Pirmasis puslapis
Krikščionybė
   ir pasaulis
Aktualijos
Kultūra
Atmintis
Istorijos vingiai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Pedagogas, mokslininkas, filosofas

„Mokyklinės bendruomenės“ autoriaus šimtmetis

Juozas KUCKAILIS

Dr. Antanas Šerkšnas – Hartfordo universiteto profesorius 1965 metai. (Paskutinė nuotrauka)

Antanas Šerkšnas, Kauno M.Pečkauskaitės gimnazijos direktorius, savo kabinete

Kažkodėl nepastebėtas, kaip ir daug kas pastaruoju metu, praėjo žinomo Nepriklausomos Lietuvos pedagogo, mokslininko, filosofijos mokslų daktaro Antano Šerkšno (1903-1966) šimtmetis. Gal tai atsitiko ir todėl, kad sovietmečiu jis buvo užmirštas, jo pedagogikos srities darbai sovietinei sistemai liko svetimi, nepriimtini, netoleruotini, tuo labiau kad ir pats jų autorius atsidūrė tolimuose užjūriuose, tapo klasiniu priešu.

Bene plačiausiai A.Šerkšno, kaip ir kitų Nepriklausomos Lietuvos mokslininkų, pedagogikos darbus aptarė dr. Ona Tijūnėlienė monografijoje „Mokytojo autoriteto samprata Lietuvoje (1918-1940)“, kurią 2000 metais išleido Klaipėdos universiteto leidykla. Pasak O.Tijūnėlienės, Nepriklausomoje Lietuvoje profesionalioji pedagogika plėtojosi labai intensyviai, buvo sukurtos naujos modernios ugdymo teorijos – S.Šalkauskio „pilnutinio ugdymo“, J.Vabalo-Gudaičio sąveikos pedagogika, A.Maceinos ugdymo kaip daugiamačio reiškinio ir kt. Tarp jų svarbią vietą užėmė A.Šerkšno mokyklos bendruomenės koncepcija.

A.Šerkšną ypač išgarsino 1939 metais išleista praktinės pedagogikos studija „Mokyklinė bendruomenė“, už kurią jam atiteko Lietuvių katalikų mokytojų sąjungos premija kaip už geriausią 1938-1939 metų pedagoginį veikalą. Pasak žurnalo „Lietuvos mokykla“ (1940, Nr.1) pedagoginės spaudos apžvalgininko, be šio mokslininko darbo „sunkiai galės apsieiti kiekvienas mokytojas, norįs giliau pažinti mokyklinį darbą, ypač jo psichologinius pagrindus“.

A.Šerkšną matome tarp žymiausių to laikotarpio Lietuvos edukologų, kurie pedagoginio autoriteto susidarymo sąlygų problemą sprendė Europos pedagogikos kontekste. Kaip yra pažymėjusi dr.O.Tijūnėlienė, A.Šerkšnas laikėsi visuminio ugdymo sampratos. Jis teigė, jog pedagoginis aktas turi būti grindžiamas vienovės principu, tai yra religija ir tautiškumas yra būtiniausios asmenybės ugdymo priemonės.

Keliai į mokslo aukštumas

Antanas Šerkšnas gimė 1903 m. gegužės 17d. buv. Seinų aps. Veisiejų vls., Bertašiūnų kaime, mažažemių valstiečių šeimoje. „Mokslui eiti sąlygų neturėjau – iki 18 metų dirbau žemės ūkio darbus. Pradžios mokslą išėjau pats, dirbdamas namie“, - rašė jis 1940 m. gruodžio 11 d. „Trumpame gyvenimo aprašyme“.

A.Šerkšno tėviškė – tiesiog nuostabus gamtos kampelis: tarp Trikojo ir Vilkaičio ežerų, per jų ūkį tekėjo skaidrus upelis… Gal pati gamta, o gal ir vaikystėje patirtas skurdas, sunkus kelias į mokslą subrandino viziją – tapti šviesuoliu. Abu tėvai buvo mirę, tad jo norą toliau siekti mokslo paremia broliai, ypač tėviškėje gyvenantis Juozas. Kaip tik tuo metu Veisiejuose buvo atidaryta keturklasė vidurinė mokykla. Antanas įstojo į šią mokyklą ir sėkmingai ją baigė 1923-iaisiais. Tais pačiais metais išlaikė stojamuosius egzaminus į Lazdijuose veikiančius dvimečius pradžios mokyklų mokytojų kursus. 1925 metais juos baigęs ir gavęs mokytojo cenzą, buvo paskirtas į Šakių aps., Kidulių vls., Kirkilų pradžios mokyklą. Po metų perkeltas į Ukmergės aps. Taujėnų pradžios mokyklą. A.Šerkšnas, kaip mena jo amžininkai, buvo patenkintas, kad jau šio to pasiekė, bet kartu jį tiesiog šaukte šaukė tolesni mokslo keliai. Jo dvasia nerimo.

Per 1927 metų vasaros atostogas jis sutiko savo tėviškėną ir mokslo draugą Juozą Žilionį, tuometį Bugiedos kaimo mokyklos, buvusios Kapčiamiesčio valsčiuje, mokytoją. Abu būdami plačių polėkių vyrai, ėmėsi svarstyti, kaip siekti aukštesnio mokslo – baigti mokytojų seminariją. Tačiau abiejų galimybės buvo labai menkos: atlyginimai nedideli, be to, teko padėti ir sunkiai besiverčiantiems namiškiams. Taip kilo išganinga idėja – mokytis pakaitomis.

A.Šerkšnas, kaip vyresnis, pradėjo mokslą pirmas – įstojo į lietuvių katalikų mokytojų įsteigtą S.Daukanto mokytojų seminariją Kaune. O J.Žilionis pasiprašė paskiriamas į Taujėnus, į A.Šerkšno vietą, nes ten buvo geresnė mokykla. Nuo to rudens jis siuntė Antanui į Kauną kas mėnesį po šimtą litų. 1929 metais A.Šerkšnas baigė seminariją ir gavo joje raštvedžio pareigas. Tada į tą pačią seminariją įstojo ir J.Žilionis. Dabar jam labai pravertė A.Šerkšno parama. Sakoma, jog daugelis anuometinių studentų apie šią dviejų draugų savitarpio pagalbą žinojo, minėjo juos su nuostaba ir pagarba.

Dar 1927 m. rugsėjo 3 d. A.Šerkšnas įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą laisvuoju klausytoju, o 1929 m. rugsėjo 20 d. buvo pripažintas studentu. Studijavo lietuvių literatūrą, naujųjų amžių istoriją ir pedagogiką bei psichologiją.

Universitetą baigė 1935 metais: labai gerais pažymiais išlaikė valstybinius egzaminus, gerai parašė diplominį darbą „Draminė Vydūno kūryba jo pasaulėžiūros šviesoje“. Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto taryba 1935 m. gegužės 28 d. posėdyje A.Šerkšnui pripažino aukštojo mokslo baigimo diplomą su pažymiu „gerai“.

1930 metų rudenį Lietuvių katalikų mokytojų sąjungos centro valdyba Kaune įkūrė pavyzdinę privačią pradžios mokyklą; jos vedėju buvo pasirinktas A.Šerkšnas. Nuo 1933 m. rugsėjo 1 d. jis – M.Pečkauskaitės privačios gimnazijos mokytojas, dėstęs lietuvių kalbą, istoriją ir geografiją. Pedagoginis darbas, matyt, buvo tikrasis A.Šerkšno pašaukimas. Į jį jis įdėjo visą savo sielą. „Mokytojas savo darbui ir visam mokyklos gyvenimui ypatingai atsidėjęs. Santykiuose su mokiniais parodąs didelio nusimanymo ir takto. Tai geras mokytojas ir tikrai pavyzdingas auklėtojas“, - rašoma 1936 m. rugsėjo 30 d. M.Pečkauskaitės gimnazijos direktoriaus atestacijoje.

1937 m. gegužės 25 d. A.Šerkšnui buvo suteiktas vidurinės mokyklos jaunesniojo mokytojo vardas. Tų pačių metų vasarą tris mėnesius Vienoje, nacionalinėje, pedagoginėje ir universiteto bibliotekose, jis rinko medžiagą būsimam pedagogikos veikalui ir disertacijai. Nuo 1938 metų – M.Pečkauskaitės gimnazijos direktorius. Bolševikams 1940 metais okupavus Lietuvą ir gimnaziją uždarius, iš pareigų atleistas. Kurį laiką dirbo Kauno 6-osios pradžios mokyklos mokytoju, paskui perėjo į vidurinę mokyklą suaugusiesiems. Nuo 1941 m. rugpjūčio 16 d. buvo paskirtas Kauno 5-osios gimnazijos direktoriumi. 1942 m. vasario 6 d. A.Šerkšnui buvo suteiktas vidurinės mokyklos vyresniojo mokytojo vardas.

