|
Kas atidaro dangaus vartus?
Rugsėjo viduryje žiūrėjau per TV3 laidą Lietuvos ryto televizija. Tai buvo dar vienas šmeižto ir niekinimo pamazgų kibiras ant Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir jos dvasininkų galvų. Manau, kad mūsų garbioji žiniasklaida (purvasklaida), radusi kur nors patvartėje panašų pamazgų kibirą, mokėtų didžiausius pinigus, kad jį nupirktų ir perduotų Lietuvos žmonėms per ekraną.
Kam gyvename žemėje? - toks pats pirmasis Katekizmo klausimas. Ir atsakoma: gyvename žemėje tam, kad, vykdydami Dievo valią, nueitume į dangų. O ką reikia daryti, kad tą Dievo valią įvykdytume? Dievą tikėti, eiti sakramentų ir melstis. Iš tos televizijos laidos nė kruopelytės neįžiūrėjau, kad nelaimėlis velionis iš Krakių vykdė nors vieną iš šių reikalavimų. Stipriausias argumentas - kad jis buvo geras, teisingas
Šiandien tokių gerų ir teisingų pilna Prezidentūra, pilnas Seimas, Vyriausybė, prokuratūra, teisėsauga ir visos prikimštos tarnautojų bei tarnautojėlių įstaigos.
Kad velionis būtų buvęs tikintis, praktikuojantis, kad turėtų teisę ir galimybę būti palaidotas su religinėmis apeigomis, taip ir neužčiuopiau. Net negirdėjau, kad velionis buvo bažnyčioje susituokęs. O gal pražiopsojau? Keli advokatai teigę apie jo teisingumą nė žodelio neištarė apie velionio religingumą. Girdi, jo tėvai ir žmonos tėvai buvo tikintys. Būkime nuoseklūs ir teisingi. Juk nelaidojami tuo momentu velionio tėvai ar uošviai, bet jis pats, konkretus asmuo. Ar tai argumentas, ar tai viza, kad tėvai buvo ir yra tikintys? Kiek šiandien turime aršių bedievių, piktų, visa, kas nors kiek susiję su religija, griovėjų ir naikintojų, kurie savo elgesiu drasko tikinčių tėvų ir senelių širdis. Tikriausiai panašus buvo ir velionis bei jo šeima, kad statosi šalia bažnyčios rūmus ir neatskiria šiokiadienio nuo šventadienio. Ką jau ką, bet nežinoti, kad Krakėse nuo seno vyksta Šv.Petro ir Povilo atlaidai, yra keista ir net nejuokinga. Girdi, tikriausiai pamiršo
Daug šiandien tokių užmirštuolių. Dirbant man vienoje parapijoje, prie pat bažnyčios gyveno bedievis. Savo neapykantą Bažnyčiai jis išreikšdavo savotišku būdu. Likus penkiolikai minučių iki pamaldų, atidarydavo langą, pastatydavo ant palangės savo Vegą ir paleisdavo visu garsu. Taip per visą pamaldų laiką. Žmonėms po pamaldų išsiskirsčius, langą uždarydavo. Tai buvo buldozerinio ateizmo era.
Mano bene pirmaisiais kunigavimo metais Tėvas Stanislovas vedė dekanato kunigams rekolekcijas. Tarp kitko, sakė: Broliai kunigai, laidokite visus, pasikorusius, nusišovusius, gerus ir blogus, praktikuojančius tikėjimą ir jo nepraktikuojančius, nes ateis toks laikas, kai niekas į mus nesikreips. Kitaip tariant, nebus pelno. Bet štai praėjo nuo to laiko apie 30 metų, o Bažnyčia ir kunigai taip reikalingi mirusiems, kaip niekada anksčiau. Visą gyvenimą buvęs bedievis, miręs žūtbūt kišamas į bažnyčią. Į bažnyčią, kurios jis nekentė, nemylėjo ir net prieš mirtį reikalavo, kad jam mirus nebūtų jokių rožinių, davatkų ir kunigų prie mano karsto. Bet apie tokį pageidavimą artimieji nutyli.
Šiandien be jokios priežasties žmonės atsitraukia nuo Bažnyčios arba pereina į kitus tikėjimus, sektas, kurios žada lengvesnį kelią į dangų. O kai miršta, kas tada? Jis buvo krikštytas. Ar dėl velionio religingumo to norima? Anaptol! Kad žmonės nekalbėtų, kad niekas nesišaipytų.
Tėvas Stanislovas turi net tokių galių, kokių neturi pats Šventasis Tėvas. Prieš mirtį parengiau Amžinybei Krakėse vieną savo tolimą giminaitį, kuris gyveno su antra žmona. Žmona ir pasakoja: Krakių moterys man sako: Ko tu dejuoji ir kankiniesi? Važiuojam pas Tėvą Stanislovą į Dotnuvą ir susituoksi. Ana ir Juozaitienę, ir Petraitienę, ir Antanaitienę sutuokė. Bet kaip aš galiu tuoktis? Juk mano santuoka bus negaliojanti. Štai paprastos kaimo moterėlės Bažnyčios nuostatas supranta, o Tėvas Stanislovas nežino. Bet jis mylimas. Jis glėbesčiuojasi su ministrais, Seimo nariais ir keliamas pavyzdžiu, kad mes, visi Lietuvos kunigai, tokie būtume. O ką kalba šiuo klausimu Bažnyčia? Ką kalba dabartinis Šventasis Tėvas apie sekmadienių ir šventadienių šventimą? Šventasis Tėvas viso pasaulio vyskupams, kunigams ir tikintiesiems sako, kad tie, kurie į šventadienio šventimą ir pareigą dalyvauti šv.Mišiose žiūri abejingai, gali Amžinybėje nebesusitikti. Bet ir čia atsiranda išminčių. Ir per Mažąją studiją, ir šiaip vis pasigirsta, ypač iš lūpų tų, kurie atkeliavo į Lietuvą sugriuvus geležinei uždangai, kad, girdi, sekmadienį nebūtina eiti į bažnyčią. Galima su šeima patraukti ir į gamtą, ten knygą paskaityti, pabendrauti vieni su kitais. Juk ir ten, gamtoje, Dievo kūryba. Ten gėlelės žydi. Ten bitelės dūzgia, ten paukšteliai čiulba. Gaila, jog dvasiškasis tėvelis nepriminė: kad gamtoje būtų dar linksmiau, praverstų pasiimti butelaitį pilstuko. Užtat bažnyčios ir tuščios. Sovietiniais laikais jos buvo pilnesnės. Ir žiniasklaida, ir populiarieji kunigėliai padarė savo.
Dar kalbant apie tą televizijos laidą, taip pat niekaip neužčiuopiau, kad nors vienas iš velionio advokatų, net ir pati žmona (jai mano užuojauta, netekus šeimos maitintojo) būtų užsiminę, jog jie lankydavosi bažnyčioje, dalyvaudavo šventadieniais šv.Mišiose, kad jie buvo praktikuojantys katalikai.
Supraskite, gerieji žmonės - skaitytojai, klausytojai ir žiūrėtojai, kad, neįsileidę mirusiojo per laidotuves į bažnyčią, nei Bažnyčia, nei jos kunigai mirusiojo nepasmerkia ir jo į pragarą nesiunčia (už jį niekada neatsisako melstis, paaukoti šv.Mišių), bet tik atsako iškilmingą laidojimą. Manau, kad šiandien Bažnyčia, pradėjusi laidoti visus, nesvarbu, kas jis ir koks jis buvo, padarė meškos paslaugą pati sau. Kai Bažnyčia buvo reiklesnė ir griežtesnė, tokių kuriozų nebuvo. Kaip tai suprasti: katalikas, krikštytas, bet jokiu būdu nenori gyventi katalikiškai. Nenori mirti katalikiškai. (Nekalbu apie tuos, kurie miršta staiga, netikėtai, nepasirengę.) Bet kaip nori visi būti palaidoti su religinėmis apeigomis, katalikiškai. O juk niekam oficialiuose Vatikano dokumentuose nėra griežtai akcentuojama, kad dabar visus laidoti būtina, bet tik leidžiama. Ir tai sprendžia ne buvusio kolchozo pirmininkas, Seimo narys ar žiniasklaida, bet vietos, o ne kaimyninės parapijos klebonas. Todėl visiškai pritariu šiuo klausimu klebono kun. Ramašausko nuostatai. Kai susipažįsti su įvairiomis kitomis religijomis, pamatai, kokios jos griežtos, palyginti su katalikybe. Neturiu laiko ir galimybės apie jas plačiau kalbėti. Katalikybė, mano manymu, viena nuosaikiausių, bet kodėl kaip tik joje tiek visokių palengvinimų? Dar didesnių palengvinimų įveda ir atskiri kunigai. O tai jau Bažnyčiai garbės nedaro. Dabar visur tik modernizmas, pliuralizmas, liberalizmas. Skaitykime Šventąjį Raštą - Dievo laišką žmonėms. Kiek ten lengvatų ir išsisukinėjimų? Jų nerasime. Yra aiškus taip arba ne, o visa kita - iš velnio. Žinokime ir tai, kad ne laidotuvės lemia žmogaus amžiną likimą, bet jo gyvenimas: malda, atgaila ir amžinųjų vertybių ugdymas.
Mano kunigiškajame gyvenime teko patirti visko, kaip ir kiekvienam mano konfratrui. Eini pas žmogų, kurio sielai reikia vaistų. Vienas išvijo, kitas su džiaugsmu priėmė. O eina kunigas su tuo pačiu vienodu nusiteikimu ir tikslu - padėti. Vienas priima, kitas atstumia. Teko aprūpinti ir parengti Amžinybei žmogų, 73 metus nebuvusį išpažinties. Gavęs išrišimą senelis su ašaromis griebė ranką pabučiuoti: Klebonėli, ačiū jums, kad mane pašnekinote, prikalbinote. Jei ne jūs, taip ir būčiau numiręs Dievo neatsiprašęs, nes neišdrįsau! Mylėkime savo Motiną Bažnyčią, nekeikime kunigų. Dievas mus sukūrė be mūsų, bet be mūsų pačių Jis išgelbėti mūsų negali. Dar yra laiko. Jeigu turime laiko pagyventi velniui, kaip jau daugybė gyvena, tai raskime laiko pagyventi ir Dievui, nes tik Jis, Jėzus Kristus, per Bažnyčią ir jos kunigus atidaro dangaus karalystės vartus. Kunigas klebonas
© 2003 "XXI amžius" |