|
Demokratija, savivalda, savivalė
Didžiuojamės, kad lietuvių kalba turi itin turtingą
žodyną, tačiau patys tą turtą kaip kokie šykštuoliai slepiame, taupome,
žodžius, surašę į korteles, žodynus laikome lentynose, perdėm skolinamės
pakaitalus iš kitų kalbų. Jei tam tikrą dėmesį rodome maistui, kad
jis būtų sveikas, nebūtų užterštas chemikalais, pakeistas genetiškai,
mūsų kasdienio bendravimo maistą kalbą dažnai vartojame skolintą,
be prieskonių, užteršiame ją lietuvio kūnui ir sielai nepriimtinais
priedais. Jei ekologija, mokslas, tiriantis organizmų santykius
su gyvenamąja aplinka, gyvosios ir negyvosios gamtos sąveiką, taikomas
gamtai, kasdienei duonai, kasdienės kalbos ekologijai dėmesio nėra
ar jo per maža. Kasdienėje kalboje nevartojami savi žodžiai nuvertėja,
pasimiršta, gyvoji kalba virsta dirbtiniu pakaitalu, puskalbe, žargonu.
Kaip vis daugėja gyvenamosios aplinkos ir mažėja
gamtos, kaip civilizacija pasiglemžia kultūrą, taip techninė revoliucija,
integracija, kosmopolitizacija, globalizacija, demokratija, biurokratija
ir kitokios acijos ir atijos kėsinasi į kalbą, keičia jos prigimtinį
turinį, skonį. Kalbininkai vertiniams neranda atitikmenų, nespėja
kurti naujiems daiktams ir reiškiniams žodžių naujadarų, o visuomenė
neatsakingai priima svetimybes, pridėdama joms tik lietuviškas galūnes.
Neaprėpsi visų sričių, neišvardysi į mūsų kalbą įsiveržusių svetimybių,
juolab kad, neturint tam atitinkamo išsimokslinimo, nagrinėti kalbos
dalykus ir teikti siūlymus būtų neatsakinga.
Teatleidžia skaitytojas, kad rašinio įžanga ilga
ir tarsi neatitinka jo pavadinimo. Tačiau, vartodami svetimybes,
dažnai joms suteikiame magišką galią, o kad už jų slypi labai paprasti
dalykai nebematome. Tokių pavyzdžių pakanka, tačiau čia aptarsime
vieną žodį demokratija, jo esmę. Šį žodį miklūs politikai labai
dažnai vietoj įprasto vartojimo jį vartoja savo tikslams nuslėpti,
savivalei pateisinti.
Lietuvoje ir Vakarų pasaulyje žinomas politologas,
publicistas, vienas iškiliausių Lietuvos laisvinimo veikėjų Vakaruose
Vilius Bražėnas atkreipė dėmesį į žodžio demokratija, kuriam gražų
vertinį savivalda turime, besaikį vartojimą. Manytume, kad iš
tikrųjų be jokio reikalo tam tarptautiniam žodžiui tarsi burtažodžiui
teikiama kažkokia ypatinga reikšmė ir galia, jis lipdomas prie partijų
pavadinimų, tarsi demokratinėje respublikoje galėtų veikti ir nedemokratinės
partijos, juo pridengiama nedora gyvensena ar net tarnystė kitai
valstybei. Politikai viešai porina apie demokratijos vertybes, tik
kai reikia jas įvardyti, netenka amo. Taip tikriausiai nenutiktų,
jei vartotume žodį savivalda, nes matytume, kad demokratija tėra
valdymo būdas, mechanizmas, kuris, išskyrus visuomenės įtraukimą
į valstybės valdymą, kitokių savybių neturi. Įsižiūrėję į tą mechanizmą
iš arčiau matysime, kad jame jokių vertybių nėra, o ydų pakanka.
Deja, geresnis valdymo mechanizmas dar neišrastas.
Graikų kalbos žodis demokratija reiškia liaudies
valdžią. Kadangi visi visų valdyti negali, per rinkimus išrenkami
(pasamdomi) liaudies atstovai valstybės reikalams tvarkyti valdyti.
Tie atstovai išrenkami piliečių daugumos valia. Svarbiais valstybei
klausimais rengiami referendumai, kuriuose piliečiai pasisako už
arba prieš siūlomą sprendimą. Sprendimą vėl lemia daugumos valia.
Taigi valios kokybė yra ne savivaldoje, ne mechanizme, o liaudyje
(piliečiuose). Valia, kaip žinoma, gali būti gera ir bloga. Valios
gali visai nebūti. Kaip į valios kokybę atsilieps savivaldos mechanizmas?
Niekaip, nes savivaldos akiratyje valios kokybės nėra, jai svarbu,
kad tik būtų išreikšta bet kokia, tačiau daugumos valia.
Demokratijos garbintojai, tvirtindami, kad žmonių
valia yra Dievo valia, veda į klaidatikystę, sudievina žmogų. Sudievinę
žmogų, daugumos dievažmogių valia išrinkti atstovai priiminėja įstatymus,
kurie gali prasilenkti su tiesa ir teisingumu (mūsų patirtis tai
patvirtina), smukdyti dorovę ir, greta to, leisti dievažmogiui daryti
viską, ko nedraudžia įstatymas. Demokratijos mechanizme stabdžių
nei draudimui, nei leidimui nėra, stabdžiai liaudyje. Ir čia gali
(taip yra buvę) įvykti netikėtas virsmas: demokratija virsta savivale,
o kraštutinė tokio virsmo pasekmė visų visiems tironija. Jei vienvaldys
(monarchas) visuotinės tironijos vykdyti neįstengs, tai visų ar
dalies visuomenės (vienos partijos) tironija visiems įmanoma. Tokią
tironiją, vadintą demokratiniu centralizmu, dešimtmečius vykdė darbo
liaudies gynėja komunistų partija. Ar neturime panašumų dabartiniame
Lietuvos valdyme?..
Savivaldos mechanizmą lengvai pažeidžia savivalė.
Su išklibintu ar išgverusiu mechanizmu darbo kokybiškai nepadarysi;
valstybės valdymui jis gali lemti liguistą raidą bei kitokius nepageidautinus
padarinius. Antai per savivalę savivaldos mechanizmas mūsų tautinėje
valstybėje (ji 1918 metais sukurta ir 1990-aisiais atkurta tautiniu
pagrindu) nevertina tautiškumo, valstybėje nedraudžia veikti kitataučių
politinėms partijoms (Lenkų rinkimų akcija, Rusų sąjunga), įteisintos
net jų frakcijos su atitinkamomis privilegijomis Seime. Kuriai valstybei
ir kokiai tautai jos atstovauja, kam palankios, rodo jų elgesys.
Nevertinama ištikimybė valstybei (lojalumo cenzas); keturių Seimo
narių, jau keturiais komunarais vadinamų, linkčiojimai baltarusiškai
tvarkai tik patvirtina, kad stokojančiųjų ištikimybės savo valstybei
Seime netrūksta. Nevertinamas renkamųjų išsilavinimas, moralumas.
Tautos išrinktasis studentas neakivaizdininkas V.Šustauskas, nuo
alkoholio apkvaišęs, viešai kvailioja, burnoja, o išgveręs savivaldos
(savivalės) mechanizmas tokį elgesį pakenčia. Ar ne dėl moralumo,
sąžinės, politinės kultūros ir išprusimo stokos išrinkti tautos
atstovai savivaliauja, sau skirdami nepelnytai didelius atlyginimus,
premijas, pensijas, privilegijas, pataikaudami kenksmingo verslo
atstovams, leidžia azartinius lošimus, alkoholio reklamą, kėsinasi
legalizuoti naminės degtinės gamybą, prostituciją bei kitokius krikščioniškai
šaliai nepriimtinus dalykus. Vien išrinktųjų kalbų pasiklausius,
kai Seimo narys viešai blevyzgoja, ministras atleidimą iš darbo
vadina išspyrimu, o Premjeras susidorojimą išdūrimu (nešvankaus
rusiško žodžio vertalas), nuo tokios savivaldos, virtusios savivale,
darosi koktu, nusigręžti norisi.
Savivaldos mechanizmas neapsaugotas nuo atsitiktinių
sutrikimų, gedimų. Svarbu, kad jis netrūnytų, neišsigimtų į savivalę,
netaptų vien mechanizmo pavidalu be naudingo turinio. Mechanizmo
techninei priežiūrai, tobulinimui galimybės neribojamos; kokią
savivaldą turėsime, priklausys nuo rinkėjų ir renkamųjų valios,
nuo jos kokybės. O kokybė įgyjama vykdant ne dievažmogių, o Dievo
valią. Kokybė ne savivaldos mechanizme, o mumyse.
Demokratija nuo savo pirmykščio pavidalo pakankamai
nutolo, todėl ir vadinti ją anuo vardu nebederėtų. Antai romėniškoji
demokratija piliečiais nepripažino negarbingų žmonių. Prie tokių
buvo priskirti cirko artistai, skolininkai ir prostitutės. Atgavusi
nepriklausomybę Lietuva, demokratiją suvokusi kaip savivalę, užsienyje
gyvenančius lietuvius priskyrė prie negarbingų piliečių (nesuteikė
pilietybės) ir tuo pat metu pilietybę suteikė šalies okupantės atstovams.
Demokratija pripažįsta valstybę ir pilietybę, tautos ir tautybės
demokratijos akiratyje nėra. Tautinėje valstybėje, kokia yra Lietuva,
suteikiant pilietybę, pilietybės pagrindu turėjo tapti tautybė,
tačiau dėl savivaldos virsmo savivale, dėka tų piliečių, kurie
dešimtmečius engė, naikino tautą, taip neįvyko.
Savo Konstitucijoje pirmuoju straipsniu įrašėme:
Lietuvos valstybė yra demokratinė nepriklausoma respublika, antruoju
straipsniu Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso
Tautai. Demokratija įvairiose šalyse skirtinga, nes skirtingi jos
piliečiai; daugiatautėje valstybėje (Šveicarija, JAV) tautinis veiksnys
nėra svarbus, tautinėje valstybėje šis veiksnys lemia tautos būtį,
jos išlikimą. Demokratijos sąvoka kaip įvairialype kauke neturėtume
dangstyti savivalės, o pačią demokratiją dažniau vadinti savivalda,
kuri Lietuvoje pirmenybę turėtų teikti tautiniams reikalams. Pavadinę
graikišką mechanizmą lietuvišku vardu, gal geriau suvoksime jo esmę,
labiau vertinsime antrąjį Konstitucijos straipsnį, patys tobulėsime,
išmoksime savivaldos mechanizmą tobulinti bei valdyti.
Algimantas ZOLUBAS
Vilnius
© 2003 "XXI amžius"
|