| Žemaitijos valdovas
Kas tiktai myli Dievą,
privalo dirbti Lietuvai
Povilas
Plechavičius
Generolas Povilas Plechavičius buvo nepaprasta
asmenybė pirmosios Lietuvos Respublikos kariuomenėje. Pagarsėjo
ypatinga drąsa, neapykanta Lietuvos priešams ir didžiule meile tėvynei.
Tautos istorijoje jis įsitvirtino trimis žygdarbiais: nepriklausomybės
pradžioje, 1918-1919 metais, likvidavo bolševizmo užuomazgas Žemaitijoje;
taikiu būdu įvykdė 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą; privertė hitlerinius
okupantus sutikti, kad jo organizuojama Vietinė rinktinė būtų išdėstyta
Lietuvoje, o jai vadovautų tik lietuviai karininkai.
Būsimasis generolas augo gausioje šeimoje: buvo
penki broliai ir šešios seserys. Dvi seserys mirė jaunos, du broliai
žuvo Sibire, likusieji šeimos nariai įvairiais keliais pateko į
JAV. Povilas, antras vaikas šeimoje, gimė 1890 m. vasario 1 d. Bukončių
vienkiemyje, Židikų vls., Mažeikių aps. Krikštytas Pikelių bažnytėlėje.
Povilo motina Konstancija Bukontaitė-Plechavičienė
(g. 1862 m.) paveldėjo tėvų ir protėvių bajorų gūžtą Bukončiuose,
1887 metais ištekėjo už Igno Plechavičiaus, kilusio iš Padvarėlio k.,
Akmenės vls. Sulaukusi 82 metų, artėjant antrajai bolševikų okupacijai,
pasitraukė iš gimtinės; 1949 metais pasiekė JAV ir apsigyveno pas
dukrą Eleną Legeckienę Niujorke. Mirė 1959 metais, palaidota šeimos
kape Šv. Kazimiero kapinėse Čikagoje.
Tėvas Ignas Plechavičius (1852-1928) buvo sumanus
ūkininkas. Palaidotas Ukrinų kapinėse.
Povilas pradžios mokslus baigė Lietuvoje, vėliau
mokėsi Rusijoje, 1908 metais baigė gimnaziją Maskvoje, 1911-aisiais
Komercijos institutą ir 1914 metais Orenburgo kavalerijos karo
mokyklą. Tarnaudamas rusų kavalerijoje, dalyvavo Pirmajame pasauliniame
kare prieš vokiečius, austrus ir vengrus bei turkus. Revoliucijos
metu kovojo su bolševikais Rusijos pietuose.
1918-1919 metais padėtis Lietuvoje buvo dramatiška:
į Lietuvą brovėsi bolševikai, visame krašte siautėjo ginkluotų plėšikų
gaujos, kaimus plėšė vokiečiai. 1919 metų vasarą iš Latvijos į Lietuvą
įsiveržė gerai ginkluoti bermontininkai. Deklaruotoji nepriklausomybė
buvo daugiau nei trapi. Lietuvos Valstybės Taryba krašto dar nekontroliavo,
nebuvo nei savos policijos, nei kariuomenės. Tai buvo tikro chaoso
metai.
1918 m. liepos 25 d. Povilas su broliu Aleksandru,
taip pat Rusijoje buvusiu karininku, grįžo į tėviškę, kur apie juos
ilgai neturėta jokių žinių. Broliai Plechavičiai gimtinėje ir apylinkėse
rado siaubingą padėtį: Rusijos pavyzdžiu Skuode, Salantuose, Plungėje
ir kituose miesteliuose kūrėsi bolševikų komitetai, kurie žudynėmis,
teroru ir plėšimu bandė įtvirtinti savąją valdžią, tikėdamiesi Lietuvą
pajungti bolševikinei Rusijai. 1919 metų pirmojoje pusėje bolševizmo
grėsmė Lietuvai buvo didžiulė jie buvo įsiveržę iki linijos palei
Mažeikius, Sedą, Telšius, Šiluvą, Kėdainius, Jonavą, Kaišiadoris,
Alytų, Merkinę. Vokiečių karo vadovybė, pabūgusi, kad bolševizmas
nepersimestų į Vokietiją, po kapituliacijos padėjo mūsų savanoriams
išstumti bolševikus iš Lietuvos. Žemaitijoje daug pasidarbavo broliai
Plechavičiai.
Karinę patirtį turintys broliai, vietinių gyventojų
remiami, ėmėsi organizuoti pasipriešinimo būrius ir pradėjo tikrą
karą su gausiais priešais. 1918 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Valstybės
Taryba P.Plechavičių paskyrė Sedos apskrities vadu ir suteikė jam
įgaliojimus organizuoti Žemaitijoje miliciją, komendantūras, savigynos
būrius ir vietinę administraciją bei visais būdais stiprinti valstybę.
Lapkričio 23 dieną P.Plechavičius savanoriu įstojo į besikuriančią
Lietuvos kariuomenę.
Gavęs valstybinius įgaliojimus, P.Plechavičius
pradėjo bekompromisinę kovą su gausiais priešais, ypač bolševikais,
kuriems jis tapo priešu Nr. 1. Bolševikai Plechavičių namuose buvo
įtaisę tarnaitę bolševikę, kuri turėjo P.Plechavičių nužudyti. Atsitiktinai
išaiškinus agentę, karo lauko teismas nuteisė ją mirties bausme,
ir Sedoje ji buvo viešai sušaudyta. P.Plechavičiaus organizacinis
talentas, atsakomybės ir pareigos suvokimas, visuomenės parama kovotojams
netrukus davė apčiuopiamų laimėjimų.
Garsas apie narsų ir bebaimį žemaičių karių vadą,
pramintą Žemaitijos valdovu, pasklido po visą kraštą. P.Plechavičiaus
pastangomis Žemaitijoje buvo įvesta tvarka.
Rytų kaimynas neužmiršo, kad P.Plechavičiaus pastangomis
Žemaitijoje su šaknimis buvo išrautos bolševizmo užuomazgos. Po
Antrojo pasaulinio karo Maskvos slaptosios tarnybos planavo P.Plechavičių
pagrobti ir iš Vakarų Vokietijos išvežti į sovietų zoną. Tam buvo
užverbuotas buvęs Kauno komendantas Juozas Mikuckis, kuriam buvo
pavesta nugirdyti P.Plechavičių ir pagrobti. Nepavyko nusigerdavo
pats Mikuckis
Likvidavus bolševizmo pavojų Žemaitijoje, P.Plechavičiui
buvo sufabrikuota byla neva už per daug žiaurų priešų naikinimą.
Teisme kaltinimą palaikė Seimo narė socialdemokratė L.Purėnienė.
Kai žodis buvo suteiktas kaltinamajam, jis lakoniškai pareiškė:
Gerbiamas Teisme, jei tuo metu ten nebūtų buvę manęs ar kito panašaus
asmens, tamstos šiandien čia nesėdėtumėte. Kaltinamasis buvo išteisintas.
Aptvarkęs reikalus Žemaitijoje, P.Plechavičius
1920 metais kovojo su lenkais prie Seinų, Augustavo miškuose, prie
Varėnos ir kitur. Už kovas dėl Lietuvos laisvės jis apdovanotas
Vyčio kryžiaus ordinu.
1924 metais P.Plechavičius baigė Aukštuosius karininkų
kursus Kaune, 1926 metais Generalinio štabo akademiją Prahoje.
Lietuvos kariuomenėje jis užėmė įvairias pareigas. Tarnybą pradėjo
kapitonu, baigė generolu leitenantu.
1926 m. gruodžio 17 d. perversmas istorikų ir
politikų vertinamas įvairiai. Apie rengiamą perversmą buvo informuotas
prezidentas Kazys Grinius ir Vyriausybė. Tačiau niekas nebandė užkirsti
perversmui kelio.
To meto kairuoliška politika, po demokratijos
priedanga leidusi burtis priešvalstybiniams elementams, nepatiko
patriotinei visuomenei, ypač jauniems karininkams. Tai, kad P.Plechavičius
sutiko vadovauti perversmui, leidžia teigti, jog, esant tuometei
politinei situacijai, perversmas buvo neišvengiamas. Perversmas
vyko sklandžiai, be jokių ekscesų ir tarptautinėje politikoje nesukėlė
keblumų.
1929 m. vasario 13 d. gen. P.Plechavičius prieš
jo valią buvo išleistas į atsargą. Pirmosios bolševikų okupacijos
metais jis pasitraukė į Vokietiją, o prasidėjus Antrajam pasauliniam
karui, grįžo į Lietuvą.
Prastėjant Vokietijos reikalams Rytų fronte, ypač
po Stalingrado katastrofos, naciai panoro organizuoti lietuviškąjį
SS dalinį. Nepavykus to padaryti, jie griebėsi sankcijų: buvo uždarytos
aukštosios mokyklos, žymūs inteligentai buvo ištremti į Štuthofo
koncentracijos stovyklą, suintensyvintas jaunimo gaudymas darbams
Vokietijoje. 1943 metų rudenį vokiečiai vėl prabilo apie lietuviškojo
SS dalinio organizavimą. Mūsų kariškiai, tarėjai, visuomenės veikėjai
sutiko organizuoti karinį dalinį, kuriam vadovautų lietuviai karininkai
ir kuris gintų Lietuvą nuo raudonųjų diversantų, kitų priešų ir
artėjančios Raudonosios armijos. Vokiečiams nenorom teko sutikti
su tokiais siūlymais. Taip gimė Vietinė rinktinė (VR), kuriai vadovauti
sutiko gen. P.Plechavičius. 1944 m. vasario 16 d. generolas per
radiją kreipėsi į Lietuvos jaunimą ir kvietė savanorius į jo organizuojamą
rinktinę. Vokiečių nuostabai, į generolo kvietimą entuziastingai
atsiliepė jaunimas: per savaitę buvo surinktas planuotas savanorių
kontingentas. Kada generolui buvo užsiminta, kad vokiečiai gali
jį apgauti, jis atsakė maždaug taip: Jei man pavyks įvykdyti savo
planus, būsiu atlikęs naudingą darbą Lietuvai. Jei mane naciai nužudys
didvyriu įeisiu į tautos istoriją. O mirti vis tiek anksčiau ar
vėliau reikės.
Kaip ir reikėjo tikėtis, naciai bandė apgauti
generolą. Supratęs nacių užmačias, jis spėjo laiku duoti įsakymą
dalinių vadams nepaklusti nacių reikalavimams ir VR karius paleido
neribotų atostogų. Tai įsiutino vokiečius. Gegužės 15 dieną buvo
areštuota VR vadovybė, pradėtas iš anksto suplanuotas VR likvidavimas.
Būta ginkluoto pasipriešinimo, skaudžių netekčių, nacių keršto,
nemažai VR karių per prievartą pateko į Vokietiją. Karui pasibaigus,
likę gyvi kariai pasklido po pasaulį, įsitraukė į partizaninę kovą,
daug jų žuvo ir pateko į gulagus.
Gen. P.Plechavičius ir VR vadovybė perėjo vokiečių
konclagerius, patyrė nacių patyčias, kol galop, baigiantis karui,
pasiekė Vakarų sąjungininkų zoną. Pats generolas 1949 metais atvyko
į JAV, kur gyveno daug jo artimųjų, tarp jų ir mama. Gyvendamas
Čikagoje, generolas domėjosi lietuviška veikla, kultūriniu gyvenimu,
ypač lietuvių veteranų sąjungos Ramovė veikla. Generolas nugyveno
prasmingą gyvenimą sąžiningai tarnaudamas Lietuvai ir nesiekdamas
sau jokios naudos nei politinės šlovės. Jis liko meilės ir ištikimybės
Lietuvai pavyzdžiu.
Gen. P.Plechavičius mirė 1973 m. gruodžio 19 d.,
palaidotas šeimos kape Šv. Kazimiero kapinėse Čikagoje. Prie kapo
duobės jo bendražygis gen. S.Dirmantas kalbėjo: Kaip tikras karys,
veiksmo, o ne žodžių žmogus, velionis nebuvo kalbus ir tomų neprirašė.
Jo nuveikti darbai ir nepalūžtantis ryžtas yra sektini pavyzdžiai,
kaip reikia aukotis už tautos idealus.
Žemaitijos valdovo gyvenimas ir veikla jau tapo
gražia legenda. Todėl šį pasakojimą apie Didįjį Lietuvį norisi baigti
jo ištikimo draugo ir bendražygio Felikso Veito, 1941 metais ištremto
į Sibirą, prisiminimų ištrauka: Visa tai atsitiko tenai, aname
Varduvos krašte, kai žemaičiai kėlėsi nepriklausomam gyvenimui.
Varduva tekėjo, ąžuolai kalneliuose šniokštė, o žmonės arė dirvonus
ir sveikino naujus laikus. Sustoję jie dėjo legendas apie šaunų
ir drąsų karininką, žemaitį Povilą Plechavičių, kuris lėkė raitas
per jų žemę ir išvaikė visa, kas buvo nelietuviška, nesava, kas
norėjo pavergti dar kartą. Tik jo dėka ramiai plaukia vasarojus,
piemenukas švilpauja prie upės vagos, mergaitės dainuoja lietuviškas
dainas, o kalne, šventajame gojuje šlama ąžuolai.
O gal ir mes šiandien esame laisvi todėl, kad
kažkada Žemaitijos valdovas lėkė raitas per mūsų žemę ir išvaikė
visus, kas norėjo pavergti mus dar ne vieną kartą.
Kazys Blaževičius,
buvęs Vietinės rinktinės kariūnas
© 2003 "XXI amžius"
|