Viliojo platesni horizontai

Nuo pat jaunystės A.Šerkšnas buvo aktyvus visuomenininkas. Dar mokydamasis Veisiejų vidurinėje, priklausė čia veikusiems „kankliečiams“, kurie buvę lyg ir ateitininkų užuomazga. Lazdijų mokytojų kursuose - jis jau apsisprendęs ateitininkas, kartu su kitais – uolus pavasarininkų globėjas. Kai mokėsi S.Daukanto mokytojų seminarijoje, buvo išrinktas į ateitininkų kuopos valdybą, studijuodamas universitete – į Moksleivių ateitininkų sąjungos centro valdybą, kur buvo atsakingas už jaunesniųjų moksleivių reikalus. Šias pareigas ėjo dvejus metus.

A.Šerkšnas vadovavo vienai iš Kauno skautų „Aušros“ tunto jaunesniųjų skautų draugovių. Aktyviai dalyvavo Lietuvių katalikų mokytojų sąjungos veikloje, nuo 1933 metų buvo renkamas sąjungos Centro valdybos nariu, sekretoriumi. 1933 m. gruodžio 5 d. Kaune, J.Jablonskio pradžios mokykloje, įvyko steigiamasis „Mokytojų antradienių“ susirinkimas. „Mokytojų antradieniuose“ buvo aptariami mokymo, auklėjimo, kultūros ir kiti klausimai, jų iniciatyva Valstybiniame radiofone surengta diskusija rašybos reformos reikalu. A.Šerkšnas buvo entuziastingas ir sumanus diskusijų dalyvis, nevengęs išsakyti savo nuomonės. Įsitraukė į Lietuvių katalikų mokslo akademijos veiklą. Dalyvavo Pirmajame lietuvių katalikų mokslininkų ir mokslo mėgėjų suvažiavime, 1933 metais surengtame Kaune. „Lietuvos mokyklos“ žurnalo tų pačių metų penktajame numeryje buvo išspausdintas A.Šerkšno šio suvažiavimo darbų aprašymas.

A.Šerkšnas tapo vienu pačių aktyviausių pedagoginės spaudos bendradarbių. Jo straipsnių pedagogikos klausimais randame „Lietuvos mokykloje“, LKMA „Suvažiavimo darbuose“, „Židinyje“, „Naujojoje Romuvoje“, „XX amžiuje“, „Ryte“ ir kituose žurnaluose bei laikraščiuose. A.Šerkšnas vadintas viena iš „Lietuvos mokyklos“ žurnalo naujųjų pajėgų, tokių kaip A.Maceina, J.Pankauskas (prieš keletą metų užmirštas ir apleistas miręs Lietuvoje – red.), P.Dielininkaitis, P.Maldeikis ir kt. Ypač daug dėmesio susilaukė A.Šerkšno straipsnis „Asmenybės ugdymo problema“, 1937 metais išspausdintas „Tautos mokykloje“, straipsnis „Mūsų šviesuolio šeimos pedagogika“, 1939 metais išspausdintas LKMA „Suvažiavimo darbų“ trečiajame tome, straipsnis „Lietuviška šeima“, tais pačiais metais pasirodęs „Židinio“ žurnale, bei „Lietuvos mokyklos“ žurnale spausdinama būsimoji studija „Mokyklinė bendruomenė“ ir kt.

1939 metais Šv.Kazimiero draugija išleido jau minėtąją A.Šerkšno praktinės pedagogikos studiją „Mokyklinė bendruomenė“, kuri buvo labai gražiai pedagoginės visuomenės sutikta, labai palankiai įvertinta. Pasak „Lietuvos mokyklos“ autoriaus J.Zastarskio, A.Šerkšno veikalas – „ilgo ir kruopštaus darbo vaisius, dėl savo aktualaus turinio ir gausingos medžiagos, turėtų rasti sau vietos kiekvieno mokytojo knygynėlyje“. Jo nuomone, pradedančiam mokytojui tai yra „nepamainomas vadovas, kuris jam, bedirbant sunkųjį ir atsakingąjį mokyklos darbą, suteiks ne tik kai kurių praktiškų žinių, bet nurodys ir tą tikslą (pozityvios ir pajėgios asmenybės ugdymą), kurio jis turi siekti, ir tą kelią, kuriuo jis privalo eiti, beugdydamas bręstančią asmenybę“ (Lietuvos mokykla, 1940, Nr.1, p.153-155). J.Zastarskiui pritarė ir „Židinio“ žurnalo autorius, pasirašęs slapyvardžiu J.Trs. „Pradedančiajam mokytojui, o ypač dirbančiam pradinėse mokyklose ar gimnazijų žemesnėse klasėse, autorius čia paskleis daugelį sėkmingo auklėjamojo mokymo paslapčių. Tokia plati mokytoją dominančių pedagoginės praktikos problemų visuma, palyginti, nedidokame, bet su giliu nusimanymu parašytame Šerkšno veikale“, - rašė jis. Kaip pabrėžė recenzentas, „veikalas tikrai teigiamas ir vienintelis tos rūšies mūsų pedagoginėje literatūroje“. Kadangi autorius plačiai naudojosi pagarsėjusių, ypač Vakarų Europos pedagogų literatūra (sąraše minimi 73 veikalai), tai „Mokyklinė bendruomenė“ yra tarsi „pedagoginės praktikos enciklopedija“.

Mūsų jau minėtame „Trumpame gyvenimo aprašyme“, rašytame 1940 m. gruodžio 11 d., A.Šerkšnas prisipažįsta, jog yra „susiprojektavęs“ keletą naujų veikalų: „Šeimos pedagogiką“, „Mūsų valstiečio vaiko psichologiją“, „Darbininkų vaikų psichologiją“; beje, pastarajam turįs surinkęs beveik visą medžiagą.

1942 m. birželio 1 d. viešame Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos fakulteto Tarybos posėdyje A.Šerkšnas apgynė disertaciją „Pedagoginis santykiavimas klasės bendruomenėje“, jam buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. Kaip rašė J.P. laikraštyje „Į laisvę“ (1942 06 03), „ši disertacija – mokyklinės pedagogikos studija, paliečianti labai jautrius ir įvairius praktinės pedagogikos klausimus, kuriuos autorius sprendžia visoje ugdymo visumoje, į kurią savo dalį įneša ir visa ugdomojo aplinka (šeima, visuomenė ir t.t.)“. Disertacijos gynimo metu oponentas adjunktas I.Malinauskas apgailestavo, jog šis darbas tik dabar pasirodo ir nebuvo parašytas prieš penkiolika ar daugiau metų. „Tada ir mūsų mokykla daug kur kitaip atrodytų“, - sakė jis. Jo teigimu, šis darbas yra stambus įnašas į mūsų praktinę pedagogiką. Palankiai disertaciją vertino ir oficialieji oponentai: prof. dr. P.Kuraitis, doc.dr. A.Maceina, po to ir dr. J.Grinius, P.Bačinskas.

Pasitraukus į užsienį

Artėjant antrajai bolševikų okupacijai, A.Šerkšnas su šeima pasitraukė į Vakarus. 1944 metais pedagogines studijas gilino Vienos universitete. 1945-1948 metais Vokietijoje dirbo lietuvių gimnazijos inspektoriumi. 1948-aisiais persikėlė į JAV. Čia tik porą metų buvo atitrūkęs nuo pedagoginio darbo – redagavo lietuvių savaitraštį „Amerika“, gyveno Brukline. Nors A.Šerkšnui sekėsi neblogai, tačiau, pasak pedagogo ir žinomo visuomenininko Antano Masionio, būdamas iš pašaukimo ir patyrimo mokytojas ir auklėtojas jis nerimo. Nors Brukline buvo suorganizavęs lietuviukams šeštadieninę mokyklą ir jai vadovavo, bet to jam neužteko – norėjo savo profesijoje reikštis plačiau. Nuo 1950 metų A.Šerkšnas vėl pedagoginiame darbe: persikėlęs į Putnamą, pradėjo dėstyti filosofiją ir psichologiją Anhursto kolegijoje. 1953 metais apsigyveno Hartforde, Konektikute, iš pradžių dėstė Hillyer kolegijoje, vėliau tapo Hartfordo universiteto profesoriumi, dėstė psichologiją. Apie dvylika metų taip pat dirbo Hartfordo miesto švietimo valdyboje. Kaip rašė A.Masionis, A.Šerkšno europinis išsilavinimas Lietuvoje, studijos Vienos universitete, 1940-1941 metų pažintis su sovietine mokykline sistema, apsiskaitymas, žinių gilumas Hartfordo miesto švietimo valdyboje buvo gerai įvertinti, padėjo jam gan greitai įgyti gerą vardą.

Nuo pat pirmųjų gyvenimo JAV dienų A.Šerkšnas entuziastingai įsitraukė į lietuvių politinę ir visuomeninę veiklą. Jį matome ypač gerai pavykusio Trečiojo Amerikos lietuvių kongreso, vykusio 1949 m. lapkričio 4-6 d.

Niujorke, rengimo komiteto darbe, tame pačiame Niujorke vykusiame BALF’o seime. 1950 metais K.Pakštas įkūrė Vidurio Europos krikščionių demokratų sąjungą Amerikoje. Kiekviena tautinė grupė joje turėjo savo atstovus. Lietuvių frakcijai padėjo ir kunigai, ir pasauliečiai, tarp kurių minimas ir A.Šerkšnas. Aktyviai reiškėsi Lietuvių katalikų mokslo akademijos veikloje. LKMA X suvažiavime, vykusiame 1961 m. rugsėjo 1-3 d. Čikagoje, A.Šerkšnas skaitė pranešimą „JAV ir Sovietų Sąjungos auklėjimo tendencijos“, susilaukusį nemažo dėmesio. Česlovas Grincevičius vėliau rašė: „Dr. Antanas Šerkšnas iš eilės buvo ketvirtas kalbėtojas. Jis priminė, jog vis dėlto ir Amerikoje galima išlikti lietuviu. Čia mokyklos nieko bendro neturi su mūsų europėjiniu supratimu apie valstybines mokyklas. Valstybė mokyklai beturi mažai įtakos, nes, svarbiausia, neturi įsakomosios galios. Ji kontroliuoja tik mokytojų cenzą. Kol kas turime kreipti visą dėmesį į šeštadienines mokyklas ir jas visom jėgom išlaikyti. Tačiau pirmasis ir svarbiausias lietuviškumo pagrindas – šeima“.

Siekdamas ugdyti jaunųjų tautiečių lietuviškumo dvasią, A.Šerkšnas dar 1950 metais Marianapolyje surengė pirmąją berniukų stovyklą, trukusią visą mėnesį. Kitais metais jis buvo surengęs berniukų stovyklą privačiuose namuose prie pat Marianapolio sodybos. Jo pavyzdžio paveikti, ir kiti pradėjo organizuoti panašias stovyklas, rašoma 1971 metais išleistoje „Amerikos lietuvių istorijoje“. Penkerius metus A.Šerkšnas taip pat mokytojavo Hartfordo lituanistinėje mokykloje. Ne mažiau reiškėsi Amerikos lietuvių bendruomenės veikloje. Jį matome tarp aktyviausių Hartfordo lietuvių bendruomenės 1953 metais kūrėjų, jos veikėjų. Pasižymėjo kaip Ateitininkų sendraugių sąjungos narys. Skaitė švietėjiškas paskaitas, bendradarbiavo Amerikos lietuvių spaudoje – „Aiduose“, „Drauge“, keldamas opias lituanistinio švietimo problemas. Vienerius metus – 1957-1958 m. – redagavo žurnalą „Eglutė“, kuris padėjo lietuvių šeimoms išlaikyti lietuvišką dvasią, mažiesiems – išmokti lietuviškai skaityti, o didesniesiems – pažinti lietuvių kultūrą, ugdė vaikų estetinį skonį, pratino jaunimą rašyti į spaudą. 1957 metais aštuntajame „Eglutės“ numeryje buvo išspausdintas A.Šerkšno dukros Marytės Šerkšnaitės pasakojimas „Ji apsiriko“, vėliau dukra tapo filologe. Sūnūs Sigitas ir Anatolijus – lakūnai.

Atrodė, kad tiktai reikia džiaugtis tokia gyvenimo pilnatve, gražiais darbais ir siekiais. Tačiau 1966 m. birželio 24-ąją Hartfordo lietuvius sukrėtė nelaukta žinia: mirė dr. Antanas Šerkšnas. Mirė tesulaukęs 63 metų amžiaus. Jo draugas ir bičiulis A.Masionis „Darbininko“ laikraštyje rašė: „… sunku susigyventi su ta mintimi, kad jo nebesutiksime nei Putname Lietuvių dienose, nei ateitininkų kongresuose, nei Katalikų mokslo akademijoje, nei mokytojų suvažiavimuose, nei kitokiuose lietuvių, ypač katalikų, susibūrimuose ir pobūviuose“.

Atsisveikinti su tauriu tautiečiu susirinko daug Hartfordo ir apylinkių lietuvių, į paskutinę kelionę palydėjo net penki kunigai. Visi kalbėjusieji aukštino dr. A.Šerkšno, pedagogo ir visuomenės veikėjo, darbą ir nuopelnus. Amžinajam poilsiui jį priglaudė Šv.Benedikto kapinės Bliumfilde.

© 2003 "XXI amžius"