| Bažnyčios visuotinumo
dvelksmas
džiaugsmu užtvindė mūsų žmonių širdis
Lietuvos vyskupų laiškas Šventojo Tėvo Jono Pauliaus
II
apaštalinės kelionės į Lietuvą dešimtosioms metinėms paminėti
Lietuva, Lietuva, girdžiu tavo balsą..., - kalbėjo
Šventasis Tėvas Jonas Paulius II, 1991 metų birželį lankydamasis
Lomžoje. Praėjus dvejiems metams, Jo Šventenybė iš arti išvydo ir
mūsų šalies veidą, leisdamas čia gyvenantiems krikščionims tiesiogiai
patirti Jo asmenybės ir per Jį veikiančios Dievo Malonės ženklus.
Vyriausiasis Katalikų Bažnyčios Ganytojas, 1993 m. rugsėjo 4 d.
pirmą kartą istorijoje atvykęs į Lietuvą, Vilniaus oro uoste kalbėjo:
Nepaprastai jaudindamasis ką tik pabučiavau Lietuvos žemę, - dėkoju
Dievui už man duotą malonę atvykti pas Jus. Trokšte troškau aplankyti
ypač man brangią Jūsų žemę!. Lietuviai sutiko Šventąjį Tėvą su
būdingu svetingumu ir nuoširdumu.
Iš dešimties metų perspektyvos žvelgdami į tas
nepaprastas dienas, kai Šventasis Tėvas vaikščiojo tarp mūsų, pasistenkime
giliau suvokti Jo žodžių ir Jo įkvėptų pokyčių katalikų bendruomenės
ir visos visuomenės gyvenime prasmę. Ne visi tuomet įstengė Jo žodžius
įsidėti į širdis, ne visų protus pasiekė ir sąžines pažadino su
didele meile tarti Jono Pauliaus II paraginimai. Todėl prisiminkime
juos, atsiverkime jiems, idant nepaprastai šiuolaikiškos Popiežiaus
mintys mus augintų kaip krikščionis, kaip dvasiškai prisikeliančius
stiprėjančios tautos žmones.
Visų pirma Šventojo Tėvo atvykimas mums aiškiai
parodė, kad Lietuvai, kurią buvo bandyta prievarta atskirti nuo
Romos, nuo krikščionijos, plačiai atsivėrė Visuotinės Katalikų Bažnyčios
durys. Bažnyčios visuotinumo dvelksmas džiaugsmu užtvindė mūsų žmonių
širdis. Išgyvenome nuotaiką, kokia apima vaikus, sutinkančius grįžtantį
juos mylintį tėvą, kuris visą laiką jais rūpinosi, dėl jų sielojosi,
jiems visokiais būdais stengėsi padėti. Lietuvos jaunimui Popiežius
kalbėjo: Kaip Petras, ateinu skelbti Kristaus, jūsų padrąsinti,
kad sektumėte pėdomis To, kuris duoda vienintelę tikrąją viltį.
Po kiekvieno reikšmingo visuomeninio pasikeitimo
žmogaus elgesys ir siela būna žaizdota, - su gerojo samariečio
jautrumu Šventasis Tėvas įvertino mūsų visuomenės dvasinę būklę.
Tačiau Jis neverkšleno ir negraudino prisiminimais apie skaudžią
praeities patirtį. Kryžių kalne giliai sujaudintas šio lietuvių
tikėjimo liudijimo, Popiežius kalbėjo: Kryžiaus pamokos yra Dievo
galybė ir Dievo išmintis (plg. Kor 1, 24). Čia ir yra Gerosios Naujienos
esmė, leidžianti suprasti, kas yra Dievas ir kas yra žmogus.
Šventasis Tėvas atvyko mums priminti, kad Bažnyčios
moksle yra teisingų principų ir tinkamų kriterijų, kuriais turėtų
būti grindžiamas tautos laisvės ir kūrybos kelias. Visų Jo kalbų,
anuomet pasakytų Lietuvoje ir šiandien dažnai kartojamų, svarbiausia
mintis - raginimas kurti naują žmogų. Tai Šventojo Rašto šerdis:
Apsivilkite nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos
šventume (Ef 4, 24). Ką reiškia būti nauju žmogumi? Šventasis
Tėvas aiškiai ir nedvejodamas nurodė nesenstantį ir nenykstantį
šaltinį: Evangelija, ši tikro atsinaujinimo ir vilties naujiena,
tebėra svarbi kiekvienai epochai ir kiekvienam asmeniui. Paverskite
ją kasdienio gyvenimo norma.
Tai itin aukšti, net radikalūs reikalavimai, tačiau
jie - vienintelis kelias į tikrąją žmogaus laimę ir laisvę. Mūsų
tautos nepriklausomybės kelionė jau parodė, kad ant piktžolių bei
usnių neauga vaisiai, kurie maitintų ir augintų žmogų. Šventojo
Tėvo žodžiai, pasakyti jaunimui prieš dešimt metų, labai aktualūs
ir šiandien: Veltui ieško laimės tie, kurie paiso vien tik savęs
ir klausosi klaidingų pranašų balso, eina vartotojiškumo ir pašlijusios
dorovės keliu, egoizmą laiko gyvenimo būdu, abejingi religijai.
Veltui kai kurie ieško laimės ir skaudžiai nusivilia, tikėdamiesi
ją rasti sektose, kurios žaidžia su žmogumi, siūlo egzotikos ir
magijos pokštus... Nuo šių klystkeliuose augančių medžių nuraškyti
vaisiai tučtuojau baisiai apkarsta. Kai kurie šiuolaikinio jaunimo
bruožai, - sakykim, narkotikų platinimas ir vartojimas, dirbtinio
rojaus paieškos, sekso ir pornografijos turgus, nepilnamečių savivalė
ir nusikaltimai, savižudybės, - slepia gilią ir siaubingą tuštumą,
vertybių krizę, kuri neišvengiamai veda į moralinę suirutę.
Naujas žmogus negali būti kuriamas be aiškaus
supratimo ir apsisprendimo. Kiekvieno sąžinėje įrašyti prigimtiniai
dėsniai padeda išlaikyti ir kurti žmoguje harmoniją, kurios dėka
pasiekiama darnos visuomenėje. Neįmanoma šių dėsnių pakeisti modernesniais
- patrauklesniais ar patogesniais. Visi pakaitalai tėra trumpalaikiai,
palieka sužalotą dvasią ir sulaužytą gyvenimą. Tikrosios žmogaus
laimės pamatas, pasak Šventojo Tėvo: Bendražmogiškųjų dorybių ugdymas
ir stiprinimas, sąžiningumas, garbingumas, darbštumas, tvarkingumas,
pasitikėjimas, tarnavimo dvasia, nuoširdumas, pagarba, santūra,
kilniadvasiškumas, teisingumo ir atsakomybės jausmas, dvasinė pusiausvyra,
romumas, atvirumas - štai kai kurie naujojo žmogaus būdingieji bruožai.
Būtent tokio žmogaus jūsų Tėvynei labiausiai reikia, kad būtų užtikrinta
gerovė ir taika.
Žmogus yra Žemės veido puošmena ir pasididžiavimas.
Deja, kartais jis tą veidą sudarko. Mūsų visuomenė atsinaujina žmogaus
dėka. Tačiau atsinaujina tik tiek, kiek atsinaujina pats žmogus,
paklusdamas Dievo Dvasiai. Todėl Šventasis Tėvas taip ugningai kreipiasi
į viso pasaulio jaunus žmones. Jis šaukte šaukė ir Lietuvos jaunimui:
Atidarykite duris Kristui! Būkite pirmieji šaukliai naujosios evangelizacijos,
kurios dabar taip stinga jūsų Tėvynei, Europai ir pasauliui! Kviesdamas
jaunimą darbuotis, kurti tikrai laisvą, vieningą žmoniją, Popiežius
ypatingą dėmesį kreipia šeimai, vadindamas ją pirmąja namų Bažnyčia,
kur prasideda naujosios kartos evangelizacija. Šeimos darna ir
pavyzdys padeda nesugriaunamus pamatus žmogui ugdyti ir suteikia
jėgų atsilaikyti prieš visas pasaulio negeroves.
Naujas žmogus kuria mūsų laisvės pilnatvę, žengdamas
Evangelijos tiesa grįstu keliu, paklusdamas sąžinės balsui ir sąmoningai
prisiėmęs atsakomybę. Naują žmogų ugdo tikėjimas. Linkiu jums,
- sakė Šventasis Tėvas, - kad šis tikėjimas visada būtų jūsų galia,
kuria galėtumėte dvasiškai ir išoriškai atkurti savo tėvynę, savo
gyvenimą, savo lietuviškąjį ir krikščioniškąjį identitetą šv. Bažnyčios,
mūsų Motinos, Europos ir žmonijos labui. Šiandien pildosi Popiežiaus
linkėjimai - Lietuvai atsiveria Europos erdvė. Europos mums reikia,
idant kurtume saugesnį, sotesnį rytojų. Tačiau ir mes reikalingi
Europai, į ją atsinešame savąjį religinį, tautinį bei kultūrinį
lobį. Prisiminkime Popiežiaus žodžius, pasakytus vos pasiekus Lietuvos
žemę: Įsikūrusi beveik Europos centre, tarp senojo žemyno Rytų
ir Vakarų, pasitikinti savo ilga krikščioniška tradicija, Lietuva
galės iš naujo eiti vienybės atkūrimo keliu, darniai bendradarbiauti
su kitomis Europos tautomis. Ženkite šiuo keliu, brangieji Broliai,
Seserys!.
Šventojo Tėvo žodžiai buvo pranašiški. Europos
susivienijimas teikia džiaugsmą, o kartu įpareigoja. Įpareigoja
išlaikyti savo religinę tapatybę ir prisidėti prie Europos krikščioniškosios
tradicijos palaikymo. Kaip liudija Europos istorija, krikščionybė
du tūkstantmečius buvo ir lieka svarbiausias jos veiksnys. Šį birželį
paskelbtame apaštaliniame paraginime Ecclesia in Europa (Bažnyčia
Europoje) Popiežius rašo: krikščioniškasis tikėjimas suformavo
kontinento kultūrą ir yra neatskiriamai susietas su jo istorija
(
), nepaisant skausmingo pasidalijimo tarp Rytų ir Vakarų, krikščionybė
tapo pačių europiečių religija. Netgi moderniais dabartiniais laikais,
kai religinė vienovė vis labiau skaidosi (
), tikėjimo vaidmuo išlieka
reikšmingas.
Šventasis Tėvas ir šiandien neužmiršta Lietuvos,
mato mūsų tėvynę tarp Europos šalių. Beveik kiekvienos audiencijos
metu kaip pagarbos ir meilės ženklas mums, kaip vienybės ir tėviškos
globos išraiška iš Jo Šventenybės lūpų nuskamba lietuviškas Garbė
Jėzui Kristui.
Priimkime šią brangią dovaną - Šventojo Tėvo pagarbą,
meilę ir globą. Tepadrąsina ji mus tapti naujais žmonėmis naujojoje
Europoje. 1993 metais atsisveikinant su Lietuva Jo Šventenybės pasakyti
žodžiai kviečia: Brangūs Broliai ir Sesės, reikia atverti duris
kitiems akiračiams. Šiam tikslui Bažnyčia siūlo remtis Evangelija,
kuri yra šviesa, apšviečianti žmogaus vertą visuomeninės pažangos
kelią. Šiame kelyje kiekvienas asmuo pripažįstamas kaip gyvojo Dievo
paveikslas. Šios šviesos dėka lietuviai sugebės kurti gėrį, vieningai
ir taikiai gyventi. Šiuos nuoširdžius linkėjimus telydi mano palaiminimas.
Prisidėdami prie labai brangaus Popiežiaus kvietimo
ir palaiminimo, mes raginame kiekvieną tikintįjį apmąstyti kilnias,
svarias, gydančias Šventojo Tėvo mintis - mūsų dvasinio augimo gaires.
Lietuvos vyskupai
© 2003 "XXI amžius" |