|
Ištikimybė Jėzui svarbiau už vietą šalia Jo
Kažkiek nutrūktgalviškai pasielgė du Jėzaus mokiniai,
užsigeidę sėdėti amžinybės šlovėje vienas Dievo Sūnaus dešinėje,
o kitas kairėje (plg. Mk 10, 37).
Tarkim, jei Mokytojas jiems būtų pasakęs: O,
jei jūs taip trokštate būti arti savo Viešpaties, tai ir bus jums
taip, kaip dabar geidžiate! Sunku pasakyti, į kokius puikybės debesis
galėjo pakilti šiedu Jo mokiniai, išgirdę tokį atsakymą. O ką tokiu
atveju būtų reikėję galvoti kitiems apaštalams, kurie turėtų tenkintis
kuklesnėmis dangaus buveinėmis, nes pačias garbingiausias iš
dešinės ir kairės jau spėjo užimti jų kolegos?
Visokioms spėlionėms užbėgdamas už akių, Jėzus
apaštalams paaiškina, jog nors kančių taure Jis dalysis su jais,
tačiau kuriam gi būti Jo dešinėje ar kairėje tai bus tiems, kuriems
Dievas paskyrė (plg. Mk 10, 39 40).
Galbūt kai kas per mažai Šventąjį Raštą pažindamas
ir truputį galvą kraipydamas galėtų sau pamanyti: Oho, jei kai
kurie apaštalai geidė tokių šiltų vietelių danguje, tai gal jie
ir Kristų sekdami, kad kuo daugiau laimėtų Jo palankumo ir gausių
malonių, matyt, kartais stengėsi Jam pernelyg įtikti ar net pataikauti?
Jei kai kurie apaštalai ir būtų bandę taip daryti,
tai tuomet Viešpats Jėzus tokius mokinius būtų pamokančiai įspėjęs:
vienus žodžiu, o kitiems ir vien Jo meile kupino žvilgsnio ar šypsenos
būtų užtekę
Širdžių Tyrėjas, kaip visur viešpataujantis Visagalis,
puikiai žino, kad tinkamiausi kiekvienam žmogui vaistai, geriausiai
gydantys jį iš visų savimeilės ligų ir suteikiantys galimybę kaskart
panašėti į patį Dievą, yra įvairiopas tarnavimas visiems žmonėms.
Apie tai byloja šio sekmadienio Evangelija. Jėzus mokiniams sakė:
Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet ir pats tarnauti
ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį (Mk 10, 45).
Taigi galima ir būtina Jam tarnauti darant bet
kurį darbą, pavyzdžiui, šluojant rudenio lapus arba skelbiant Dievo
žodį. Tačiau labai svarbu, kad dar rytmetį visas savo mintis, žodžius
ir darbus pavestume Viešpaties garbei, Marijos globai ir artimo
gerovei.
Jei kas rytą atnaujinsime šias kilnias intencijas,
tai tada mus lydės vis didesnė Išganytojo palaima, ir mūsų gyvenimas
kaskart labiau liudys, jog stengiamės tarnauti Jo pavyzdžiu, gyventi
ir mirti (pirmiau patys sau) taip, kaip Jis moko, kad pagaliau galėtume
su Juo prisikelti, nepretenduodami sėdėti Jo dešinėje ar kairėje.
Pavyzdžiui, jei visi dvasininkai dažnai ir sąmoningai
tai stengtųsi daryti, tuomet juos visus apšviestų dar ryškesnė Švč.
Trejybės šviesa, kurioje visada galima lengviau pažinti Dievo Sūnaus
valią, kad, ją vykdydami, visi Jo bendradarbiai pajėgtų išsilaikyti
tiesos kelyje ir neduotų jokio preteksto ypač kai kuriems žiniasklaidos
atstovams nė apie vieną jų nepalankiai rašyti ar kalbėti. Be abejo,
vienas kitas suklaidintas žurnalistas gali ir ateityje kartais skelbti
tendencingą medžiagą apie Bažnyčią ir jai pasiaukojusius žmones.
Tačiau dvasininkai ir vienuoliai, stengdamiesi uoliai tarnauti Dievui
bei žmonėms, ne tik sieks išlaikyti krikščionišką ramybę, bet ir
toliau su tikėjimu melsis už visus informacijos priemonių darbuotojus,
idant visus juos apšviestų Dievo tiesos saulė, kuri pajėgia išsklaidyti
visas melo sutemas.
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2003 "XXI amžius"
|