|
Herojų paieškos
Visagalio stabuko įvaizdis lipdomas pagal planą
Pusmetis, praėjęs po naujojo Prezidento inauguracijos,
sukėlė aštrius politologų ginčus. Vieni jo poelgių vertintojai buvo
linkę sureikšminti valstybės galvos žingsnius užsienio politikos
srityje ar daug kartų pareikštą susirūpinimą dėl vidaus gyvenimo
problemų. Kiti yra nusiteikę labiau skeptiškai ir kol kas mato ne
savarankišką politinę asmenybę, o tik gudrių padėjėjų valdomą populiarumo
aukštumų ieškotoją.
Dar yra ir trečia Prezidento vertintojų grupė,
įžvelgianti jo elgesyje galimą autoritarizmo pavojų. Kadangi visos
trys vertintojų grupės turi ir bendrų vertinimo kriterijų, pabandykime
išanalizuoti trečiąją, demokratinei Lietuvai pavojingiausią galimybę.
Žmonės, linkę sutapatinti mūsų šalies vadovą su
rytinės kaimynės prezidentu A.Lukašenka, pabrėžia hipertrofuotai
panašų abiejų vadovų rūpestį savo piliečiais. Pats toks rūpestis
būtų tik sveikintinas, jeigu jis apsiribotų sveika nuovoka ir turimais
konstituciniais įgaliojimais. Tačiau R.Pakso noras gauti daugiau
galių skeptikų dažnai tapatinamas su buvusiu A.Lukašenkos noru gauti
daugiau galios. Kaip žinome, šis Baltarusijos vadovo noras virto
tikrove po 1996 metų referendumo, po kurio buvo pakeistas ir parlamentinis
šios valstybės modelis. Ji tapo grynai prezidentine respublika.
Išvaikius senąjį parlamentą ir iš horizonto išnykus daugeliui galimos
opozijos lyderių (vieni emigravo, kiti, už niekinius nusikaltimus
sufabrikavus bylas, susodinti į kalėjimus, treti paprasčiausiai
dingo), A.Lukašenka tapo visagaliu Baltarusijos valdovu. Tapti
žmogumi, valdančiu visus valdžios svertus, jam padėjo ir silpna
partinė sistema, ir visagalė pokomunistinė nomenklatūra. Šalį, sukrėstą
kainų šuolio ir kankinamą ekonominės nežinios jausmo, traukė savas
vaikinas iš liaudies, bekompromisinis kovotojas su korumpuotais
politikais ir valdininkais. Šalis gavo iliuzinę stabilumo viziją,
tačiau beviltiškai atsiliko tiek politinė jos raida, tiek ir ekonomika.
Netgi didžioji Baltarusijos sesė Rusija dabar nepatikliai kraipo
galvą ir nežino, ar jai verta galutinai vienytis su savo sąjungininke.
Juk kalbama apie didelę šalį, turinčią dešimt milijonų gyventojų
ir sugriuvusią planinę socialistinę ekonomiką su visiškai nekonkurencingomis
pramonės šakomis. Kalbant paprastai, baltarusių pramonės gaminiai
pajėgūs konkuruoti tik NVS rinkoje ir tik todėl, kad jie kol kas
pigesni už vakarietiškus analogus.
Svarbiausias mūsų Prezidento oponentų bruožas
yra tas, kad jie nesugeba įvertinti savo varžovo ir galimo jo poelgių
rimtumo. Daugelis R.Pakso niekintojų choru dainuoja apie jo neryžtingumą,
savos pozicijos neturėjimą ar net nekompetenciją. Bet, siekiant
absoliučios valdžios ar pigaus populiarumo, tokia kompetencija net
ir nebūtina. Užtenka turėti sklandžias kalbas mokančius rašyti padėjėjus.
