|
Kur einame?
Ką tik baigėsi taip plačiai išreklamuota ir su tokia negražia antrašte Lietuvos ryto laida Kunigų seminarija pedofilų kalvė. Be galo skaudu skaityti pastaruoju metu taip dažnai pasirodžiusius straipsnius prieš Bažnyčią, žiūrėti tokio tipo laidas, kuriose tariami nukentėjusieji net nedrįsta pasirodyti ekrane, o žurnalistai manipuliuoja įvairiomis versijomis ir nepagrįstais kaltinimais. Kiekvieną kartą apima keistas jausmas. Kas Lietuvoje darosi? Gal kai kuriems nepatinka, kad Bažnyčia užsiima vis didesne ir didesne socialine veikla, rūpinasi žmogumi, jo sielos išganymu? Po tokių laidų pasijunti tarsi pabraidęs po purvyną, tarsi apspjaudytas, išniekintas. Mums gėda dėl žurnalistų lietuvių, kurie sąmoningai ar nesąmoningai užsiima tokia bjauria propaganda tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų, siekdami griauti Bažnyčios pamatus. Kodėl dabar toks vajus prieš Bažnyčią, prieš kunigus ir vyskupus, o kartu ir prieš tikinčiuosius? Kur link veda ši propaganda? Galbūt todėl, kad Vyskupų Konferencija pasisakė prieš dirbtinį apvaisinimą, prieš azartinius lošimus ir žmogų žeminančius įstatymus? Galbūt nepatinka arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus aktyvi veikla Kauno arkivyskupijoje? Galbūt ima baimė, kad Šiluvos naujas Dvasinis centras pritrauks naujų pašaukimų kunigystei ir kandidatai bus geriau parengti? O gal siekiama Bažnyčios reitingus suvienodinti su Europa? Nevarkite, Bažnyčia nesiekė reitingų ir nesieks, tai ne jos tikslas. Sovietiniais laikais buvo griaunama Bažnyčia, persekiojami kunigai, tikintieji, nes stalinizmo ideologai žinojo, kad lietuvio dvasią stiprina ir palaiko meilė Dievui. Ar jau pamiršome senolių kančias? Ar jau pamiršome atgautą Lietuvos laisvę, kuri įpareigojo ne griauti ir kiršinti žmones, bet vienyti? Mes iki šiol nežinome tikslesnių tautos stalinistinio genocido kraupių rezultatų. Tačiau mes žinome, kad kančia žmogų išaukština. Skaitydami tremtinių atsiminimus, mes nerandame nė lašo keršto, neapykantos, tik begalinį skausmą. Lietuvio dvasia visada išliko stipri, išdidi, nepalaužta, toli nuo tėvynės jo akys su viltimi žvelgė į dangų, o lūpos nuolat kartojo maldas, kylančias iš širdies. Argi nematome, kas dabar dedasi Lietuvoje? Prieš minėtą laidą buvo parodytas senučių žudikas ciniško, bejausmio, šaltakraujo, nors pakankamai vaikiško veido jaunuolis. Kiek tokių bejausmių cinikų Lietuvoje? Kiek žinomų ir nežinomų nusikaltėlių supa mus? Nedrįstame sakyti, kad galbūt ir valdžioje. Galbūt sąmoningai žlugdoma moralė, kurios pagrindu turėtų būti meilė artimui, vadinasi, meilė Dievui. Kai žmogus morališkai stiprus, sunku jį priversti paklusti, sunku priversti balsuoti už žmogaus prigimtį žeminančius įstatymus. Kol kas Lietuvoje žmogaus morale, socialiai remtinais žmonėmis, buvusiais kaliniais, apleistomis šeimomis, neįgaliaisiais rūpinasi tik Bažnyčia ir kunigai.
Pažįstame daug puikių, sąžiningų, nuoširdžiai dirbančių kunigų, tarp jų ir arkivyskupą S.Tamkevičių. Matome, kaip jie išgyvena kiekvieną kurio nors kunigo paklydimą ne todėl, kad gintų savo mundurą, o todėl, kad tai kitiems suteikia galimybę pulti ir juodinti Bažnyčią, kurią sudaro ne pastatas ar kunigai, o visi mes, tikintieji. Vardan mūsų tautos didvyrių, kovojusių, ištremtų, žuvusių Sibiro platybėse, prie televizijos bokšto, Medininkuose, vardan Lietuvos ateities sustokime, atsipeikėkime, nustokime sensacijomis šiurpinę žmones, skleidę neapykantą, melą ir šmeižtą. Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos pastoracinės tarybos,
Sinodo ir Caritas organizacijos nariai
© 2003 "XXI amžius" |