Pirmasis puslapis
Ora et labora
Krikščionybė
    šiandien
Katalikų
    bendruomenėse
Darbai
Laikas ir žmonės
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Socialinio dialogo paieškos

Lina KLUSAITĖ

Grupė seminaro dalyvių. Dešinėje – LDF vicepirmininkė Janina Švedienė, trečioji iš kairės – EZA Europos centro darbininkų klausimams spręsti generalinė sekretorė Rosvita Gotbehut Livijos ŠIUGŽDIENĖS nuotrauka

Spalio 3-5 dienomis Trakuose vyko tarptautinis seminaras, pavadintas „Socialinis dialogas besiplečiant Europos Sąjungai“. Seminarą organizavo Lietuvos darbo federacijos (LDF) Švietimo centras, o finansiškai projektą rėmė EZA, Europos centras darbininkų klausimams spręsti, kurio visateisiu nariu yra LDF Švietimo centras.

Nuo 1985 metų EZA, propaguodama krikščioniškas idėjas ir bendradarbiaudama su įvairiomis darbininkų organizacijomis, kiekvienais metais skirtingose šalyse rengia įvairius edukacinius projektus Europos socialiniams klausimams spręsti ir jau apima 50 šalių tinklą, kuriose turi savo centrus, taip pat ir Lietuvoje. Šios organizacijos padalinių yra beveik visose Europos valstybėse, ypač rūpinamasi tomis šalimis, kurios rengiasi stoti į Europos Sąjungą.

Alfonso Vitkausko, LDF Kauno apskrities pirmininko, teigimu, dar 1919 metais darbininkų problemomis ėmė rūpintis palaimintasis vysk. Jurgis Matulaitis, įkūręs pirmąją profesinę sąjungą Lietuvoje, kurios pagrindu šiandien veikia Lietuvos darbo federacija.

LDF Švietimo centro direktorė bei LDF vicepirmininkė, atsakinga už švietimą, Janina Švedienė „XXI amžiui“ pasakojo, kad tarptautiniame seminare Trakuose dalyvavo įvairių organizacijų atstovai iš vienuolikos valstybių, kurie dalijosi savo patirtimi, kaip būtų galima užtikrinti darbininkų socialines garantijas naujojoje Europoje, ir kitais aktualiais darbininkų klausimais.

Anot J.Švedienės, tai jau ne pirmas susitikimas Lietuvoje. Pirmoji šio seminaro dalis vyko birželį Anykščiuose, o neseniai ji grįžo iš rugsėjį vykusio seminaro Vokietijoje „Dirbti ir gyventi Europoje“, kuriame ji atstovavo Lietuvai.

Jau pasibaigus pirmajam seminarui Lietuvoje, buvo nutarta, kokiu keliu eiti. Supratus, kad profesinės sąjungos nėra pajėgios vien savo jėgomis spręsti keblius darbininkų klausimus, buvo nutarta ieškoti aktyvesnio bendradarbiavimo su nevyriausybinėmis organizacijomis, įvairiais fondais bei krikščioniškais judėjimais, kuriems socialinė sritis yra ne naujiena.

Kaip Lietuvoje gali bendradarbiauti profesinės sąjungos, nevyriausybinės organizacijos bei krikščioniškieji judėjimai, kaip socialinis dialogas atrodys tada, kai bus priimtas Darbo tarybų įstatymas, ar darbo tarybos nesugriaus profsąjunginio judėjimo Lietuvoje, kaip stiprinti bendradarbiavimą su Vyriausybe, kad legaliais būdais būtų įtvirtinami darbininkams palankūs įstatymai ir kitais klausimais savo pranešimus seminare skaitė lektoriai: Pramonininkų konfederacijos atstovė Laura Sirvydienė, Verslininkų konfederacijos atstovas Vytautas Trečiokas, Nevyriausybinių organizacijų paramos centro direktorius Vaidotas Ilgius, socialinių reikalų ir darbo viceministras Rimantas Kairelis, Mindaugas Kuraitis bei kiti.

Pagrindinė seminaro tema buvo socialinio dialogo stiprinimas. Socialinį dialogą darbininkų profesinės sąjungos suvokia kaip diskusiją tarp darbdavių, Vyriausybės ir profesinių sąjungų. Šio dialogo pagrindais Lietuvoje nacionaliniu lygiu veikia trišalė taryba, kuriai, deja, ne visuomet pavyksta susitarti.

J.Švedienės teigimu, pagal profesinių sąjungų reikalavimus įmonėse turi būti patvirtintos kolektyvinės sutartys, o darbdaviai Lietuvoje jas vengia pasirašyti, nes mano, kad profesinės sąjungos nėra joms tinkamas partneris. Todėl darbdaviai Lietuvoje yra linkę rinktis darbo tarybas, o tai sukelia konfrontaciją su profesinėmis sąjungomis.

„Darbdavių išsakytose mintyse man labiausiai nepatiko tai, kad jie nepritaria šakiniams tarifiniams susitarimams, kurie tam tikros profesijos žmonėms įgalintų sudaryti vienodas darbo sąlygas, vienodą darbo užmokestį ir pan. Pavyzdžiui, medikams ar mokytojams, kurie priklauso biudžetinėms įstaigoms, yra stipriau garantuota vienodos sąlygos ar atlyginimai, tačiau apie didžiuosius prekybos centrus to, deja, nepasakysi. Vienuose prekybos centruose yra vienokios sąlygos, kituose – kitokios, dažnai tos sąlygos nuslepiamos ir suvienodinti jų darbdaviai tikrai yra nelinkę. Todėl jie pageidautų derybas vesti įmonėse, kur niekas negalėtų įsikišti iš šalies, o tam labai tiktų darbo tarybos“, - sakė LDF Švietimo centro direktorė.

J.Švedienė mano, kad darbuotojų interesams geriau atstovautų profesinės sąjungos, nes jos yra juridiniai asmenys, turi savo lėšas, turtą ir yra labiau atsakingos už savo sprendimus. Tuo tarpu darbo tarybos tokios atsakomybės neturi. Centro direktorės teigimu, visoje Europoje darbo tarybos yra daugiau patariamojo ir informacinio pobūdžio organizacijos, kurios domisi įmonių finansine veikla, ekonominiais rodikliais, informuoja darbuotojus apie padėtį ir t.t.

Nors konfrontacija tarp profesinių sąjungų ir darbo tarybų jaučiama, seminaro tikslas buvo ieškoti daugiau panašumų, o ne skirtumų, išsiaiškinti, kokias funkcijas gali atlikti tiek vieni, tiek kiti ir ar galėtų šios abi organizacijos veikti šalia viena kitos. Europoje profesinės sąjungos ir darbo tarybos, turinčios tuos pačius tikslus ir siekius, jau seniai dirba išvien, tuo tarpu Lietuvoje dar nėra priimtas Darbo tarybų įstatymas, todėl dar nėra aišku, kokios funkcijos bus priskirtos darbo taryboms ir ar šios funkcijos nesikirs su profesinių sąjungų įgaliojimais.

Kita svarbi seminaro Lietuvoje tema – profesinių sąjungų ryšiai su nevyriausybinėmis organizacijomis. Nevyriausybinių organizacijų paramos centro direktoriui V.Ilgiui perskaičius savo pranešimą pastebėta, kad nevyriausybinės organizacijos gana skirtingai suvokia socialinį dialogą. Profesinės sąjungos tai supranta kaip diskusiją tarp darbdavių, Vyriausybės bei profesinių sąjungų, o nevyriausybinės organizacijos socialiniu dialogu vadina savo veiklą, t.y. savo darbą socialinėje srityje. J.Švedienės pastebėjimu, toks skirtingas socialinio dialogo supratimas kartais veda prie nesusikalbėjimo, bet, įsivyravus karštoms diskusijoms, buvo nutarta neeikvoti laiko sąvokos aiškinimuisi, o daugiau pastangų dėti bendram darbui ir bendrų principų ieškojimui.

Bendrų principų ieškojimas atsispindėjo Kauno arkivyskupijos kurijoje įvykusiame seminaro dalyvių susitikime su Kauno arkivyskupijos generaliniu vikaru ir naujai Kaune įsteigto Socialinės ekonomikos instituto atstove D.Kuzmickaite. Susitikimas parodė, kad tiek Bažnyčia, tiek Socialinės ekonomikos institutas yra pasiryžę bendradarbiauti su profesinėmis sąjungomis ir siekti bendrų tikslų bei kuo efektyvesnių rezultatų apsaugant žmogų nuo nedarbo, prastų darbo sąlygų, darbdavių savivalės bei kitų darbuotojams iškylančių sunkumų.

Reikšmingą seminaro Lietuvoje dalį sudarė kitų šalių darbininkų organizacijų, krikščioniškų judėjimų atstovų dalijimasis savo patirtimi ir įžvalgomis. Seminare dalyvavo EZA generalinė sekretorė Rosvita Gotbehut, KAB – krikščioniškojo darbininkų judėjimo Vokietijoje atstovas Ulis Tings, Europos krikščioniško darbininkų judėjimo atstovė Martine Kopejans iš Belgijos, o savo patirtimi apie Europos darbo tarybas dalijosi Vengrijos ekspertė Judit Ivany Czugler.

EZA generalinė sekretorė teigė, kad jų organizacija yra atvira ir vienija įvairių sričių žmones, kurie dažniausiai ateina iš profesinių sąjungų, bažnytinių organizacijų, socialinių-kultūrinių institucijų ir, kas yra itin aktualu, iš darbininkų politinių partijų. Organizacija siekia, kad jų rengiamų seminarų rezultatai išplistų politinėje sferoje ir kad politikų įsijungimas į EZA veiklą skatintų pažangių įstatymų leidybą, nuo kurių didžia dalimi priklauso darbininkų gerovė. Į socialinio bendradarbiavimo dialogą organizacija siekia įtraukti naujas Europos Sąjungos šalis kandidates ir tikisi, kad šios šalys įneš savitą indėlį į visos organizacijos veiklą. R.Gotbehut išreiškė džiaugsmą atradusi naują šalį Lietuvą, kuri turi stiprius krikščioniškus pagrindus, ko negalima pasakyti apie kitas šalis kandidates, ir vylėsi tolesniu vaisingu bendradarbiavimu su Lietuvos darbo federacija.

KAB atstovas Ulis Tings teigė, kad jų organizacija, turinti savo centrus visose Vokietijos vyskupystėse bei dirbanti dviem lygiais, t.y. su profesinėmis sąjungomis ir nevyriausybinėmis bei krikščioniškomis institucijomis, atstovauja darbuotojų interesams tiek bažnytiniuose, tiek visuomeniniuose reikaluose, o svarbiausias jų tikslas – darbuotojų švietimas ir kvalifikacijos kėlimas bei jų priartinimas prie Bažnyčios. Organizacija sėkmingai dirba vidurinėse, profesinėse, aukštosiose mokyklose, profesinėse sąjungose, turi savo narių politinėse partijose ir Vokietijos parlamente.

Kiek sunkiau savo veiklą, dėl suprantamų priežasčių, sekasi plėtoti Ukrainos darbininkų solidarumo judėjimui, kurio atstovas viešėjo Lietuvoje bei kaimyninės Baltarusijos dirbančių moterų organizacijai. Jos įkūrėja ir pirmininkė Marija Alijeva pasakojo apie sunkumus, kuriuos joms tenka įveikti susidūrus su valdžios priešiškumu.

Nors ir atrodytų, jog Lietuvos demokratija yra labiau pažengusi už kitų buvusių sovietinių valstybių demokratijas, tačiau susidorojimų ir neteisėtų veiksmų savo atžvilgiu turbūt ir mes dar ilgai neišvengsime. Toli dairytis nė nereikia.

Dieną prieš prasidedant tarptautiniam seminarui, Lietuvos Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kuriuo iš profesinių sąjungų visų trijų nacionalinių centrų buvo atimtas beveik visas turtas už 20 mln. litų: Druskininkų sanatorija „Nemunas“, Druskininkų sveikatingumo centras, kuriame yra profesinių sąjungų mokymo bazė, sanatorijos „Anykščių šilelis“ bei „Neringos kopos“ Palangoje, o taip pat Sporto rūmai. Teismo sprendimas buvo priimtas neįtikėtinai greitai, per vieną dieną, bet kas labiausiai kelia abejonių – tai šio sprendimo konstitucingumas.

Kaip pasakojo su byla susipažinęs LDF teisininkas, byla buvo iškelta tik dėl vieno pastato grąžinimo, kuris iki sovietinės valdžios atėjimo priklausė privačiam asmeniui, o vėliau šios valdžios buvo nacionalizuotas ir atiduotas profsąjungoms. Tačiau teismas savavališkai perėmė iniciatyvą ir, be jokio kreipimosi kito turto nusavinimo klausimu, priėmė sprendimą. Teismo nutarimas motyvuojamas tuo, kad valstybė neturėjo teisės profesinėms sąjungoms perduoti komercinių objektų. Bet jeigu ir laikysime sanatorijas komerciniais objektais, tai nereikėtų pamiršti, kad profsąjungos vykdo ne tik savo tiesiogines funkcijas – tai yra gina darbuotojų teises, bet ir suteikia dirbantiesiems tam tikras socialines paslaugas.

Šis nuosavybės teisės atėmimo aktas pažeidžia Tarptautinės darbo organizacijos 87 konvenciją dėl teisės jungtis į asociacijas, Europos žmogaus teisių konvencijos irmąjį protokolą dėl nuosavybės apsaugos, o taip pat to paties Konstitucinio Teismo doktrinoje formuojamą lūkesčio principą, kad jeigu turtas yra duodamas, tai po dešimt metų jo nevalia atsiimti.

Seminaro dalyviams, ypač Europos organizacijų atstovams, tokia žinia sukėlė mažų mažiausiai nustebimą ir didelį pasipiktinimą. Tai dar viena proga lietuviams pasirodyti pasauliui tokiais, kokiais esame iš tikrųjų. Europos žmogaus teisių teismas ir Ženevos Tarptautinės darbo organizacijos asociacijų laisvės komitetas sulauks dar vieno jau rengiamo skundo iš Lietuvos. Tokia socialinio dialogo, besiplečiant Europos Sąjungai, Lietuvoje kulminacija.

© 2003 "XXI amžius"