2001 metai
2002 metai
2003 metai

Panevėžio vyskupijoje

Anykščių dekanate

Išėjusieji pasilieka

ALANTA. Miestelyje stovi senas medinis namas. Tokių namų yra ne vienas. Tačiau šis svarbus tuo, kad 1941 metų birželį iš čia išvežta Aluntos mokytojų šeima: direktorius Jonas Puodžius, jo žmona Katrė, šešerių metų Jonukas ir trejų metų Valensiukas. Atskirtas nuo šeimos J.Puodžius buvo nukankintas lageryje, ūgtelėję vaikai iš Sibiro pabėgo. Mokytoja Katrė taip pat sugrįžo iš tremties, sulaukė ilgo amžiaus, palaidota Lietuvoje. Tame namelyje po kiek laiko apsigyveno mokytojas Mykolas Šeduikis (1905-1971), dėstęs dailę, muziką, organizavęs mokinių chorą, dirbęs smuikus, piešęs paveikslus. Jį 1970 metais aplankė J.Puodžius. Sutarė, jog kitąmet vėl susitiks, aplankys Baltijos jūrą, tos kelionės rezultatas bus vienas ar keli paveikslai. Tačiau to karto nebebuvo. 1971 metų kovą mokytojas M.Šeduikis staiga mirė. Anot dr. J.Puodžiaus, „šiandien jį primena įspūdingas paminklas kapinėse, darbo kambarys su dešimtimis nutapytų portretų, gamtos vaizdų, Žalgirio mūšio panorama, pianinas su užverstomis natomis bei palete. Ant sienų sukabinti mokytojo pagaminti bei kitaip įsigyti smuikai su nutrūkusiomis stygomis ir nuo drėgmės aižėjančiais korpusais”. Drėgmė, įsimetusi į žiemą nekūrenamą kambarį, gadina ne tik muzikos instrumentus, bet kenkia ir paveikslams, kurių yra net trisdešimt keturi.

Mokytojo palikimą saugo tame namelyje gyvenanti Leonora Grigaitė, visų vadinama Levute. Ji žino, ką saugo. Tai ne vien jos, bet visų Lietuvos žmonių nuosavybė. Gaudama labai mažą pensiją (tik 152 litai), ji nesusigundo vilionėms tų, kurie labai prašo atiduoti paveikslus. Būta net tokių, kurie už paveikslą ketino suremontuoti namelį, pildyti jos būtinus poreikius. Visiems atsakyta: „Ne”. Savaime suprantama, gaunant pusantro šimto litų, ji išgali žiemą pasikūrenti tik savo kambarėlį.

Mokytojo talento ir asmenybės gerbėjai rugpjūčio 22-ąją kvietė į Alantą tuos, kurie pažinojo M.Šeduikį, kurie širdyje tebesinešioja jo įžiebtą idealizmo ugnelę.

Renginį pradėjo jo sumanytojai Marytė ir Jonas Puodžiai. Rajono meras Valentinas Stundys ir seniūnas Jonas Kemėsis atidengė menišką nuorodą su užrašu „Mokytojo Mykolo Šeduikio muziejus”, padarytą jo brolio sūnaus Alfonso Šeduikio, taip pat mokytojo, taip pat kūrybingai realizuojančio meninę prigimtį. Savaime suprantama, nuo tos nuorodos niekas nepasikeis, namelis neįgaus muziejaus statuso, L.Grigaitės pensija nepadidės. Tik, be abejonės, daugiau žmonių susidomės talentingo žmogaus palikimu, pamatę nuorodą, užsuks į namelį.

Nuorodą pašventino Alantos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios klebonas kun. Sigitas Sudentas. Jis išreiškė viltį, kad į muziejų atvykę žmonės tikriausiai užsuks ir į bažnyčią, kalbėjo apie tai, jog kiekvienas žmogus, eidamas per žemę, privalo palikti ne tuščias, bet pilnas pėdas.

Vienoje mokyklos klasių apžiūrėjome žymiam mokytojui skirtą parodėlę, pamatėme dar vieną jo kūrinį. Darant remontą, po dažų sluoksniu ėmė ryškėti freskos kontūrai. Joje pavaizduotas baltu drabužiu apsirengęs Kristus, apsuptas piktųjų dvasių. Viena gundo pinigais, kita kūno malonumais. Kristaus veidas spinduliuoja meilę visiems žmonėms, nė vienam gundymui nepasiduoda. Tą klasę nutarta pavadinti mokytojo M.Šeduikio klase.

Aktų salėje, paraginti mokyklos direktorės Dalios Skebienės, prisiminimais dalijosi Lietuvos filosofijos ir meno instituto direktorius, Vydūno draugijos pirmininkas dr. Vacys Bagdonavičius, Rietavo Oginskių kultūros istorijos direktorius Vytas Rutkauskas, buvę mokiniai ir mokytojai, kuriems teko laimė kartu dirbti.

M.Šeduikio gimtinė - Degučių kaimas (Zarasų r.), ežerų ir miškų karalija, nuo pat vaikystės žavėjusi gamtos grožiu, padėjusi pragyventi. Tačiau aukštajam mokslui pritrūkta pinigų. Baigęs Degučių pradžios mokyklą, Zarasų gimnaziją, pajutęs menininko talentą, jis sėkmingai išlaiko egzaminus į Kauno meno mokyklos antrąjį kursą. Pritrūkęs pinigų pėsčias parėjo į Uteną ir įstojo į pedagoginius kursus. 1926 m. rugsėjo 1 d. paskirtas Aluntos pradžios mokyklos mokytoju, vėliau dirbo mokyklos vedėju, direktoriumi.

Alanta – vienintelė mokytojo M.Šeduikio darbo vieta. Įdomios buvo jo pamokos. Dar įdomesnės pamokos per pertraukas. Mėgdavęs akcentuoti Vydūno posakį: „Kiekvienas žmogus teauga iš vidaus”. Tuomet bus stiprus ir atsparus sovietmečio melui ir propagandai. Ši ideologija sužlugs, subliūkš kaip muilo burbulas, atėjus laikui. Kai kiti dailininkai ėmėsi tapyti vedlių į komunizmą portretus, kolūkinės „gerovės” vaizdus, mokytojas M.Šeduikis tapė Vydūno, Sibiro tremtinės mokytojos K.Puodžiuvienės portretus, Žalgirio mūšį, 1863 metų sukilimą Aluntos dvare, Alantos peizažus. Prie istorinių paveikslų dirbo ilgai: kruopščiai rinko medžiagą, studijavo literatūrą. Didelio formato „Žalgirio mūšį” jis tapė net septynerius metus.

1968 metais pirmą kartą sovietmečiu buvo ryžtasi paminėti Vydūną. Reikėjo portreto. Buvo išdidinta nuotrauka, dailininkas Alfonsas Andriuškevičius paskolino nutapytą portretą, dailininkė Julija Šalkauskienė – irgi. Mokytojas M.Šeduikis atvežė taip pat nutapytą portretą. Nuotrauka puošė sceną, portretai kabėjo ant sienos. Vilniaus universiteto Kolonų salėje mokytojo pasakytas žodis kartu su kitų pasisakiusiųjų kalbomis buvo įrašytas į magnetinę juostą. Jo balsą iš tos juostos išgirdome Alantoje. Kalbėti apie Vydūną jam buvo lengva. Jis pats propagavo vydūnišką gyvenimo būdą: augo iš vidaus, buvo abstinentas ir vegetaras, pažinojo Vydūną, kuris liko patenkintas nutapytu portretu, savo ranka ant jo pasirašė. Tenka apgailestauti, kad, slapstant paveikslą, per karus ir pokario sumaištis jis supelėjo. Mus pasiekęs Vydūno portretas yra tik pirmojo paveikslo kopija.

Dainavo Vydūno premijos laureatė Aušra Liutkutė, mokytojas Antanas Pivoras skaitė savo knygos „Mokytojas Mykolas Šeduikis ir trys jo laumės” ištraukas, gavome dovanų mokyklos jėgomis parengtą ir J.Puodžiaus rūpesčiu išleistą spalvingą lankstinuką „Mokytojas Mykolas Šeduikis”. Kiek mažesnė žmonių grupė Alantos dvare svarstė tolesnį mokytojo M.Šeduikio palikimo išsaugojimo klausimą. Bene visi kalbėjusieji sutiko, kad geriausia vieta paveikslams ir muzikos instrumentams yra memorialinė vieta, tai yra namelis, kur buvo kurtas menas. Tik reikia tą namelį suremontuoti, nupirkti malkų šildymui. Ištikimoji palikimo saugotoja L.Grigaitė sutinka paveikslus skolinti parodoms. Molėtų meras V.Stundys Alantos vidurinę mokyklą pavadino Mykolo Šeduikio vardu. Pavadino avansu. Šis vardas tikriausiai oficialiai bus suteiktas minint M.Šeduikio šimtąsias gimimo metines 2005 metais.

Aldona KAČERAUSKIENĖ

Kupiškio dekanate

Paminėtos mirties metinės

KUPIŠKIS. Rugpjūčio 19 dieną (antradienį) Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia kaip per atlaidus buvo pilna tikinčiųjų. Ne tik iš Kupiškio parapijos bei dekanato, bet ir iš kitų Lietuvos vietų atvyko mons. Klemenso Gutausko (1915 11 28 – 2002 08 19) gerbėjai bei giminaičiai paminėti pirmųjų mirties metinių. Šv. Mišias aukojo Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, vyskupas emeritas Juozas Preikšas, kan. Bronius Antanaitis, kartu meldėsi dar 28 kunigai (kanauninkai: Petras Budriūnas, Saulius Filipavičius, Vytautas Masys, Povilas Miškinis, Vladas Rabašauskas, Petras Žiukelis, Bronius Šlapelis, mons. Juozapas Antanavičius; kunigai: Kazimieras Gurklys, Žydrūnas Jurkus, Raimondas Kazlauskas, Rimantas Kaunietis, Saulius Keras, Zenonas Navickas, Imantas Naujikas, Algis Neverauskas, Kęstutis Palepšys, Salvijus Pranskūnas, Aurelijus Simonaitis, Aloyzas Songaila, Povilas Svirskis, Povilas Varžinskas, Stasys Zubavičius, Bronius Žilinskas ir buvę mons. K. Gutausko vikarai kunigai: Povilas Klezys, Virgilijus Liuima, Pranas Benediktas Tamulionis, Raimondas Simonavičius , pamokslą pasakė mons. Juozapas Antanavičius, apžvelgdamas K.Gutausko kunigystės kelią, jo charakterio bruožus bei ištikimą tarnystę Dievui ir žmonėms.

Vysk. J. Kauneckas džiaugėsi parapijiečių gausa šv. Mišiose ir ypač tuo, kad tiek daug jų priėmė šv. Komuniją. Tai liudija, kaip akcentavo vyskupas, parapijiečių meilę savo buvusiam klebonui, kad monsinjoro sėta meilės ir tikėjimo sėkla rado gerą dirvą ir jau duoda vaisius. Ragino ir toliau aktyviai dalyvauti šv. Mišiose, dėkojant Dievui už teikiamas malones ir prašant kuo daugiau pašaukimų Dievo tarnystei Kupiškio parapijoje, Kupiškio dekanate, Panevėžio vyskupijoje ir visoje Lietuvoje.

Šv. Mišiose meldėsi monsinjoro brolių vaikai su šeimomis, tolimas monsinjoro giminaitis Kauno miesto meras Arvydas Garbaravičius, Kupiškio rajono meras Leonas Apšega, Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjas Vidas Vilimas ir visi kiti garbūs žmonės.

Mons. K.Gutauskui monsinjoro titulą suteikė popiežius Jonas Paulius II 1993 m. spalio 8 d., 1994 metais kupiškėnai jį paskelbė populiariausiu Kupiškio rajono žmogumi, o 2001 m. birželio 21 d. jam, kartu su kitais penkiais Kupiškio kraštui nusipelniusiais asmenimis pirmiesiems nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, suteiktas Kupiškio krašto garbės piliečio vardas.

Ilgametis Kupiškio dekanas mons. Klemensas Gutauskas buvo gimęs Anykščių r., Leliūnų parapijos Paežerių kaime, 1934–1941 metais mokėsi Kauno kunigų seminarijoje ir VDU Teologijos – filosofijos fakultete. 1941 m. sausio 26 d. vysk. Vincentas Brizgys klieriką K.Gutauską įšventino kunigu. Kun. K.Gutauskas nuo 1941-ųjų iki mirties dirbo dešimtyje parapijų, užimdamas įvairias pareigas: Dusetose, Panevėžyje (Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje), Pasvalyje, Kamajuose, Pabiržėje, Pakruojyje, Salose, Linkuvoje, Panevėžio Katedroje, Kupiškyje.
Dar tik pradėjęs dirbti Dusetose, jaunas kunigas pelnė mokinių, savo auklėtinių, bei parapijiečių meilę. Jo dėmesys tiek kiekvienam vaikui, tiek ir senukui, jo meilė Dievui ir kiekvienam žmogui, nepaisant jo pažiūrų, išsilavinimo, užimamos padėties ar turto, dabar neišblėsę jį pažinojusių atmintyje.

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ

Zarasų dekanate

Rengiantis vaikų katechezei

ZARASAI. Rugpjūčio 19 dieną Zarasų parapijos salėje vyko Zarasų dekanato tikybos mokytojų susitikimas-seminaras su Vilniaus šv. Kryžiaus Atradimo parapijos parapinės katechezės koordinatore, Vilniaus universiteto edukologijos magistre Jurgita Biktimirovaite. Su ja Zarasų dekanas kun. Remigijus Kavaliauskas šią vasarą susipažino vilniečiams vaikams stovyklaujant Zarasų žemės ūkio mokyklos turizmo bazėje Laukesos kaime. Pratęsėme malonų bendravimą su svečiais iš sostinės.

Seminaro tema - parapinė vaikų katechezė. Nutarėme neišradinėti dviračio, bet pasinaudoti patirtimi. Prelegentė jau šešerius metus savo parapijoje taiko Vilniaus arkivyskupijos katechetikos centro programą, parengiant vaikus Sutaikinimo bei Eucharistijos sakramentams (Pirmajai Komunijai). Atvirai ir nuoširdžiai dalijosi savo darbo su vaikais patirtimi, supažindino su programa, dar kartą akcentavo, kad parapinės katechezės tikslas yra jau apsisprendusius tikinčiuosius ne tik supažindinti, bet ir atvesti į bendrystę su Jėzumi Kristumi, įvedant juos (vaikus) į sakramentinį gyvenimą. Svarbi detalė - parapinė katechezė vyksta sakralioje aplinkoje (parapijos salėje, bažnyčioje), ji apima ne tik vaikus, bet ir jų tėvelius. Bažnyčios dokumentai pabrėžia tikybos mokymo mokykloje ir parapinės katechezės ryšį bei tarpusavio papildomumą.

Parapinė katechezė - naujas išbandymas katechetams, todėl netrūko klausimų viešniai iš sostinės. J.Biktimirovaitė mielai pasakojo, ką reikia ir ko nereikia taikyti dirbant su vaikais, kad svarbu ne teologinės žinios, bet nuoširdus bendravimas ir asmeninis pavyzdys. Seminaras buvo naudingas: dabar padrąsinti galėsime tvirčiau jaustis ir produktyviau dirbti.

O rugpjūčio 21 dieną Zarasų dekanato tikybos mokytojai dalyvavo Baltriškėse rengiamose rekolekcijose. Kartu beveik visi dekanato tikybos mokytojai vienuolyne buvo bene pirmą kartą. Bendraudami su šeimininkais vienuoliais, katechetais iš Radviliškio, savanoriais iš Belgijos, turėjome unikalią progą apmąstyti žmogaus pašaukimo paskirtį, jo kasdienių darbų svarbą, savojo šventumo ugdymą Teresės Avilietės pavyzdžiu, rožinio ir maldos reikšmę tikinčiojo gyvenime.

Jaukioje koplytėlėje, pritariant gitara broliui Bartui, buvo giedamos giesmės, Valandų liturgija, meldžiamasi. Pasiskirstę darbais visi stovyklautojai stengėsi nors šiek tiek atsidėkoti broliams už svetingumą.

R.K.

© 2003 "XXI amžius"