Užtenka turėti arogantiškus ir visažinius patarėjus. Be to, visiškai
nereiškia, kad, porą kartų atsistatydinęs, R.Paksas ir toliau turėtų
panašiai atsistatydinėti iš visų užimamų pareigų. Juk į valdžią
jis atėjo, kaip pareiškė vienas jo bendražygių, vien tam, kad atsistatydintų
lygiai po 10 metų. Taigi kalbama ne apie vieną, o apie dvi kadencijas,
t.y. apie maksimalų laikotarpį. Sugretinus padėtį Baltarusijoje,
dabar ten vis garsiau kalbama, kad A.Lukašenka galėtų eiti trečiajai
Prezidento kadencijai, jei tik liaudis jo paprašytų. Kaip manote,
ar neatsiras to prašančiųjų?
Pasibaigus antrajam Lietuvos Prezidento rinkimų
ratui, spaudoje pasirodė plačiai pagarsėjęs filosofo L.Donskio straipsnis
Paprastas paksizmas. Be gana taiklių pastebėjimų naujai išrinktojo
Prezidento adresu, šio feljetono autorius pažėrė ir keletą neargumentuotų
teiginių. Pavyzdžiui, buvo pasakyta maždaug tai, kad įgyvendinti
visiems savo demagoginiams pažadams R.Paksas neturi nei valios,
nei jėgų. Tačiau, atleiskite, kas jam gali sutrukdyti įgyvendinti
savo pažadus, net jeigu ir tektų peržengti konstitucingumo rėmus?
Negi L.Donskio lygio politologų įspėjimai? Juk matėme, kaip tokie
patarėjai padėjo buvusiam prezidentui V.Adamkui pralaimėti antrame
rinkimų rate. Matėme ir surūgusius tokių visagalių specialistų veidus,
paskelbus galutinius rinkimų rezultatus.
R.Pakso kritikų silpnumas yra tas, kad jie nesuvokia
elementariausių politinės kovos taisyklių. Jie nesuvokia to, kas
galėtų patraukti didžiąją rinkėjų masę, dažnai apdalijamą nesusipratusių
runkelių ir panašiomis etiketėmis. Prisiskaitę verstinių politologijos
vadovėlių, tokie komentatoriai dažnai būna suglumę, kai mūsų rinkėjai
elgiasi ne pagal įprastus elgesio šablonus, atitinkančius brandžių
demokratijų, kad ir Anglijos arba kokios JAV, pavyzdžius. Apgauti
rinkimų rezultatų, jie dažnai ima kalbėti apie kažkokias mistines
juodąsias rinkimų technologijas ar nupirktus liumpenus. Šiurpiausia
tai, kad net ir praėjus pusmečiui po R.Pakso pergalės jie savo nemėgstamo
kandidato pergalę laiko atsitiktine ir vis tikisi, kad šis atsistatydins
neišbuvęs visos savo kadencijos. Su tuo kartais siejamas ir tariamas
valstybės vadovo pasyvumas. Tačiau tikėtis priešlaikinės Prezidento
kadencijos pabaigos neverta. Pernelyg daug į šį žmogų investuota
pinigų, pernelyg daug jis išreklamuotas. Šis žmogus turi atidirbti
už į jį investuotus pinigus
Niekas jam neleis išeiti iš posto pirma
laiko.
Kol valstybės vadovas stovi nuošaliau nuo vykdomųjų
valdžių intrigų verpetų, už jį gana sėkmingai dirba jo padėjėjų
komanda. Veikiama dviem kryptimis: viena vertus, dėl daugelio visuomenės
gyvenimo problemų reiškiamas begalinis susirūpinimas. Tuo pat metu
energingai zonduojamos galimybės pakeisti jėgos struktūrų vadovus.
Tuo tikslu Prezidento patarėjai kaip cirko fokusininkai iš rankovės
vieną po kito traukia skandalus. Skandalų gausa ir stebėtinas skambių
bylų užgesimas vėliau leidžia įtarti, kad triukšmas keliamas tik
tam, kad galima būtų sukompromituoti ar bent suparalyžiuoti atsakingų
pareigūnų darbą. Ar pamenate, kad tariamo Respublikos žurnalisto
sekimo skandalas kilo kaip tik po to, kai VSD sugalvojo pasidomėti
prezidentinių rinkimų nugalėtojo kampanijos finansavimo skaidrumu?
Kaip baigėsi šios bylos? Ogi niekaip, tik VSD vadovas prikando liežuvį,
pažadėjo palikti postą ir pereiti į diplomatinį darbą.
Taigi Prezidento komanda dirba. Kalbant palyginimais,
galime prisiminti, kad deputato A.Lukašenkos, vadovavusio parlamento
antikorupcinei komisijai ir panorusio tapti Baltarusijos prezidentu,
irgi nemėgo tuometinis šalies elitas. Jis irgi buvo niekinamas ir
negerbiamas. Pirmajame rate pralaimėjusių kandidatų šalininkai buvo
raginami net neiti į antrą rinkimų ratą. Rezultatą prisimename:
gavęs 45 proc. pirmajame balsavimo rate, A.Lukašenka antrajame gavo
net 81 proc. visų balsų.
Mūsų politikos asams užteko proto antrajame rate
neagituoti prieš visus. Bet rinkimai buvo pralaimėti dar tada, kai
R.Paksas išėjo į antrąjį ratą. V.Adamkaus komanda, laukusi antrame
rate varžovu A.Paulausko, paprasčiausiai neįvertino naujojo varžovo.
Juk R.Paksas turėjo tokį stiprų kozirį kaip Williams korta
O
ir kova vyko visai ne pagal vakarietiškus politologijos vadovėlius.
* * *
Tikėtis, kad Lietuvoje negalimas kokio nors plauko
autoritarizmas, kad ir pridengtas nuosaikaus ar pseudokonstitucinio
paksizmo skraiste, yra daugiau negu kvaila. Panašiai Veimaro respublikos
pabaigoje Vokietijoje atrodė neįmanomas fašizmas. Visi sakė, kad
taip atsitikti negalima iš principo tokioje kultūringoje tautoje
kaip vokiečių. Bet Hitleris visgi atėjo į valdžią. Suprantama, kad
kalbame tik apie paralelę (atsiprašome už palyginimo tiesmukumą),
bet istorijoje ir politikoje nėra neįmanomų dalykų. Pasakykite,
kas gali sutrukdyti R.Paksui gauti didesnius įgaliojimus? Seimas?
Jo kadencija baigiasi po metų ir nežinia, ar liberaldemokratai ten
neturės konstitucinės daugumos. Politikos patriarchas A.Brazauskas?
Dar keli kvaili įstatymų akibrokštai, ir jo LSDP bus nušluota nuo
politinės scenos. Konservatoriai? Juos tebeslegia naftos dėmė, o
mūsų rinkėjai, kaip žinome, yra itin kerštingi. Populistai liberalcentristai,
paskendę tikrų ar tariamų pergalių svaigulyje? Politinės pagirios
juos sukrės gana greitai. Vargu ar yra šiandien kokia jėga, kuri
suvoktų tikrą naujojo Prezidento ketinimų rimtumą.
Beje, prezidentas A.Lukašenka pirmaisiais savo
valdymo metais (19941996 ) irgi buvo gana legitimus ir neperžengė
savo įgaliojimų. Jis tik kaupė savos liaudies pyktį ir rengėsi
konstitucijos pataisų referendumui. Laimėjus šį referendumą, į jo
rankas pateko absoliuti valdžia, o parlamentas tapo dekoratyvia
institucija. Valstybės vadovas čia gali atleisti ne tik ministrą
pirmininką, bet ir eilinio kolūkio vadovą.
Taigi mūsų Prezidentas plečia užsienio politikos
horizontus ar piktinasi vidaus gyvenimo piktžaizdėmis. O jo patarėjai
sumaniai renka taškus savo lyderiui. Štai viena medikė drąsiai eina
į televizijos diskusijų laidą ir smagiai pliekia visas sveikatos
apsaugos sistemos negeroves, pradedant vaistų pardavimo mafija,
baigiant ligonių kasų problemomis. Kas matė tą laidą, jau įsidėmės,
kad Prezidentas susirūpino ir sveikatos apsaugos problemomis. Ar
tai nereiškia papildomos senyvo amžiaus žmonių arba ligonių paramos
Prezidentui ir jo partijai visuose būsimuose referendumuose?
Kartu sumaniai manipuliuojama ir puolamo ar
priešų apsupto Prezidento tema. Taip atsitiko vienoje šventėje,
kur nežinomi piktadariai kėsinosi į šalies vadovą, įnirtingai krapštydami
Antrojo pasaulinio karo laikų vokiečių miną. Įsidėmėtina, kad tai
atsitiko rajone, kur valdžią turi liberaldemokratai
Panašiai atsitiko
ir Baltarusijoje, kur tada dar tik kandidatą į prezidentus A.Lukašenką
rinkimų išvakarėse apšaudė nežinomi užpuolikai. Taigi tada pretendentas
pergalingai baigė rinkimus. O po kelerių metų kažko ant šeimininko
supykęs jo apsaugininkas papasakojo, kad šis užpuolimas buvo jų
pačių inscenizuotas. Bet jau buvo pernelyg vėlu kažką taisyti
skandalo nebuvo, o ilgaliežuvis liudininkas greitai žuvo autokatastrofoje.
Beveik sutampantys pasikėsinimai į valdžios vyrus
daugiau negu įdomūs. Galima net kalbėti apie panašų braižą. Tačiau
ar kas į tai atkreips dėmesį? Vieni politikai sėkmingai realizuoja
savo politinius interesus turto sferuose, kiti miega ant šlovingos
praeities laurų. Ar kas sugebės atsispirti Prezidentūros ir prezidentūrėlės
planams?
Visi aptarti politinės kovos metodai objektyviai
tik didina Prezidento bendražygių galimybes būsimuose Seimo rinkimuose.
Matome tris pagrindinius faktorius visais ir viskuo besirūpinantį
Prezidentą, jam trukdantį senąjį partinį politinį šalies elitą (tos
partijos visos vienodos) ir klastingus Prezidento priešus, rengiančius
prieš jį pasikėsinimus. Ar didžioji rinkėjų dalis nepatikės šiomis
trimis priešrinkiminėmis antimis? Nepasisekus gauti trokštamos daugumos
parlamente, bus galima paprašyti daugiau galių referendumu. Ar jūs
esate įsitikinę, kad toks referendumas pralaimės? Neužmirškite,
jog iki kito rudens visai įmanoma, kad pagrindines jėgos struktūras
jau kontroliuos Prezidentui ištikimi žmonės
Išradingi ir turtingi valstybės vadovo įvaizdžio
kūrimo specialistai sėkmingai lipdo rinkėjų stabuką. Visas starto
savybes Prezidentas turi. Jis jaunas, išvaizdus ir ryžtingas. Jis
turi rūpestingą žmoną ir porą puikių vaikų. Jis vyksta ne tik į
Gruziją ir Armėniją, bet ir į Vatikaną
Jis mėgsta lakstyti galingu
motociklu arba žavėti svečius lakūno sugebėjimais. Jis nekenčia
neteisybės ir su ja kovoja. Tvarka bus! Jam tik trukdo saujelė korumpuotų
politikų ir apsivogusių pareigūnų
Prašau, duokit jam daugiau galių!
Ar patikės tauta savo ašaringu lyderiu? Ar tvarka
bus? Neduok Dieve, kad šios prognozės išsipildytų
Deja, gyvenimas
kartais žavus netikėtumais, t.y. kiaulystėmis.
Antanas UOSIS
Vilnius
© 2003 "XXI amžius"
|