| RUBRIKOS |
| ARCHYVAI |
|
Gyvenęs turtingą dvasios gyvenimą 95-osioms kunigo Prano Šniukštos gimimo metinėms Nijolė MAJERIENĖ
Jei kuriam lietuviui yra gėda prisipažinti lietuviu esant, tegu žino, kad tik geografinė padėtis nulėmė Lietuvos istorinį likimą, neleisdama talentingai ir drąsiai tautai išaugti į naciją. Tegu žino, kad pats skaudžiausias ir neteisingiausias požiūris - sverti kultūrinį ir materialinį lygį vienomis svarstyklėmis tautos, kuri būdama didžiųjų konfliktų susidūrimo kryžkelėje vieno žmogaus amžiuje turi du ar tris kartus atstatyti karų sugriautą gyvenimą, su tų tautų, kurių kelios ar keliolika generacijų gimsta, gyvena ir miršta, nežinodamos, kas tai yra sunaikinimas. Taip apie lietuvių tautos lemtį 1969 metais svarstė kunigas Pranas Šniukšta rašinyje Žmogaus ar nacijos teisė? Garbiajam dvasininkui jo gyvenimo kelyje niekada nebuvo svetimos Lietuvos žmonių kultūros, moralės, tautinio tapatumo problemos. Šis išsilavinęs ir ne vienu talentu apdovanotas žmogus nuolat rūpinosi savo parapijiečių dorovės, švietimo, ugdymo reikalais skatino jų kūrybinius gebėjimus teatro ratelių veikloje, organizavo ir palaikė bažnytinius chorus, skelbė įvairius probleminius straipsnius katalikiškoje ir pasaulietinėje spaudoje. O jo pamokslai ir šiandien galėtų būti tvirta atrama ne vienam nerandančiam dvasinės ramybės žmogui. P.Šniukšta gimė 1908 m. rugsėjo 26 d. Šnipaičių kaime, Betygalos valsčiuje, ūkininko šeimoje. Savarankiškai pasirengęs, 1922 metais įstojo į Kauno Aušros gimnaziją. Vėliau dar mokėsi Raseiniuose ir po gimnazijos baigimo 1928-aisiais įstojo į Kauno kunigų seminariją, vadovaujamą rektoriaus poeto Maironio. P.Šniukštos senelė iš tėvo pusės ir Maironio motina buvo tikros seserys, tad jaunasis seminaristas išdrįso prisistatyti garsiajam giminaičiui. Teta Marcelė (poeto sesuo) pasakė, kad Maironis vaikštinėja sode, ir nuvedė mane pas jį. Man jis pasirodė labai poniškas ir rūstus. Bet kalbėjosi jis su manimi draugiškai, klausinėjo, kodėl ėjau į seminariją, domėjosi, ar nerašau eilėraščių, kas mane domina, ar noriu būti tik paprastas eilinis kunigas. Taip aš tapau Maironio mokiniu, - po daugelio metų prisiminė kunigas. Nors santūrus ir griežtas, rektorius buvo labai palankus tiems, kas dirbo kokį kūrybinį darbą rašė eiles, piešė ar domėjosi literatūra. Tačiau, nepaisant giminiškų santykių namuose (nusilpus sveikatai, jaunasis Šniukšta kurį laiką gyveno pas Maironį), seminarijoje per paskaitas jie elgėsi lyg nepažįstami, o per egzaminus dėdė netgi daugiau nei kitus paklausinėdavo. Labai paprastai, tačiau su įkvėpimu skaitė jis mums užsienio poetus, ypač jo mylimus - Baironą, Gėtę, Šekspyrą. Skaitydamas Lietuvos istoriją, jis atkreipdavo mūsų dėmesį į jos garbingą praeitį ir buvusią galybę.
Jaunąjį seminaristą domino Lietuvos istorijos ir pasaulinės literatūros studijos. Pabudo meilė tėvynei, kalbai, polinkis išlieti savo išgyvenimus eilėmis. Nuo 1935 metų, kai baigė seminariją ir buvo įšventintas į kunigus, P.Šniukšta gavo paskyrimą dirbti vikaru Vandžiogaloje, o po metų Ariogaloje. Čia vikaras darbavosi trejus metus. Jaunasis kunigas per tokį trumpą laiką sugebėjo ne tik vykdyti savo tiesiogines pareigas, bet ir subūrė dramos būrelį, dūdų orkestrą, chorą. Mėgėjų teatrui pats kūrė dramos vaizdelius istorine tematika, pats režisavo, rūpinosi scenografija, kostiumais. Tekdavo ir aktorius nugrimuoti, ir būti jiems įkvėpimo šaltiniu. Brolis taip mokėdavo artistams paaiškinti, parodyti, koks turėtų būti jų vaidinamas herojus, jog šie įdėdavo visą savo talentą, kad tik įvykdytų savo mokytojo nurodymus, kad tik pasisektų spektaklis ,- prisiminė jaunystę kunigo brolis Antanas Šniukšta. Ariogalos dramos būrelyje išaugo profesionali aktorė, ilgametė Klaipėdos dramos teatro artistė Angelė Ignatavičiūtė. Nuo 1939 metų kun. P.Šniukštai teko keliauti iš vienos vietos į kitą, o 1942ųjų pavasarį jis atvyko į Kauną. Dvejus metus dirbo Saulės gimnazijos kapelionu, dėstė tikybą. Apie jo pedagoginę veiklą prisimena buvusi mokinė, kraštietė istorikė Elvyra Ražanauskaitė. Ji papasakojo, kad kapelionas buvęs rimtas, klasėje laikėsi oriai, gimnazistų buvo gerbiamas. Tuo pačiu jis gebėjo širdingai padrąsinti, parodyti dėmesį ir draugiškumą - ne kartą yra pagelbėjęs verčiant lotynų kalbos tekstus, mielai įsitraukdavo į auklėjamosios klasės berniukų diskusijas, pats įžiebdavo pokalbiams temas, skiepijo jaunuolių žinių troškimą, bendravimo įgūdžius. Šniukšta buvo įdomus mokytojas, gyvas, temperamentingas žmogus. Jo vadovaujamoje klasėje mokėsi būsimieji menininkai dainininkas Rimantas Siparis, aktorius Kęstutis Genys, architektas Petras Lapė. 1944 metais likimas jį vėl parveda į Ariogalą, tik šįkart bažnyčios klebonu ir dekanu. Vėliau kun. P.Šniukšta Kauno kunigų seminarijos prokuratorius, Zapyškio bažnyčios altaristas, Vytauto Didžiojo bažnyčios altaristas. Apie kunigo nuopelnus Kauno bažnyčioms būtų galima parašyti atskirą straipsnį, tik paminėsime, kad jis darbavosi Petrašiūnų ir Šančių bažnyčiose, o nuo 1965 metų iki pat mirties kun. P.Šniukšta Šv.Antano Paduviečio bažnyčios klebonas. Čia per pirmąjį savo pamokslą kunigas prisipažino, kad po sunkių darbų kiekvienas žmogus savaip ieškąs ramybės ir poilsio, o jam toks nusiraminimas yra tapyba. Visi pažinoję kleboną teigia, kad jis gebėjo vykdyti ne tik ganytojišką savo priedermę, bet ir skyrė jėgų sunkiems, tačiau labai reikalingiems darbams bažnyčios remontui, gražinimui. Jo pastangomis gauti ir restauruoti vargonai, šventorius pasipuošė skulptoriaus B.Petrausko sukurta šv. Antano skulptūra, pats klebonas restauravo ne vieną bažnyčios freską. Jo dukterėčia Aurelija Šniukštaitė-Nakutienė mena, kad dėdė nuolat būdavo užsiėmęs. Atėjusi jo aplankyti rasdavau įvairiausius darbus dirbantį tai krosnį mūrijantį, tai senutėlį automobilį remontuojantį, tai rėmus savo paveikslams meistraujantį. Laisvą valandėlę skirdavo tapybai. Ypač mėgo prisiminti garsųjį giminaitį Maironį, dailininkus A.Žmuidzinavičių, J. Janulį. Pastarąjį laikė savo mokytoju. Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje saugoma per pusšimtį kun. P.Šniukštos tapybos darbų daugiausia Lietuvos peizažai. Kiti jo kūriniai puošia artimų giminaičių namus. Tapytojas mėgo vaizduoti Kauną ir jo apylinkes, kai kuriose drobėse įamžintos tolesnės vietovės Palanga, Nida, Darbėnai. Lyrizmu dvelkia Baltijos jūros, Nemuno, Rubikių ežero peizažai. Kunigas, išsirengęs kelionėn ar į trumpą ekskursiją, niekad nepamiršdavęs tapybos reikmenų. Kunigo sesuo Ona Baranauskienė, brolis Petras Šniukšta, brolio Antano žmona Veronika Šniukštienė, visi, kuriems teko laimė su juo artimiau bendrauti, teigia, kad tai buvęs labai gilus žmogus, gyvenęs turtingą dvasios gyvenimą. Jis skaitė begalę spaudinių ir knygų, domėjosi politika, klausydavosi radijo Lietuvos ir balsų iš anapus, lygindavo, analizuodavo, apie visus įvykius turėjo savo nuomonę, mokėjo argumentuotai ją apginti. Jis nepraleisdavo teatro premjerų, naujos knygos pasirodymo, domėjosi jaunųjų kūryba, o ir pats iki gyvenimo pabaigos nepadėjo plunksnos. Jo šviesi asmenybė ne kartą subūrusi artimuosius į giminės susitikimus, o parapijos choristus, jaunuomenę ir vaikus į bažnytinių švenčių paminėjimus, jaukias vakarones. Klebonas per Kalėdas apdovanodavęs mažuosius mielomis dovanėlėmis, saldumynais. Tiems susitikimams ir vakarams kunigas sueiliuodavo proginių posmų, mokėjo įtaigiai ir įdomiai pasisakyti. Vertas išsamesnio tyrinėjimo kun. P.Šniukštos rašytinis palikimas dramos kūriniai, eilėraščiai, kelionių aprašymai, istorinės apžvalgos, straipsniai, biografinis romanas. Kunigo archyvą iki šiol kaupę giminės ketina perduoti jį Maironio lietuvių literatūros muziejui. Jau atkeliavo iš brolio P.Šniukštos pluoštas įdomių fotografijų, liudijančių apie įdomų ir prasmingą dvasininko ir žmogaus gyvenimą. Mirė kun. P.Šniukšta 1977 m. gruodžio 1 d. Paskutinėn kelionėn iš Kauno į Betygalos kapines garbųjį kleboną palydėjo minios parapijiečių, artimųjų. Antkapiniame akmenyje iškaltos Maironio eilės. Tokia buvusi kunigo valia. Jau prabėgo 26 metai nuo tos dienos, kai šalia mūsų nebėra kun. P.Šniukštos, o jo dvasios turtai paveikslai, rašiniai, kažkada išdalyti gerumo ir rūpesčio spinduliai šildo iki šiol.
© 2003 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |