|
Vienybės dvasia - tarnystės Kristuje galia
Šio sekmadienio Evangelijoje skaitome, kad apaštalai pasiskundė Jėzui sakydami, kad antai yra toks vienas, kuris su mumis nevaikščioja, bet Tavo vardu išvarinėja demonus. Jis buvo sudraustas, bet nepakluso. Tada Mokytojas įspėjo savo mokinius, kad jie paliktų jį ramybėje, nes jo veikla atitinka Dievo valią (plg. Mk 9, 38 - 40). Ne tik tarp dalies katalikų, bet, pavyzdžiui, kartais ir tarp protestantų pastebime žodžiais ir darbais artimo meilę liudijančių tikinčiųjų. Galbūt esame bandę juos vienu ar kitu būdu patraukti į Katalikų Bažnyčią, tačiau tik vėliau supratome: kai turime progų susitikti su protestantais, labai svarbu, kad jie visų pirma matytų mūsų didesnį ar mažesnį degimą dėl Kristaus. Tai kai kurių kitatikių širdyse galėtų įskelti malonės žiežirbą, kurios dėka jie, laikui bėgant, panorėtų tapti katalikais. Tačiau kaip svarbu visiems krikščionims, skelbiantiems ir liudijantiems aplinkiniams Kristų, būti pasūdytais ugnimi (plg. Mk 9, 49), tai yra turėti kuo daugiau aukos ir tarnavimo kitiems dvasios, kuri mumyse tik tuomet auga, kai budėdami saugomės nuodėmių žabangų ir, stengdamiesi vadovautis tikėjimu, liudijame jį visu savo gyvenimu. Iš atminties iškyla pamokanti istorija. Vienas valstietis gabeno į malūną ant asilo sunkų maišą su grūdais. Maišas nuslydo nuo asilo nugaros ir liko gulėti ant žemės
Vienam žmogui pakelti tą sunkų nešulį buvo per sunku. Neliko nieko kito, kaip laukti, kol kas nors eis pro šalį. Neilgai trukus išgirdo atjojant raitelį, tačiau pamatęs, jog tai pats grafas iš netolimos pilies, valstietis norėjo skradžiai žemę prasmegti, nes jam atrodė, kad visiškai nedera prašyti tokio kilnaus pono pagalbos. Grafas prijojo, pamatė, kas nutiko, nulipo nuo žirgo ir tarė: - Matau, tau mažumėlę nepavyko, bičiuli. Pasirodžiau pačiu laiku ir galiu tau padėti. Tai pasakęs čiupo maišą už vieno galo, valstietis už kito ir abu užkėlė jį asilui ant nugaros. Vis dar be žado valstietis paklausė: - Mano pone, kaip aš jums atsilyginsiu? - Labai paprastai, - atsakė kilnusis ponas. Kai pamatysi žmogų bėdoje, padėk, kaip ir aš tau padėjau.
Koks didis šio grafo panašumas į Kristų! Juk Jėzus dėl to ir atėjo į šį pasaulį, kad ne Jam būtų tarnaujama, bet kad Jis visiems tarnaudamas paliktų visoms kartoms nesenstantį artimo meilės pavyzdį (plg. Mt 20, 28), kuris ir mūsų laikų krikščionis tegul įkvepia atnaujinti intenciją: ką gero padarysiu kiekvienam žmogui, kurį man Viešpats tikrai neatsitiktinai siunčia arba leidžia su juo susitikti, tai tuomet Jam pačiam padarysiu ir Jam patarnausiu (plg. Mt 25, 40). Pažįstu kai kuriuos Kauno veikliųjų žmonių ekumeninės krikščionių bendrijos narius, kurie tarpusavyje, palaikydami tarpusavio skirtingų konfesijų priklausomybės atžvilgiu tolerantiškumo dvasią, puoselėja maldos ir tikėjimo darbų vienybę. Iš vieno šių veikliųjų vyrų vadovų (beje, kataliko) malonu buvo sužinoti, kad kai kurie iš jų iš anksto meldėsi už mūsų Lietuvos krepšininkų rinktinę, kad ji, dalyvaudama Europos krepšininkų čempionate Švedijoje, po kiekvienų rungtynių laimėjimo prisimintų Dievą ir pasaulio čempionų brazilų futbolininkų pavyzdžiu nors labai trumpai padėkotų Jam už pasiektas pergales. Manau, kad tų sąmoningų veiklių vyrų malda (dėl minėtos intencijos kilnumo) bent truputį prisidėjo prie mūsų šauniųjų krepšininkų puikių sportinių rezultatų. Kadangi maldos galia įveikia visus barjerus, todėl ji buvo pajėgi akimirksniu praskrieti per Baltijos jūrą ir pasiekti mūsų geriausių krepšininkų mintis ir širdis, idant jie galėtų patirti vidinį poreikį kaskart giliau pažinti Tą, kuris gyvenimo finišą pasiekusiems suteiks amžiais žaliuojantį garbės vainiką dėl to, kad sąžiningai buvo laikomasi visų krikščioniškų gyvenimo varžybų taisyklių (plg. 1 Kor 9, 25). Kun. Vytenis VAŠKELIS
© 2003 "XXI amžius" |