Atnaujintas 2003 m. rugsėjo 26 d.
Nr.74
(1178)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

„Į kaulus duosim, duosim!“

(replika „muzikine“ tema)

Šis entuziastingas uždegantis grupės ŽAS raginimas skambėjo per Lietuvos televiziją lyg „himnas“, skirtas mūsų sportininkams, siekusiems aukso. Tai jiems pavyko, bet ar be šito raginimo „duoti į kaulus“ mūsų šaunieji krepšininkai nebūtų tapę čempionais? „Himnas“ atitinka tam tikros visuomenės dalies laiko dvasią ir, atrodo, kai kam žadina ne tik sportines aistras.

Štai britas, atvykęs į savo žmonos tėviškę Biržų rajone, nuo mūsų „berniukų“ gavo į kaulus kaip reikiant. Ligoninėje atsigavęs spruko iš „svetingo“ krašto negaišuodamas.

Kvadratiniai“ vyrukai pasigavo vokietį, pririšo prie medžio kamieno ir beisbolo lazda „į kaulus, į kaulus“... Turistas prarado automobilį, markes, dolerius, striukę ir nemažai sveikatos. Nepilnametis vaikigalis „dirbo“ nerizikuodamas gauti grąžos – kelioms senutėms „davė į kaulus“ taip, kad jos čia pat išleisdavo dvasią. Laimikis - nuo keliolikos iki kelių šimtų litų. Kaimo bernai davė „į kaulus, į kaulus“ savo kaimynui, dviračiu vežiojusiam grašius pensininkams... Dviratininko mažamečiai vaikučiai paliko našlaičiai, užtat „nugalėtojai“ pelnė per tūkstantį... Pakaks... ir neverta teirautis, ar visi „davusieji į kaulus“ mėgavosi minėtuoju „himnu“?

Televizija ir didžiatiražė žiniasklaida sparčiai pratina visuomenę prie „davimo į kaulus“, tarytum tai būtų privalomojo švietimo programos kursas. Ar toji daina nemeta šešėlio ant auksą laimėjusių sportininkų, nieko bendra neturėjusių su plėšimu, banditizmu, žudymu, žaginimu, apgaule?

Edmundas SIMANAITIS

Jonava

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija