Atnaujintas 2003 m. spalio 17 d.
Nr.80
(1184)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Krikščionybė
    šiandien

Katalikų
    bendruomenėse

Darbai
Laikas ir žmonės
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Motina Teresė skelbiama Bažnyčios palaimintąja

Mindaugas BUIKA

Popiežius Jonas Paulius II
per vieną paskutiniųjų susitikimų
su Motina Terese Vatikane
1997 m. gegužės 20 d.
Motina Teresė
Motina Teresė su Meilės
misionierių kongregacijos seserimis

Prie Motinos Teresės kapo
Kalkutoje 1997 m. rugsėjo 13 d.

Didžiosios meilės misionierės paveldas

„Šventumas nėra jokia privilegija nedaugeliui, bet įprasta pareiga kiekvienam iš mūsų“ - pagal tokią maksimą gyveno ir darbavosi Motina Teresė iš Kalkutos (1910-1997), kurios visų laukiama beatifikacija įvyks sekmadienį, spalio 27 dieną, Vatikano Šv.Petro aikštėje per popiežiaus Jono Pauliaus II vadovaujamas šv.Mišias. Vargšų ir ligonių globa išgarsėjusios Meilės misionierių kongregacijos įkūrėja bus paskelbta Bažnyčios minimą Pasaulio misijų sekmadienį, kad ypatingu būdu keliama evangelizacinės veiklos reikšmė ir visų krikščionių pareiga prisidėti prie Kristaus išganymo skelbimo pasauliui. Be abejonės, Motiną Teresę taip pat galima laikyti žymia misioniere, tačiau Evangeliją ji skelbė pirmiausia ne žodžiais, o artimo meilės ir solidarumo darbais, tuo savosios tarnystės pavyzdžio šviesa spinduliuodama Dievo buvimą ir į tikėjimą patraukdama tūkstančius žmonių Indijoje, kur ji praleido didžiąją savo gyvenimo dalį, bei kitose pasaulio šalyse.

Žinoma, pirmuoju pavyzdžiu ją laiko Meilės misionierių kongregacijos narės, kurioms Motina Teresė nepertraukiamai vadovavo beveik iki pat savo mirties. Vienuolija nuolat auga, kaip ir jos darbų apimtys: beveik 4700 seserų ir novicių dabar turi 710 savo namų 132 šalyse. „Jeigu vargšų būtų Mėnulyje, tai ir ten mes nuvyktume“, - kartą yra pasakiusi Motina Teresė, kurios svarbiausias uždavinys buvo rūpintis nepagydomais ligoniais, jų dvasine ramybe ir orumu. Dabar beveik 40-yje slaugos centrų meilės misionierės su pasiaukojimu globoja apie 70 tūkst. sunkių ir vienišų ligonių. Be to, jos išlaiko 50 ligoninių su 50 tūkst. raupsuotojų, kongregacijai priklausančiose auklėjimo įstaigose gyvena ir mokosi beveik 100 tūkst. našlaičių. Meilės misionierės darbuojasi Bangladešo ir Brazilijos priemiesčių lūšnynuose, pilietinių kovų ir konfliktų nusiaubtose Palestinos ir Balkanų žemėse, globoja AIDS ligonius ir narkomanus Niujorke, Los Andžele (JAV), Vokietijos pramoniniuose miestuose. Motinos Teresės seserys nepasitraukė iš Irako sostinės Bagdado per visą karo laikotarpį, nes nenorėjo palikti savo globojamų našlaičių vaikų.

Per praėjusius šešerius metus po Motinos Teresės mirties jos vienuolija atidarė naujus savo rūpybos centrus dar dešimtyje valstybių – Alžyre, Čade, Džibutyje, Suomijoje, Izraelyje, Kazachstane, Malyje, Naujojoje Zelandijoje, Norvegijoje ir Tailande. Šiemet rugsėjo 5 dieną pamaldomis Kalkutoje, prisimenant Motinos Teresės šeštąsias mirties metines, jos įpėdinė Meilės misionierių generalinė vyresnioji sesuo Nirmala Joši sakė, kad kongregacija tikisi įgyvendinti savo steigėjos „svajonę ir įžengti į Kiniją“. Šioje didžiausioje Azijos šalyje 1949 metais valdžią užgrobę komunistai uždraudė užsienio vienuolijų narių veiklą. Sesuo Nirmala sakė, kad Meilės misionierės kol kas nėra įsileidžiamos į Kiniją, bet „tai būtinai atsitiks“. Prieš kelerius metus jos pradėjo darbuotis taip pat komunistų valdomame Vietname, tačiau Kinijoje problemos yra didesnės, nes ten gali viešai veikti tik su Vatikanu ryšius nutraukusi ir komunistų visiškai kontroliuojama vadinamoji „patriotinė“ Bažnyčia.

Būsimoji Motinos Teresės beatifikacija padės sustiprinti evangelizacijos galimybes ir pačioje Indijoje, sakė šalies sostinės Delio arkivyskupas Vincentas Končesao. Su vienuolės paskelbimu palaimintąja, kuri indų yra labai gerbiama už jos socialinius darbus ir laikoma „tikrąja visų vargšų ir atstumtųjų motina“, Indijoje taps labiau žinomas krikščionybės meilės ir užuojautos mokymas. Arkivyskupas V.Končesao pripažino, kad Indijoje stiprėja vietinės indusų fundamentalistų grupės, kurios Motinos Teresės ir jos seserų darbą laiko bandymu prievarta atversti žmones į krikščionybę. Tačiau neatrodo, kad šios grupės beatifikacijos proga galėtų šalyje sukelti kokius nors išpuolius prieš vietos krikščionis. Indijos episkopatas tuo tarpu paragino premjerą Atalį Beherį Vadžpajį nusiųsti į beatifikacijos iškilmes Romoje vyriausybinę delegaciją, užtikrinti šių iškilmių tiesioginę transliaciją per šalies televiziją, paskelbti spalio 19-ąją valstybine švente ir įsteigti Motinos Teresės premiją pasižymėjusiems socialiniams darbuotojams. Šioms iniciatyvoms pritarė ir kitos Indijoje veikiančios krikščionių konfesijos. „Beatifikacija džiugina ne tik katalikus, bet visus krikščionis“, - sakė Indijos Bažnyčių nacionalinės tarybos pirmininkas Dživargezė mar Korilosas. Didžiosios meilės misionierės tautinės kilmės žemėje šie metai Albanijoje paskelbti Motinos Teresės metais.

Popiežiaus ir Motinos Teresės mokymo artumas

Motinos Teresės meilės tarnystę vargšams didžiai vertino popiežius Jonas Paulius II, kurio leidimu 1999-ųjų liepą, tai yra praėjus mažiau kaip dvejiems metams po jos mirties, išimties tvarka pradėtas jos kanonizacijos procesas. (Pagal Bažnyčios kanonų teisę toks tyrimas gali būti pradėtas praėjus ne mažiau penkeriems metams po galimo kandidato į šventuosius mirties.) „Meilės misionierė – tokia buvo Motina Teresė darbuose ir tikrovėje. Savo įspūdingu pavyzdžiu ji sugebėjo patraukti daugelį žmonių, kurie buvo pasirengę viską atiduoti, kad tarnautų Kristui, kuris esti vargšuose, - kalbėjo Šventasis Tėvas maldininkams 1997 m. rugsėjo 7 d., reaguodamas į žinią apie Motinos Teresės netektį. – Jos pasiuntinystė prasidėdavo nuo kasdienės rytinės maldos prie Švč.Sakramento. Tylos mąstyme Motina Teresė girdėjo nukryžiuotojo Kristaus dejonę „Trokštu“. Šis šauksmas, priimtas giliai į širdį, paskatino ją ieškoti Jėzaus bedaliuose, paliktuose ir mirštančiuose Kalkutos gatvėse… Ji paliko liudijimą Dievo meilės, kurią priėmė ir kuri pakeitė jos gyvenimą. Ji mums paliko kontempliaciją, nuo kurios prasideda meilė, ir meilę, nuo kurios prasideda kontempliacija“.

Motinos Teresės kanonizacijos bylos postulatorius kanadietis kunigas Brajanas Kolodeičiukas yra įsitikinęs, kad popiežiaus Jono Pauliaus II ir Meilės misionierių kongregacijos įkūrėjos dvasinis artumas sąlygojo Šventojo Tėvo sprendimą jos paskelbimo palaimintąja iškilmes surengti per pontifikato 25-mečio jubiliejaus šventimą. „Juos abu siejo daugiau nei draugystė, tai buvo meilė, vertinimas ir pasitikėjimas“, - aiškina kunigas B.Kolodeičiukas, kuris pats buvo artimas Motinos Teresės bendradarbis nuo 1977 metų, o vėliau tapo vienu pirmųjų jos 1984-aisiais įkurtosios Meilės misionierių tėvų kongregacijos nariu. Jis sakė, kad popiežiaus Jono Pauliaus II ir Motinos Teresės viešoji veikla pasaulyje sutapo laike, kaip ir mokymas dėl krikščionių pareigų solidarumo, gynimo žmogaus asmens orumo ir kiekvienos žmogiškosios gyvybės, ypač labiausiai pažeidžiamos ir bejėgės.

Šiuo atžvilgiu bendrų Popiežiaus ir Motinos Teresės pastangų sutelkimu labai svarbūs buvo 1994 metai, Jungtinių Tautų Organizacijos sprendimu minėti kaip Tarptautiniai šeimos metai. Ta proga Šventasis Tėvas paskelbė savo garsųjį „Laišką šeimoms“, o Motina Teresė apie autentiško šeimos gyvenimo reikšmę taikai palaikyti plačiai pasisakė 1994 metų vasarį, tuometinio Jungtinių Valstijų prezidento Bilo Klintono pakviesta daryti pagrindinį pranešimą Baltuosiuose rūmuose surengtuose tradiciniuose Nacionaliniuose maldos pusryčiuose, kuriuose dalyvauja žymūs JAV ir užsienio politikos veikėjai. Popiežiaus Jono Pauliaus II „Laiškas šeimoms“ ir Motinos Teresės kalba Vašingtone vienas kitą taip puikiai papildė, kad juos netgi galima pavadinti vientisu Bažnyčios mokymo apie šeimą ir gyvybę priminimu su atitinkamais paraginimais ir perspėjimais šių dienų visuomenei.

Popiežius, rašydamas apie šiuolaikinės šeimos problemas, kurioje nepakankamai dėmesio skiriama vaikams, pažymi, kad naujo kūdikio gimimas vis rečiau suvokiamas kaip santuokinės meilės išsipildymas, kaip dovana šeimai ir visuomenei. Kūdikio gimimas dažnai dabar „tėvams reiškia tik rūpesčių padidėjimą, naujas finansines išlaidas ir kitus nepatogumus“. Kai kuriuose socialiniuose ir kultūriniuose kontekstuose šie svarstymai nebeturėti daugiau vaikų ar iš viso jų neturėti tampa tokie stiprūs, kad sukelia tikrą demografinę krizę. Motina Teresė, tarsi papildydama šias mintis, savo kalboje Baltuosiuose rūmuose pastebi, kad ir gimę vaikai daugelyje Vakarų visuomenės šeimų, nors materialiai yra aprūpinti, tačiau negauna pakankamo tėvų dvasinio artumo, meilės ir dėmesio, kurio jie laukia su viltimi ir pasitikėjimu. „Dažnai tėvas ir motina yra tiek užsiėmę, kad neturi laiko savo vaikams ar gal net nėra susituokę arba palikę sutuoktinius, - sakė vienuolė. – Taip vaikai eina į gatves, įsitraukia į narkotikų vartojimą ir kitas blogybes“.

Aptardamas negimusios gyvybės gynimo aktualumą, Šventasis Tėvas savo minėtame dokumente akcentavo aiškų ir vienprasmišką Dievo įsakymą „Nežudyk!“, kuris niekam nesuteikia jokios teisės kėsintis į pradėtą žmogaus gyvybę. Jo nuomone, tikroji XX amžiaus tragedija yra tai, jog net demokratinėse šalyse dėl tam tikrų politinių jėgų pastangų „buvo priimti įstatymai, nukreipti prieš kiekvienos pradėtos žmogiškosios būtybės teisę gyventi“, iškeliant įvairius nepagrįstus ir klaidingus motyvus. Dar labiau siaubinga, kad įstatymai, kurie nerodo pagarbos teisei gyventi nuo pradėjimo momento, rado gana platų pritarimą arba konsensusą viešojoje opinijoje. „Kaip galima moraliai priimti įstatymus, kurie leidžia sunaikinti kūdikį, dar negimusį, bet jau gyvą motinos įsčiose? – klausia Jonas Paulius II. – Teisė gyventi tampa išimtine suaugusiųjų prerogatyva, kurie netgi manipuliuoja įstatymdavyste, kad įgyvendintų savo planus ir siektų savųjų interesų“. Šventasis Tėvas iš to daro visuotinę išvadą, kad toks pradėtos gyvybės negerbimas kelia pavojų ne tik atskiriems individams, bet ir visai civilizacijai, nes kai kuriose vietose ji jau tapo „mirties civilizacija“.

Motina Teresė su jai būdingu moterišku paprastumu ir tiesumu JAV Baltuosiuose rūmuose susirinkusiems politiniams lyderiams pareiškė, kad „didžiausias taikos griovėjas šiandien yra abortas, nes tai yra karas prieš vaikus, tiesioginis nekalto kūdikio užmušimas, pačios motinos įvykdoma žmogžudystė. Jeigu mums priimtina, kad motina gali sunaikinti savo kūdikį, tai kaip galima kalbėti kitiems žmonėms, kad jie nežudytų vieni kitų“. Todėl „bet kuri šalis, kuri įteisina abortą, moko žmones ne mylėti, bet naudoti prievartą, kad pasiektų tai, ko nori“. Didžioji meilės misionierė, priminusi, jog „kiekvienas kūdikis yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, todėl turi būti priimamas su meile“, kreipėsi į tas motinas, kurios nori darytis abortus, kad jos nežudytų kūdikių, bet pagimdžiusios atiduotų jai ir seserims, kurios rūpinasi apleistų naujagimių įvaikinimu. Motina Teresė sakė, jog taip ji nori padėti šeimoms, kurios negali turėti vaikų, bet niekada neduotų kūdikių toms „poroms, kurios anksčiau ką nors yra dariusios, kad nesusilauktų savo kūdikio“.

Šventasis Tėvas, 1997 m. rugsėjo 7-ąją su pagarba kalbėdamas maldininkams apie tuomet prieš porą dienų mirusią vargšų apaštalę, priminė Motinos Teresės žodžius, pasakytus 1994-ųjų spalio 8 d. Romoje vykusiame pirmajame pasaulio šeimų susitikime: „Šeima, kuri meldžiasi, yra laiminga šeima“. Ji linkėjo visoms šeimoms dažniau melstis kartu, nes „maldos vaisius yra tikėjimas, tikėjimo vaisius yra tarnavimas ir tarnavimo vaisius yra taika ir ramybė“.

Kelias į šventumą

Motina Teresė (pasaulietinis vardas Gondža (Agnė) Bojadžiu) gimė 1910 m. rugpjūčio 26 d. dabartinės Makedonijos – tuomet tai buvo turkų Otomanų imperijos provincija – sostinėje Skopjėje. Jos tėvai buvo etniniai albanai katalikai (tiksliau, motina Dronda buvo albanė, o dėl tėvo Nikolos tautinės priklausomybės dabar yra įvairių nuomonių, nors pati Motina Teresė visada save laikė albane), susilaukę penkių vaikų, iš kurių gyvi liko trys: vyriausioji dukra Aga, vidurinysis sūnus Lazaris ir jauniausioji Gondža. Šeima gyveno pasiturinčiai, tėvas su savo partneriu pagal sutartį užsiėmė statybos verslu, buvo aktyvus vietiniame politiniame gyvenime. Šeimą sukrėtė ankstyva ir netikėta jo mirtis, kai Gondžai tebuvo septyneri metai, ir visi namų rūpesčiai užgulė ant motinos pečių.

Bojadžiu šeimos gyvenimas buvo artimas Bažnyčiai. Jau besimokydama mokykloje Gondža dalyvavo įvairioje katalikiškoje veikloje, domėjosi misionierių veikla tolimose šalyse ir, kaip vėliau pasakojo, jau būdama dvylikos metų panoro pati tapti misioniere. Sulaukusi aštuoniolikos ji paliko namus ir įsitraukė į Loreto seserų kongregacijos bendruomenę Airijos sostinėje Dubline. Ši vienuolija, įkurta XVII amžiuje, užsiėmė misijine ir švietėjiška veikla. Iš noviciato laikotarpio seserys ją prisiminė kaip „nedidukę, tylią ir drovią“, kuri vėliau pasikeitė: tapo drąsia, ryžtinga ir nepriklausoma asmenybe, žinoma, neprarasdama savo vienuoliško klusnumo dvasinei vyresnybei. Loreto bendruomenėje išugdytas tvirtas pareigingumas ir vidinė disciplina lydėjo ją visą gyvenimą.

1929 metais Gondža buvo pasiųsta į Loreto seserų noviciatą Indijos mieste Dardžylinge. Beveik septynis dešimtmečius ji praleido šioje šalyje, todėl pagrįstai laikoma didžiąja Indijos piliete. 1931-aisiais davė laikinuosius, o 1937 metais – amžinuosius vienuolinius įžadus, pasirinkdama Teresės vardą, taip norėdama pagerbti dvi jai artimas šventąsias - šv.Teresę Avilietę ir šv.Teresę iš Lizju. Pradėjusi tarnystę Dievui, buvo įdarbinta Kalkutos katalikiškoje mergaičių gimnazijoje. Penkiolika metų mokytojaudama gana ištaigingoje švietimo įstaigoje, ji negalėjo nepastebėti didžiausiame Indijos mieste tvyrančio skurdo, gausybės apleistų ir tiesiog gatvėse mirštančių žmonių. Taip buvo brandinamas „antrasis pašaukimas“ – sekant Kristų eiti į didmiesčio lūšnynus ir tarnauti „vargingiausiems iš vargingiausiųjų“. Kaip Motina Teresė vėliau prisipažino, galutinį sprendimą, išgirdusi „vidinį balsą“, priėmė keliaudama traukiniu Indijoje 1940 m. rugsėjo 10 d.

Po poros metų ji gavo Šventojo Sosto leidimą palikti Loreto seserų kongregaciją ir, sekant naujuoju pašaukimu, kurti naują vienuolinę bendruomenę Kalkutos arkivyskupo priklausomybėje, kuri tarnautų gatvių varguomenei. 1950 m. spalio 7 d. Meilės misionierės buvo įregistruotos kaip diecezinė vienuolija, o po penkiolikos metų Vatikanas jai pripažino pontifikalinės kongregacijos teises, tai yra ji perėjo į Šventojo Sosto jurisdikciją. Nors iš pat pradžių Motinos Teresės seserys daugiausia užsiėmė socialine veikla, - darbavosi tarp apleistų vargšų, našlaičių, nepagydomų ligonių, - tačiau vėliau buvo įkurta bendruomenės kontempliacinė šaka, o taip pat vienuolija broliams ir kunigams.

Meilės misionierių bendruomenė pirmuosius slaugos namus mirštantiems elgetoms, pavadintus vietine kalba Nirmal Hriday (Tyra širdis), atidariusi Kalkutoje 1952 metais, gavo visuomenės pritarimą ir sparčiai plėtėsi. Jaunos moterys, atėjusios padėti kaip savanorės, vėliau dažnai duodavo ir vienuolinius įžadus. Kiti siūlė maisto, drabužių, pastatus socialinės tarnybos centrams, pinigų. Pašaukimai ir parama ėjo iš viso pasaulio, kaip ir kongregacijos veikla plėtojosi į visus kontinentus. Atrodo, tarptautinė visuomenė tik ir laukė nepaprasto meilės misionierių pavyzdžio, kad naujai atrastų ir panaudotų sukauptą meilės artimui ir užuojautos potencialą.

Motina Teresė, nepaisydama fizinio ir emocinio išsekimo, darbavosi negailėdama jėgų. Įtemptas darbas paveikė sveikatą – ji dažnai sirgdavo, buvo priversta ryžtis daugeliui operacijų, taip pat ir širdies, tačiau vos pagijusi vėl grįždavo tarnauti vargšams, keliaudavo po pasaulį, lankydama savo išsibarsčiusias bendruomenes, susitikdama su Bažnyčios ir politikos lyderiais, su kuriais tardavosi dėl naujų ligoninių, prieglaudų ar reabilitacijos centrų atidarymo. Nepaisydama didžiulio užimtumo ir įtampos, Motina Teresė didžiulį dėmesį skyrė maldai, iš šio šaltinio semdamasi dvasinės stiprybės ir Dievo palaimos savo planams įgyvendinti. Ji sakėsi esanti „Dievo pieštukas – mažutis pieštukas, su kuriuo Jis rašo, kaip nori“.

Motina Taresė už savo nuopelnus 1979 metais buvo apdovanota Nobelio taikos premija, pelnė daugelį kitų įvertinimų įvairiose šalyse, visa tai priimdama su nuoširdžia padėka ir kuklumu bei vertindavo gautus apdovanojimus kaip dar vieną galimybę artimo meilės darbų plėtotei. Dėl nusilpusios širdies, Meilės misionierių kongregacijos seserų Kalkutoje apsupta, ji 1997 m. rugsėjo 5-ąją ramiai atsisveikino su šiuo pasauliu, sugrįždama pas Dievą, kuris visada buvo jos gyvenimo svarbiausiu centru. Motina Teresė mirė tvirtai žinodama, kad jos daugiau kaip 50 metų darbas bus tęsiamas su amžina pagarba jai.

1998 m. gruodžio 12 d. Šventųjų skelbimo kongregacijos su Popiežiaus leidimu duotas nurodymas Motinos Teresės kanonizacijos bylai tirti buvo sėkmingai vykdomas. 2001 m. rugpjūčio 15 d. užbaigus tyrimą dieceziniame lygyje, surinkta medžiaga buvo perduota į Vatikaną tolesniam jos išnagrinėjimui. 2002 m. gruodžio 20 d., popiežiui Jonui Pauliui II patvirtinus stebuklingą sunkiai sirgusios moters išgijimą Indijoje meldžiant Motinos Teresės užtarimo, buvo galutinai atvertas kelias jos beatifikacijai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija