Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Katalikų
    bendruomenėse
Mums rašo
Ora et labora
Gimtas kraštas
Provincija
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Kaimas ilgisi ramybės

Bronius VERTELKA

Pėdsakai vedė per ražienas

Rajono policijos komisariato vyresnysis komisaras Sergejus Smirnovas

Ūkininkas Antanas Grigaliūnas mažai tiki, kad bus surastas jautuko vagis

Rajono vicemeras Vytautas Rapolas Gritėnas Autoriaus nuotraukos

Butkūnų kaimo ūkininkas Antanas Grigaliūnas džiaugėsi dosnia vasara. Gerai užderėjo grūdinės kultūros. Netrūks duonos ir pyrago.

Iki vėlumos dūzgė kombainas. Namų ruošą baigė sutemos. Prieš guldama, motina išėjusi laukan matė visus besiganančius pririštus gyvulius. Kaimas giliai miegojo.

Pakirdęs Antanas nuskubėjo perkelti raguočių. Neberado pustonį svėrusio jautuko. Neaptiko ir grandinės, prie kurios jis buvo pririštas. Maždaug 60 centimetrų kieton žemėn sukaltas kuolas irgi buvo dingęs.

Iškviestų telefonu policijos pareigūnų ilgai neteko laukti. Atvykę jie kruopščiai apžiūrėjo įvykio vietą. Pėdsakai vedė per ražienas. Toliau jie pradingo. „Gal įtari, kas galėjo tai padaryti“, – policininkai teiravosi ūkininką. A. Grigaliūnas nutylėjo. Vagis jam padarė beveik 1000 litų nuostolį – tiek, kiek maždaug įvertintas vieno hektaro miežių derlius. Pernai sodiečiui iš ganyklos irgi dingo telyčia. Patirtą nuostolį žmogus tada įvertino apie 700 litų. Užauginti raguotį reikia apie 1,5 metų. „Jau apskelbta, kad jautuką esu pragėręs. Kai bandžiau nustatyti, kas galėjo šitokius gandus paskleisti, tokio nesuradau. Dabar gailiuosi, kad gyvulio nebuvau apdraudęs“, – kramto lūpas Butkūnų kaimo ūkininkas A. Grigaliūnas.

Be visuomenės pagalbos policija mažai ką gali

Kaime vagia ne tik gyvulius. Po nakties nerandama aliuminių bidonėlių su pienu, įleistų šulinin. Guldami ūkininkai po pagalve dedasi kirvį. „XXI amžius” kalbina Panevėžio rajono policijos komisariato vyresnįjį komisarą Sergejų SMIRNOVĄ.

- Ką reikia daryti, kad kaimas miegotų ramiai?

- Blogų žmonių kaime yra vienetai, gerų – visas kaimas. Bet visas kaimas toleruoja blogiečius. Pirmas dalykas - niekas nenori duoti parodymų. Antras - daug dirbame su bendruomenėmis. Vienintelis prašymas žmonių: važiuoja svetima mašina, telefonu praneškite policijai, kad pasirodė nepažįstami. Visur norima matyti tvarką. Pas mus to dar nėra. Pirmiausia kaltinama policija, seniūnas, rajono meras, jog kaime nėra ramybės. Rajono policija išaiškina apie 40 proc. nusikaltimų. Manau, savo pareigą ji atlieka vidutiniškai. Be visuomenės paramos policija yra vieniša. Nežinau, kiek tai dar tęsis.

- Kaimas yra prigąsdintas. Jis galvoja: pasakysiu piktadario pavardę, šis tai sužinos ir atėjęs mano sodybą supleškins...

- Teisėtvarkoje dirbu 25 metai. Nežinau tokio atvejo, kad būtų atėjęs ir padegęs. Didelės baimės akys. Nėra problemų įsigyti ginklą savigynai. Išlaikysi egzaminus, jį ir gausi. Jeigu reikia – padedame. Vieną žmogų saugojome visus metus.

- Kokia jūsų reakcija į steigiamus savigynos būrius?

- Su bendruomenėmis organizavome mokymus, kaip apsisaugoti, kokių imtis priemonių iškilus pavojui. Tačiau jas sunku išjudinti. Laukiame telefono skambučių. Jų numeriai policijoje neįrašomi. Komisariatas pajėgus palaikyti ramybę. Tačiau pirmiausia jam reikalingi liudytojų parodymai. O tokių nesurandame.

Nejaučiu džiaugsmo, kai kalbama apie savigynos būrius. Kiekvienas mūsų turi jaustis Lietuvos piliečiu. Galvojate, kaime nežino, kas ką vagia? Žino, bet tyli. Kada bendruomenė piktadariui pasakys: „Tu esi vagis. Jeigu toliau vogsi, apie tave visą informaciją perduosime policijai“? Šis bijos toliau vogti. Jėga – kaimo bendruomenė, o ne kažkoks savigynos būrys.

Vienkiemyje verta turėti bet kokią ryšio priemonę

Rajono vicemeras Vytautas Rapolas Gritėnas – užimtas žmogus, tačiau apie kaimo reikalus jis mielai sutiko pasikalbėti su mūsų laikraščio korespondentu.

- Gyvenate ne Panevėžyje, o kaimo vietovėje – Berčiūnuose. Ką patartumėte, kad kaimynai būtų saugesni?

- Tai, kas vyksta dabar, mano vaikystės laikais to nebuvo. Žmonės durų nerakindavo. Išeidami iš namų, jas paremdavo šluotele. Tai reiškė, kad juose nieko nėra. Berčiūnuose, kur gyvenu, nėra baisu gyventi. Galbūt todėl, kad kaimas tvarkingas.

Gyvenantiems vienkiemiuose būtina turėti kažkokią ryšio priemonę. Savivaldybė padėti finansiškai negali. Dažniau plėšia tuos, iš kurių yra ką paimti. Tokių kiemų savininkai patys turėtų investuoti į savo apsaugą. Galėtų turėti telefoną. Sako, brangu juo naudotis. Tuomet reikia mažiau kalbėti telefonu.

- Kada trobas bus galima palikti nerakintas?

- Kada ateis toks metas, kai neturėsime bedarbių, bus mažiau degradavusiųjų. Paskelbus amnestiją, iš pataisos namų paleistieji vėl daro nusikaltimus. Kitaip gyventi tokie nebemoka. Kartą juokiausi: reikia išnuomoti dalį Sibiro, kad nepareitų į Lietuvą. O čia apsisukę vėl tas pačias klaidas kartoja. Antra vertus, kur jiems dėtis? Niekas tokių nenori priimti darban. Pasibastę jie vėl sėda kalėjiman.Ten jų laukia valstybinis išlaikymas. Ima spurdėti, kad per maža vietos, neturi kur sportuoti. Aš suprantu, jie irgi žmonės. Tačiau labiau skaudėjo tiems, kuriuos jie kankino ar žudė. Vienkiemiuose senukai irgi nori gyventi.

- Kaip tokius apginti nuo plėšikų ir smurtautojų?

- Mano uošvis pasakojo, kaip Ramygaloje, pasiskirstę po du, budėdavo naktimis. Gatvės būdavo neapšviestos. Tai ir yra savigyna. Bet sunku apsaugoti vienišą ir pamiškėje gyvenantį senuką. Jam būtina turėti kokią nors ryšio priemonę, kad ja apie gresiantį pavojų galėtų signalizuoti policijai.

Panevėžio rajonas

© 2003 "XXI amžius"