus slidinėjimo centras Otepėje. Šiandien vien olimpinio čempiono A.Veerpalaus metinis biudžetas siekia 67 tūkst. kronų.
Pavydą visiems kelia Estijos slidininkų aptarnavimo grupė, kuriai vadovauja buvęs pasaulio čempionas norvegas Magnė Miurmo, 18 metų dirbęs su Norvegijos rinktine. Nemažai kainuoja ir profesionalios masažistės iš Suomijos Kertu Hedalahti paslaugos. Kadangi neturėjo savų tokios aukštos klasės specialistų, estų žiemos sporto šakų vadovai nepabūgo didelių išlaidų. Ir tai davė rezultatą - vieną aukso, vieną sidabro ir vieną bronzos olimpinius medalius, slidininkų užimtos kitos pakankamai aukštos vietos. Tačiau svarbiausi - jie dar kartą išgarsino mažąją Estiją pasaulyje. Estijos olimpinė komanda užėmė garbingą 17 vietą, aplenkdama daugelį senas žiemos sporto tradicijas turinčių valstybių. Beje, priešpaskutinę olimpiados dieną aptemdė apsvaigusių nuo alkoholio, o galbūt ir nuo narkotikų "sirgalių" siautėjimas Solt Leik Sičio centre. Chuliganai daužė parduotuvių ir kavinių vitrinas, susirėmė su policija. Teko iškviesti net policijos sraigtasparnį ir panaudoti ašarines dujas. Tarp riaušininkų daugiausiai buvo rusų turistų, nepatenkintų tuo, kad Rusijos ledo ritulio komanda pralaimėjo pusfinalio rungtynes Jungtinių Valstijų komandai.

Vokietijos olimpiečių svečias buvo Solt Leik Sičio vyskupas


Ką tik pasibaigusiose Solt Leik Sičio olimpinėse žaidynėse, kaip ir ankstesnėse, 1998 metais vykusiose Nagane (Japonija), daugiausia medalių (12 aukso, 16 sidabro ir 7 bronzos) vėl iškovojo Vokietijos sportininkai, tuo dar kartą patvirtindami sveikos ir sportiškos tautos įvaizdį. Varžybose vokiečiai pasižymėjo ne tik puikiais rezultatais, bet ir susiklausymu, draugiškumu bei sugebėjimu rengti turiningus susitikimus poilsio valandėlėmis. Vieno tokio susitikimo "Vokiečių namuose" (taip laikinai buvo pavadintas Jutos universiteto doktorantų bendrabutis, kuriame įsikūrė Vokietijos olimpinės delegacijos būstinė) pagrindinis svečias buvo Solt Leik Sičio katalikų vyskupas Džordžas Nideraueris.
Vasario 15 dieną organizuotame susitikime, kurio pagrindinis šeimininkas buvo Vokietijos ambasadorius Jungtinėse Valstijose Volfgangas Išingeris, vyskupui Dž.Nideraueriui buvo suteikta galimybė pasikalbėti su Vokietiją atstovaujančiais Tarptautinio olimpinio komiteto nariais, vokiečių atletais ir treneriais, olimpinės delegacijos kapelionais. Vokietijoje vyrauja dvi religinės konfesijos - katalikų ir evangelikų liuteronų, todėl ir šalies olimpinė komanda turėjo du kapelionus. Katalikais sportininkais rūpinosi kunigas Michaelis Kiunas iš Spejerio vyskupijos Šiaurės Vokietijoje, o liuteronais - pastorius Klausas Pėteris Vainholdas iš Hanoverio.
37-erių metų kunigas M.Kiunas papasakojo Solt Leik Sičio vyskupui apie savo, kaip sportininkų sielovadininko, darbo specifiką, apie Vokietijos Katalikų Bažnyčios ir sporto pasaulio santykius. Jis studijavo Romos Grigaliaus universitete moralės teologiją ir specializavosi sporto etikos srityje. Šį pavasarį jau baigiasi kunigo M.Kiuno tarnyba (sporto kapeliono pareigose), ir jis bus paskirtas toliau darbuotis jaunimo pastoracijoje Vokietijoje.
Vyskupui D.Nideraueriui buvo pristatytas ir Vokietijos olimpinės delegacijos vadovas Klausas Koteris, katalikas iš Bavarijos, kuris sakė, kad dalyvavo pamaldose vienos iš Solt Leik Sičio parapijos bažnyčių. K.Koteris pasakojo, kad jam patiko amerikiečių tradicija, kai po sekmadienio šv.Mišių tikintieji neskuba namo, bet renkasi į parapijos namus ir prie kavos puodelio su savo dvasininkais aptaria bendruomenės reikalus.
Susitikimo su vyskupu metu Vokietijos olimpinės delegacijos vadovai ir Nacionalinio olimpinio komiteto pirmininkas Valteris Trogeris dėkojo Solt Leik Sičiui, 180 tūkstančių gyventojų turinčiam miestui, už puikų Olimpiados organizavimą ir rūpinimąsi sportininkų saugumu. Vyskupas D.Nideraueris per pobūvį galėjo išbandyti vokiškosios virtuvės delikatesus ir džiaugėsi nepaprastu Vokietijos sportininkų svetingumu.


CRTN

© 2002 "XXI amžius"

 

 

 

 

Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas tik dėl teisėjų neobjektyvumo liko penkti
EPA-ELTA nuotraukos

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija