| RUBRIKOS |
| ARCHYVAI |
| Ežerėlis - po Dangaus sparnu Benjaminas ŽULYS
Poryt, rugsėjo 28-ąją, Kauno rajono Ežerėlio mieste
lankysis Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila. Šv. Antano Paduviečio
bažnyčioje aukos šv. Mišias, nemažam būreliui ežerėliečių suteiks
Sutvirtinimo sakramentą. Ežerėlis džiaugiasi ne vien per šventes. Dienų tėkmėje yra įvairiausių spalvų bei atspalvių. Darbai, rūpesčiai, skausmas ir viltis, gimimai ir išėjimai, džiugesys bei šviesa - tai praeities dienos, šiandiena ir tai, kas bus rytoj. Po rudens dangumi į Ežerėlį vėl ateina šventė. Istorijos ženklai Ilgametė miesto seniūnė Zina Kubilienė - ne atkelta iš svetur pareigūnė, o vietinis, savas žmogus. Ji baigė Kauno politechnikos institutą (dabar - Kauno technologijos universitetas), įgydama durpininkystės inžinierės specialybę. Tai nebuvo viena iš tų populiarių profesijų, kaip, tarkime, architektūra, statyba, ekonomika ar pan. Bet tada Zina pasirinko kaip tik durpininkystę, nes nuo seno Ežerėlis - durpininkų kraštas, o ji - ežerėlietė. Ežerėlio durpių įmonė - jos pirmoji darbovietė. Vėliau jų būta daugiau, nes taip susiklostė gyvenimas. Ir visur teko vadovauti. Tai - irgi gyvenimas. Miesto šeimininkė pirmiausia sako, kad be praeities nėra ir negali būti šios dienos, nebus ir ateinančios. O apie Ežerėlio istoriją yra ką pasakyti, nors tai nedidelis žemės lopinėlis, tarsi prapuolęs tarp durpynų, miškų, grybų, uogų, žalčių ir paukščių. Tai tikras užkampis, - kai kada išgirsi sakant apie šią vietovę. Taip gali kalbėti tik nieko apie mus nežinantis žmogus,- šypsodamasi kalba seniūnė. Ežerėlio istorija apipinta legendomis, padavimais apie užburtus, žemėn prasmegusius rūmus ir karžygius, daug kitų stebėtinų dalykų. Iš tikrųjų dabartinio miesto vardas, tik skambėjęs kitaip - Ažarėlis, - minimas dar XVIII a. pirmosios pusės vokiečių karo žemėlapiuose. O pati gyvenvietė pradėjo kurtis Pirmojo pasaulinio karo metais, kai kaizerinės Vokietijos okupantai ėmė sausinti durpyną ir kasti durpes. Vėliau, keičiantis valdžiai, keitėsi ir šeimininkai. Jau 1933 metais čia įkuriama pradžios mokykla, ambulatorija, klubas. Kauno miesto savivaldybė, norėdama išlaikyti čia sunkiai užsibūvančius sezoninius darbininkus, jiems dalijo išnaudotus plotus namų statybai. Ir žmonės pamažėl kūrėsi. 1941 metais vokiečių okupantai darbams Ežerėlyje iš VI forto vežė karo belaisvius. Drauge su jais dirbo ir vietos gyventojai. Nuo 1949-ųjų Ežerėlis perduodamas Maskvos elektros stočių ministerijai. Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, nauji vėjai papūtė ir Ežerėlyje. Pasikeitė ne vien valdymo struktūra, bet įvyko pokyčiai ir kitose gyvenimo srityse. Nemažai gyventojų išsipirko žemę, esančią prie jų namų, privatizavo savo butus. Atsirado ūkininkaujančiųjų, kai kas užsiėmė verslu. Reorganizacija palietė ir stambiąją Ežerėlio durpių įmonę. Lietuvos atgimimo metu tuometėje gyvenvietėje susikūrė Tėvynės sąjungos, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos skyriai. Nemažai gyventojų priklauso ir kitoms Lietuvoje įregistruotoms partijoms. Vien politinių kalinių ir tremtinių Ežerėlyje - per 60. Kai kurių jau nėra su mumis, kai kas - vis aktyvūs, guvūs. Buvę tremtiniai, jų atžalos pagarbiai, susitelkę visada pamini Gedulo ir vilties dieną, Vasario 16 -ąją, Kovo 11 ąją, kitas patriotines, katalikiškas šventes. Išsipildė ilgus dešimtmečius gyvenvietės tikinčiųjų puoselėti lūkesčiai - įregistruota Romos katalikų Ežerėlio gyvenvietės religinė bendruomenė. Buvo suremontuotas ir maldos namams pritaikytas senojo vaikų darželio pastatas, o 1995 metų vasarą vietos religinei bendruomenei perduoti seni buvusių kultūros namų pastatai. Žmonės ir namai Dabar Ežerėlyje gyvena apie 2300 žmonių, jame yra 17 gatvių. Čia veikia AB Kauno energija filialo Naujasodžio energija ASP (atskiras struktūrinis padalinys), Ežerėlio durpių įmonė, dvi transporto įmonės, medienos apdorojimo darbais užsiimanti įmonė Soldeka, kuriasi Erelitos įmonė, kuri gamins baldus. Mieste yra vidurinė mokykla, vaikų lopšelis - darželis, kultūros centras, biblioteka, slaugos namai, ambulatorija, kelios parduotuvės, bažnyčia, šarvojimo namai. Tokia sausa šių dienų miesto statistika.
Yra ir kita. Tai - nedarbas. Mieste yra 120 bedarbių. Iš pirmo žvilgsnio procentas ne itin didelis, palyginti su kai kuriais kitais miestais ir rajonais. Bet kad ir kaip sakytum, tai - problema, žmonių gyvenimai. Anksčiau, kai autobuso bilietai buvo nepalyginti pigesni, daug ežerėliečių važiuodavo dirbti į Kauną, kai kas - net į tuometes Klinikas. Rytais autobusai būdavo pilni. Dabar kelionė į Kauną ir atgal mikroautobusu (jis kursuoja gan dažnai) kainuoja keturis litus. O dažniausiai Kaune dar reikia kur nors nuvykti į darbo vietą. Tad jei atlyginimas nedidelis, važinėti neverta. Bet kai kas važinėja, tik tų žymiai mažiau negu anksčiau. Gerai dar, kad šalia Ežerėlio - miškas su grybais ir uogomis. Jis neprivatizuotas, tad čia niekas nedraudžia šiomis gėrybėmis naudotis, neišvysi užrašo Vaikščioti ir važinėti draudžiama. Ir ežerėliečiai rytais ilgai nemiega, o skuba rinkti mėlynių, baravykų ir voveraičių. Be to, mieste veikia grybų bei uogų supirkimo punktas. Patogu, ir vis vienas kitas litas į kišenę. Kitas rūpestis - Ežerėlio slaugos namai. Tai netgi ne kieno nors primestas rūpestis ar nemalonus darbas, o dorovinga pareiga padėti nusenusiems, ligotiems, atstumtiems ar šiaip puolusiems ir sunegalavusiems žmonėms. Jie čia suvažiuoja ar atvežami iš viso Kauno rajono (vienas atgabentas net iš Lapių sąvartyno). Ne paslaptis, kad tame būryje yra ir prasigėrusių žmonių. Bet tai - žmonės, ir juos reikia gelbėti, jiems padėti, - krikščioniškai mąsto seniūnė. Iš viso tuose namuose gyvena 30 globotinių, kuriuos prižiūri 20 darbuotojų. Beje, iš tų 30-ies žmonių daugiau nei 20 beveik arba visai nepasikelia iš lovos. Kiekvieną jų reikia nuprausti, nuvesti į tualetą ir pan. Todėl ši prieglauda ir vadinasi ne senelių namais, kur kiekvienas pasirūpina savo buities reikmėmis, o slaugos. Čia slaugoma. Vieno globotinio išlaikymas per mėnesį atsieina 1040 litų (finansuoja Kauno rajono savivaldybė). Ko norėt - per dieną duodama keturiskart pavalgyti, lovoje - švari patalynė, yra visi kiti patogumai. Žinoma, šiaip ar taip tai ne savi namai. Bet ne vienas šių gerumo namų gyventojas yra prasitaręs, kad savo namuose jis taip gerai negyvenęs ir į juos grįžti nenorėtų. Slaugos namų vaizdas būtų ne visas, jei nepaminėtume jų direktorės Irenos Liutkuvienės. Ji baigė Šiaulių pedagoginį institutą ir įgijo socialinės darbuotojos specialybę. Tad išsilavinimas pareigybę visiškai atitinka. Jai atėjus dirbti į Ežerėlio slaugos namus, čia iškart ir iš esmės daug kas pasikeitė. Į gerąją pusę. Visoms darbuotojoms atsirado daugiau darbo, ką tuoj pajuto ir namų gyventojai. Naujoji vadovė pareikalavo dirbti atsakingiau, nuoširdžiau, su atida čia gyvenantiems žmonėms. Dabar tai jau norma. Bažnyčios gelbėjimas Zapyškio parapijos klebonas, aptarnaująs ir Ežerėlio parapiją, kun. Antanas Mickevičius šiuose kraštuose - nuo gegužės 11-osios. (Seniūnė Zina net nusijuokė - ir ji darbą čia pradėjusi gegužės 11-ąją.) Prieš tai jis klebonavo Šakių rajono Paluobių parapijoje. Kunigas sako, kad žmonės ir ten, ir čia mažai kuo skiriasi, nors dar nedrįsta teigti, kad čia visus gerai pažįsta, todėl stengiasi daug kur pabūti, su daug kuo pabendrauti. Tai suartina, padeda labiau pažinti aplinką, kurioje parapijiečiai gyvena, ir juos pačius, - sako klebonas. Buvusi Zapyškio medinė klebonija, beje, statyta dar 1927 metais, sudegė, todėl kunigas gyvena Kačerginėje. Iš jos reikia nuolat važinėti į Zapyškį, Ežerėlį. Ežerėlyje šv. Mišios aukojamos sekmadieniais pusę dvyliktos ir pirmą valandą. Pirmosiose gieda jaunimo choras, kuriam vadovauja vidurinės mokyklos muzikos mokytoja Rasa Ruzgytė. Bažnyčioje taip pat gieda suaugusiųjų choras (vadovas - kaunietis Antanas Juška). Klebono pastebėjimu, Ežerėlio bažnyčią lanko apie šimtas žmonių. Tačiau tai nereiškia, kad tik tiek mieste yra praktikuojančių katalikų. Gali būti, kad dalis gyventojų pasimelsti, tuo pačiu gal ir pasižmonėti važiuoja į Zapyškį, Kauną. Ypač tie, kurie turi savo automobilius. Nors svarbiausias kunigo užsiėmimas yra sielovada, bet klebonui paprastai tenka ir nemažas ūkinių, administracinių, organizacinių darbų krūvis. Kun. A.Mickevičius susirūpinęs, kad prieš kurį laiką pradėtas buvusių kultūros namų, perduotų vietos religinei bendruomenei, kapitalinis remontas bus aiškiai nenusisekęs. Tiesa, jis buvo daromas iš gerų paskatų - žmonės tuos darbus rėmė savo lėšomis, statybos bei kitomis medžiagomis. Bet dabar, ypač po žiemos, per sienas teka vandens čiurkšlės (lėkštas stogo nuolydis, plyšiai ir kt.), apsilupinėjusios išorės sienos nedaro gero įspūdžio. Kai kur brokas kelia nuostabą - pavyzdžiui, tualeto grindys padengtos presuotų medžio drožlių plokštėmis... Tad remonto darbus reikia atnaujinti ir viską padaryti kaip dera. Tam reikia daug pinigų. Vien stogo formos pakeitimas kiek kainuotų. Be to, pasirodo, kad nors buvusieji kultūros namai miesto religinei bendruomenei perduoti 1995 metais, tačiau iki šiol dar nėra bažnyčios ir pastatų žemės teisinės registracijos. Tad išeitų, kad bažnyčios namai - ne ežerėliečių tikinčiųjų turtas... Dabar su seniūne jau imamasi tvarkyti šiuos dokumentus. Teisiškai neįregistruoti ir šarvojimo namai, nors jie veikia. Jie yra rajono savivaldybės balanse. Beje, už šarvojimą čia nėra nustatytas konkretus mokestis, kaip tai yra kitur. Kiek kas išgali, tiek paaukoja. Tad kun. A.Mickevičiui Ežerėlyje rūpesčių yra ir dar ilgai bus per akis. Dar nereikia pamiršti, kad jis - ir miesto tikinčiųjų bendruomenės tarybos pirmininkas. Tai irgi šį tą sako. O kur dar lankymasis mokykloje, kai kuriuose renginiuose. Nelengva, maža laiko. Bet kunigas to nesako, o - eina. Nes kelią nueina tik einantis. Mokyklos erdvės Ežerėlio vidurinėje - apie 400 mokinių. Direktorė Elena Mieliauskienė - pati buvusi šios mokyklos mokinė, o dabar šviesos žodį taria savo kolegoms ir auklėtiniams. Ji pirmiausia džiugiai praneša, kad lapkričio pabaigoje bus minimas mokyklos 70-ies metų jubiliejus. Po to paaiškina, kad mokykloje, be kitų dalykų, dėstoma ir tikyba, yra tikybos klasė. Tą dieną joje kaip tik vyko tikybos pamoka, už stalų sėdėjo aštuntokai. Direktorė ir tikybos mokytoja Dovilė Sirvydienė papasakojo, kad mokiniai dalyvauja įvairiuose katalikiškuose renginiuose. Tai - šv. Kalėdų ir šv. Velykų šventės. O rugsėjo 1-ąją ir prieš egzaminus būtinai dalyvauja šv. Mišių aukoje. Tai juos pakylėja, sutvirtina. Bet... Nežinia, kodėl didesnė mokinių dalis yra pasirinkusi ne tikybos pamokų užsiėmimus, o etiką. Galima pasamprotauti, kad viskam ateina savas laikas. O kunigo Antano nuomone, tam daug įtakos turi vaiko auklėjimas šeimoje, tėvų geranoriška įtaka ir kad vien mokyklos pastangų čia neužtenka. Taip yra ne vien Ežerėlyje. Daug kur taip yra. Kalbėdama apie mokinių požiūrį į gyvenimą, mokyklos direktorė atkreipė dėmesį, kad tie požiūriai ganėtinai skiriasi. Vieni vaikai, jaunuoliai, merginos mokslus, kaip sakoma, stumia, ir tiek, daug nesvarstydami, kaip jų gyvenimas susiklostys ateityje, į ateinančią dieną dėdami daug vilčių, kad viskas bus gerai. Kiti vien viltimi nepasikliauja. Jie gerai suvokia jau gyvuojančią ir dar aštrėsiančią konkurenciją gyvenime, kiekvienoje jo veiklos srityje, kone kiekviename žingsnyje. Todėl jie aktyviai ir stropiai mokosi, semiasi žinių, tokiam gyvenimui rengiasi jau dabar. Ežerėlio mokykloje, kaip ir kitur - pamokos, laisvalaikio užimtumas, galimybė patenkinti kai kuriuos savo pomėgius. Stalo tenisas, judesio raiškos (vienuoliktų ir dvyliktų klasių merginoms), grafikos, tekstilės būreliai, kitokios užimtumo grupės. Mokykloje 90 vaikų maitinami nemokamai. Tai parama socialiai remtinoms šeimoms. Bendruomenės tarybos žodis Ežerėlyje gyvuoja 15-os narių bendruomenės taryba, kuri visą teritoriją pasiskirstė į dešimt nedidelių teritorijų, jas kuruoja. Be abejo, niekas neįsivaizduoja tarybos be veikliausių jos žmonių, kurie ne vien posėdžiauja, bet eina, kalba, aiškina. Tai - slaugos namų direktorė I.Liutkuvienė, Durpių įmonės vyr. inžinierius Eugenijus Strašinskas, jaunimui atstovauja Aistė Adomkevičiūtė, nuolat kupina įvairių idėjų, Kultūros centro meno vadovė Jolanta Malinauskaitė. Savo vietą taryboje rado mokyklos virėja Nadiežda Pužauskienė. Viena bendruomenės tarybos svajonių - turėti seniūnijos bendruomenės namus. Ši svajonė pildosi. Mat prieš kurį laiką ežerėliečiai Nyderlandų fondui parengė motyvuotą projektą dėl kultūrinio gyvenimo plėtojimo mieste. Ir laimėjo 65 tūkst. litų paramą. Tad dabar tie namai jau baigiami kurti. Juose stovės kompiuteriai, vyks įvairūs renginiai, pramogos, kiti užsiėmimai. Tiesa, tų pramogų nestinga ir dabartiniame Kultūros centre, į kurį ateina jaunas, kiek vyresnis ir pagyvenusio amžiaus ežerėlietis. Jie susibūrę į grupes, kuriose drauge leidžia laisvalaikį. Bet štai... Nors atrodo keista, tačiau vietos gyventojams, tai žinant visiems ar ne, pakenkė... Ežerėlio statusas. Tai - miestas. O, pasirodo, geriau būtų miestelis, nes mieste žemės ir žemės nuomos mokesčiai yra keliskart didesni nei miestelyje, net miesto parduotuvėje reikia dviejų kasos aparatų, kai miestelyje užtenka vieno. Pasirodo, miesteliui lėšų skiriama proporcingai žymiai daugiau nei miestui. Seniūnė Z.Kubilienė su nepiktu pavydu kalba apie kaimyninę Zapyškio seniūniją, turinčią miestelio statusą. Ten išasfaltuotos visos gatvės, nes yra už ką. Ežerėlyje iš septyniolikos gatvių net šešios neasfaltuotos. Tą statusą galima pakeisti, bet reikia surinkti apie 700 gyventojų parašų. Tarybos nariai išplatino anketas, aiškino žmonėms miestelio privalumus, bet miestelio žmonėmis panoro būti tik apie 300 gyventojų. Mažoka. Dauguma nori būti miestiečiais, o ne kaimiečiais, nors tu ką... Durpės keliauja į užsienį Gerai dar, kad kai kuriuos organizacinius, kitokius klausimus padeda spręsti vadinamieji rėmėjai. Geranoriškiausias jų - Ežerėlio durpių įmonė. Kuo gali padeda, paremia, ištiesia pagalbos ranką. Tai senas tradicijas turinti įmonė, menanti dar Pirmojo pasaulinio karo laikus. Ilgametis jos direktorius Edmundas Pasiaura pasakoja, kad jų įmonė - vienintelė neprivatizuota durpininkystės įmonė šalyje. Jos žmonės kasa, parengia trupintinį, presuotą kurą katilinėms (tarp kitų - ir Ežerėlio katilinei), gyventojams. Durpes, nepaisant naujų vėjų ekonomikoje bei politikoje, perka ir, atrodo, dar ilgai pirks. Daug dar nepaliestų durpių atsargų plyti žemėje, jų užteks daugeliui metų. Reikšminga, kad ežerėliečių durpes noriai perka užsienio valstybių verslininkai. O jie tai tikrai žino, ką daro. Ežerėlio durpės keliauja į Austriją, Prancūziją, Olandiją, kitur. Ten iš jų gaminami substratai daržininkystei, naudojamos medicinoje, kitose srityse. O itin reiklūs vienos šalies verslininkai pripažįsta vien tik Ežerėlio durpes, nes jose esą subalansuotos visos jų produkcijai reikalingos medžiagos. Direktorius pastebi, kad įmonėje dirba apie 200 žmonių, vien iš Ežerėlio į darbą eina 60. Tai rimtas užimtumas. Įmonė turi savo filialų ir kituose rajonuose. Ir mūsų darbe, kaip ir žemės ūkyje daug reiškia gamtos sąlygos, - sako įmonės vadovas. - Ir mes dažnai dairomės į dangų. Rytoj... Gatvėje sutiktus porą jaunuolių paklausėme, ko dar reikėtų Ežerėlyje, ko dar jame nėra. Vienas atsakė, kad mieste nėra jokio vandens telkinio, nėra kur karštą vasaros dieną išsimaudyti. Be to, nėra masinių renginių vietovės. Dabartinis mokyklos stadionas - ne išeitis. Nelabai tikęs ir gatvių apšvietimas... Miesto seniūnė Z. Kubilienė vėliau papasakojo, kad šios ir kitos bėdos bendruomenės tarybai gerai žinomos. Jų yra ir daugiau. Suprantama, Ežerėlis negyvena vien šia diena. Miesto šeimininkai nelinkę dūsauti, ant kažko vien tik pykti ir sielvartauti. Jie su realia atida žvelgia į ateinančią dieną. Koks bus Ežerėlis po 10-15 metų? Į tai atsakymą po kurio laiko ketina duoti Kaune įsikūręs Aplinkos valdymo ir technologijų centras. Prieš tai jo specialistams buvo parengti samprotavimai dėl Ežerėlio ateities, nes kas, jei ne šeimininkai, geriausiai žino savo rūpesčius. Štai ką reikėtų pirmiausia nuveikti mieste: pastatyti vandens nugeležinimo įrengimą; rekonstruoti gatvių apšvietimą, įrengiant ir dar neapšviestų gatvių apšvietimo tinklą; taip pat įrengti mobilųjį sąvartyną gyventojų reikmėms; parengti techninę dokumentaciją poilsiavietei su vandens telkiniu, kur bendruomenės nariai galėtų kultūringai ilsėtis, dalyvauti įvairiuose masiniuose renginiuose; tęsti Kultūros centro pastato dalies kapitalinį remontą ir kt. Ežerėlio šeimininkai sako: Esame optimistai. Ežerėlis, Ričardo ŠAKNIO nuotraukos
© 2003 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |