Pirmasis puslapis
Krikščionybė
   ir pasaulis
Aktualijos
Kultūra
Atmintis
Istorijos vingiai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

„Taika žemėje Dievo mylimiems žmonėms“

Bendraudamas su diplomatais Popiežius jaučia ypatingą artumą tautų vargams

Mindaugas BUIKA

Susitikime su diplomatiniu korpusu popiežių Joną Paulių II sveikina Irako ambasadorius Vatikane Al Anbaris Abdulas Amiras

Susitikime su diplomatais apžvelgdamas Šventajam Sostui pernai labiausiai rūpėjusius pasaulio politinius įvykius ir bendrą tarptautinę padėtį, popiežius Jonas Paulius II sausio 12 dieną savo kalboje nurodė Irako atstatymo procesą, Izraelio ir Palestinos arabų konfliktą, pilietinius neramumus Afrikoje, tarptautinio terorizmo pavojų, taip pat sekuliarumo klausimus Europoje. Vatikane akredituotiems ambasadoriams Šventasis Tėvas taip pat pabrėžė, kad bendraudamas su jais jis jaučia ypatingą artumą pasaulio tautoms, jų kentėjimams dėl skurdo, karinių konfliktų, epidemijų ir neteisingumo. Būtent todėl yra amžinai aktuali iš Betliejaus sklindanti žinia: „Taika žemėje Dievo mylimiems žmonėms“.

Kiekvienų metų pradžioje audiencijoje pas Popiežių susirenka visas Vatikane užsienio šalims atstovaujantis diplomatinis korpusas. Šiuo metu prie Šventojo Sosto savo ambasadorius turi 174 pasaulio valstybės. Be to, specialiųjų atstovų lygio diplomatinius santykius Vatikanas palaiko su Europos Sąjunga, Rusijos Federacija, Palestinos išsivadavimo organizacija ir Maltos riterių ordinu. Šventasis Sostas taip pat yra akreditavęs savo atstovus Jungtinių Tautų Organizacijoje ir daugelyje kitų tarptautinių organizacijų. Priimdamas naujai paskirtų ambasadorių skiriamuosius raštus, kaip, pavyzdžiui, sausio pradžioje Italijos ir Indonezijos diplomatinių atstovų, popiežius Jonas Paulius II, naudodamasis proga, išsako savo palinkėjimus tų šalių vyriausybėms. Šiemet įvairiais renginiais bus paminėtas ir įvertintas dviejų pasaulinių centrų – moralinio, Šventojo Sosto, ir politinio, Jungtinių Valstijų, diplomatinių santykių 20-metis.

Pasaulietiškumas nėra laicizmas

Prie Šventojo Sosto akredituotam diplomatiniam korpusui pasakytoje Popiežiaus kalboje europiečiams turbūt aktualiausios pastabos buvo dėl pasaulietiškumo ir laicizmo supainiojimo pavojaus, kuris gali išsigimti į religinės laisvės suvaržymą. Kalbėdamas apie „kai kurias Europos šalis“ (čia, matyt, turėta galvoje pirmiausia Prancūzija ir Belgija, kuriose radikaliojo laicizmo požymiai yra ypač ryškūs), jis pažymėjo, kad ten nenorima pripažinti „religijos socialinio dėmens“ ir apsiribojama tik pagarba privatiems religiniams individų sentimentams.
„Dažnai yra nurodoma į pasaulietiškumo principą, kuris pats savyje yra teisėtas, jeigu yra suprantamas kaip politinės bendruomenės ir religijos išskyrimas. Tačiau išskyrimas nereiškia ignoravimo! Pasaulietiškumas nėra laicizmas, - pabrėžia Jonas Paulius II. – Pliuralistinėje visuomenėje pasaulietiškumas yra bendravimo vieta tarp skirtingų dvasinių tradicijų ir tautų. Bažnyčios ir valstybės santykiai gali ir turi padaryti erdvę pagarbiam dialogui, kuris perduoda vaisingą patyrimą ir vertybes tautos ateičiai. Sveikas dialogas tarp valstybės ir Bažnyčių (…) gali neabejotinai prisidėti prie bendrosios asmenų pažangos ir darnos visuomenėje“.

Šventasis Tėvas pažymėjo, kad tai, jog yra nelengva sekuliarizuotai visuomenei priimti religinį faktorių visuomenės gyvenime, parodė pastarojo laikotarpio polemika dėl Europos krikščioniškųjų šaknų pripažinimo naujojoje Europos Sąjungos Konstitucijoje. Kai kas bandė į šį klausimą žvelgti per ideologinę prizmę, „užmirštant, kad krikščionybė daug prisidėjo formuojant kultūrą ir žemyno institucijas“. Juk būtent religinės bendruomenės kūrė pirmąsias mokyklas ir universitetus, ėmėsi solidarumo darbų, iškėlė žmogiškojo asmens orumo ir laisvės vertybes. Europietiškos civilizacijos formavimas ir žemyno tautų evangelizacija faktiškai buvo tas pats procesas. Pagaliau teisingumas reikalauja priminti ir neseną krikščionių įnašą ginant žmonių teises, kai jie daug prisidėjo „taikingai transformuojant autoritarinius režimus bei atstatant demokratiją Vidurio ir Rytų Europoje“, sakė Popiežius.

Taika neturi tapti prievartos įkaite

Be abejonės, svarbiausiais praėjusių metų įvykiais buvo karas su neseniai suimto Sadamo Huseino režimu Irake bei bendroji kova su tarptautiniu terorizmu. Kalboje diplomatams Jonas Paulius II priminė, kad Šventasis Sostas dėjo daug pastangų, jog būtų išvengta skausmingo konflikto Irake. Tačiau dabar „yra svarbu, kad tarptautinė bendruomenė padėtų irakiečiams, išsivadavusiems iš juos engusio režimo, paimti šalies valdžią į savo rankas, konsoliduotų suverenitetą, demokratiškai sutvarkytų politinę ir ekonominę sistemą“. Tik tokiu būdu Irakas taps visaverčiu ir patikimu tarptautinės bendruomenės nariu.

Kalbėdamas apie kitą konfliktą Artimųjų Rytų regione, Izraelio ir palestiniečių kovos problemą, Popiežius dar kartą pakartojo tai, ką jis jau ne kartą yra sakęs: bandymas ieškoti karinio sprendimo, teroristiniai arabų išpuoliai ir žydų vyriausybės atsakomosios ginkluotos operacijos, abipusė neapykantos propaganda niekur neveda. „Tik pagarba teisėtiems kiekvienos šalies siekiams, grįžimas prie derybų stalo ir konkretus tarptautinės bendruomenės įsipareigojimas gali vesti į sprendimo pradžią, - aiškino Šventasis Tėvas. – Autentiška ir ilgalaikė taika negali būti sumenkinta iki paprastos jėgų pusiausvyros; pirmiausia tai yra moralinio ir teisinio akto vaisius“.

Tuo tarpu tarptautinis terorizmas, „sėjantis baimę, neapykantą ir fanatizmą“, jokiais būdais negali būti pateisinamas, dar daugiau, jis „įžeidžia visus tuos tikslus, kuriems skelbiasi tarnaujantis“. Jonas Paulius II pabrėžia, kad kiekviena save gerbianti civilizacija turi kategoriškai atmesti prievartos apraiškas. „Mes niekada neturime susitaikyti ir pasyviai priimti, kad taika taptų prievartos įkaitė!“ – pabrėžė Šventasis Tėvas. Todėl neatidėliotinai reikia stiprinti kolektyvinio saugumo struktūras, ir svarbus vaidmuo tame turi tekti Jungtinių Tautų Organizacijai. Bet kuriuo atveju, ypač prisimenant tolimesnę ir neseną praeitį, tenka konstatuoti: „karas neišsprendžia konfliktų tarp tautų“.

Popiežius taip pat pakvietė visų konfesijų krikščionis sekti šventųjų pavyzdžiu, būti taikos skelbėjais, „įveikti savo pasidalijimus, kad pasaulis taptų solidaresnis“. Krikščionys turi atsakomybę „taikos Evangelijai“ ir jie, veikdami išvien, „gali efektingai prisidėti prie pagarbos gyvybei ir žmogaus asmens orumui, socialinio teisingumo įtvirtinimo, gamtinės aplinkos išsaugojimo“. Krikščionys gali ir turi tapti „taikomąja jėga“ pilietinėje visuomenėje, nes evangelinis gyvenimo būdas įgalina juos įveikti primityvius instinktus ir rodyti supratimą bei atleidimą.

Tarpreliginio dialogo reikšmė terorizmo pasmerkimui

„Taip pat ir tarpreliginis supratimas bei bendradarbiavimas gali daug nuveikti skatinant aiškų visos žmonijos vienovės pojūtį, padedant pašalinti socialines ir kultūrines terorizmo priežastis, - aiškino popiežius Jonas Paulius II sausio 10 dieną priimdamas naujojo Indonezijos ambasadoriaus Vatikane Bambango Prajitno skiriamuosius raštus. – Esu įsitikinęs, kad islamo, krikščionių ir judėjų religiniai lyderiai turi būti priešakinėse linijose pasmerkiant terorizmą ir paneigiant teroristinių veiksmų bet kurios formos religinį arba moralinį teisėtumą“. Šventasis Tėvas teigė, kad tarpreliginis dialogas turi būti skatinamas kaip abipusio pažinimo, apsikeitimo dvasiniu paveldu priemonė ir taikaus skirtumų įveikimo įrankis.

Indonezija, turinti apie 220 milijonų gyventojų, kurių 87 proc. – islamo išpažinėjai, yra didžiausia musulmoniška šalis pasaulyje. (Krikščionys sudaro tik 6 proc. gyventojų.) Religine tolerancija pasižyminčioje Indonezijoje pastaraisiais metais padaugėjo krikščionių ir musulmonų prievartinių susidūrimų, taip pat teroristinių išpuolių prieš civilinius objektus. Kalbėdamas Indonezijos ambasadoriui, Popiežius terorizmą pavadino „pražūtinga rykšte“, kuri generuoja brutalias žudynes, aštrina nesutarimus ir silpnina taikos siekimo galimybes.

Tačiau, nepaisant to, kad teroristai rodo panieką žmonių gyvybei, atsakas į šį reiškinį niekada neturi būti paprasta neapykanta ir kerštas. „Jokios baudžiamosios arba represinės priemonės negali būti pakankamai efektyvios. Kova prieš terorizmą turi būti vedama pirmiausia politinėje ir švietėjiškoje plotmėse“, - pabrėžė Jonas Paulius II. Politinis susitelkimas yra reikalingas, kad būtų eliminuotos tos kupinos neteisingumo ir beviltiškumo sąlygos, kurios gali pastūmėti žmones į depresijos ir prievartos veiksmus. Taip pat yra būtinos švietėjiškos pastangos, kurių pagalba žmonės, ypač jaunimas, būtų auklėjamas, nepaisant visų prieštaravimų, gerbti žmogaus gyvybės šventumą. Kaip tik edukacinį taikos stiprinimo elementą Šventasis Tėvas iškėlė šiemetiniame kreipimesi Pasaulinei taikos dienai, parinkdamas jam temą „Mokyti taikos – nuolatos aktuali užduotis“.

Savo kalboje Indonezijos ambasadoriui jis aukštai įvertino Indonezijos prezidentės Megavati Sukarnoputri ir visos vyriausybės siekimą „išsaugoti darną tarp skirtingų religijų išpažinėjų“. Popiežius pabrėžė, kad šiemet įvyksiantys nauji Indonezijos prezidento rinkimai „suteiks puikią galimybę sustiprinti laisvės ir lygybės principus šalies demokratinėse institucijose ir paskatinti visų piliečių dalyvavimą tautos visuomeniniame gyvenime“. Kad politinis klimatas pagerėtų, ypač svarbu eliminuoti korupciją ir užtikrinti, jog būtų gerbiamos etninių ir religinių mažumų teisės. Nors krikščionys sudaro nedidelę Indonezijos gyventojų dalį, tačiau katalikiška švietimo sistema yra stipri, ir Popiežius palinkėjo, kad šalies vyriausybė toliau ją remtų „gerbdama mokyklų katalikiškąjį tapatumą“.

Dvasinis paveldas garantuoja Europos Sąjungos stabilumą

Sausio 9 dieną sveikindamas naująjį Italijos ambasadorių prie Šventojo Sosto Džiuzepę Balbonį Akvą, įteikusį Popiežiui savo kredencialus, Jonas Paulius II priminė ypatingus Apeninų pusiasalio žmonių ryšius su Petro įpėdiniu ir kvietė Italijos vyriausybę toliau stengtis, kad krikščioniškosios šaknys būtų pripažintos Europos Sąjungos Konstitucijoje. „Italija turi ypatingą vaidmenį stengdamasi, kad Europa (…) pripažintų savo krikščioniškąsias šaknis, kurios užtikrina žemyno piliečiams tapatumą, grindžiamą ne politiniais ir ekonominiais interesais, bet giliomis ir amžinomis vertybėmis“, - sakė Šventasis Tėvas. Jis nurodė, kad etiniai pagrindai ir idealai, kuriais pastaraisiais dešimtmečiais buvo grindžiamas Europos vienijimosi procesas, „dabar kaip niekad yra būtini, jeigu norima išsaugoti stabilumą Europos Sąjungos instituciniams kontūrams“.

Kaip žinoma, Europos Sąjungoje pastaruoju metu iškilo nemažų sunkumų tiek ekonominėje, tiek politinėje plotmėse. Prancūzija ir Vokietija nesilaiko privalomos finansinės drausmės formuodamos savo valstybinius biudžetus, dėl ko Europos Komisija tų šalių vyriausybėms iškėlė teisminį ieškinį. Taip pat dėl Lenkijos ir Ispanijos ambicijų gruodžio mėnesį Briuselyje vykusi tarpvyriausybinė konferencija nesugebėjo priimti bendrų nuostatų dėl balsavimo sistemos Europos Sąjungos sprendimuose. Štai kodėl Popiežiaus pastaba dėl būtinumo remtis religiniu, kultūriniu ir pilietiniu paveldais, kad būtų išlaikytas Europos Sąjungos stabilumas, yra labai savalaikis.

Taip pat dėmesio vertas yra Jono Pauliaus II paraginimas Italijos vyriausybei tęsti savo taikos palaikymo ir humanitarinę misiją užsienyje, nepaisant to, kad ši veikla kelia neišvengiamų pavojų. Italija buvo viena iš šalių, įsitraukusių į Jungtinių Valstijų vadovaujamą koaliciją Irako išlaisvinimui iš totalitarinio režimo ir pokariniam atstatymui. Per teroristinį išpuolį Irako mieste Nasirijoje lapkričio 12 dieną žuvo devyniolika italų karių ir policininkų. Šventasis Tėvas kalboje naujajam ambasadoriui kvietė Italiją šiais „sunkiais laikais“ rodyti būdingą altruizmo dvasią, dosniai aukojantis dėl bendrojo reikalo „kuriant teisingą tvarką tarptautinėje terpėje, kurios centru būtų pagarba žmogui, jo orumui ir neatskiriamoms teisėms“.

Dėl Italijos valstybės gyvenimo, tai, Popiežiaus nuomone, svarbiausia yra ginti tradicinę šeimos instituciją, suteikiant jai atitinkamą socialinę ir finansinę paramą. „Šeima pagrįstai tikisi socialinio ir finansinio pobūdžio paramos, kuri yra būtina jos misijos plėtrai, - sakė Jonas Paulius II. – Šeima yra pašaukta toliau nešti svarbiąją auklėjimo funkciją, formuodama brandžias ir taurias asmenybes moralinių ir dvasinių vertybių pagalba, kurios galės pasireikšti per gerų piliečių gyvenimą“.

Vatikano ir JAV santykiai geri

Šiemet sukanka 20 metų, kai tuomečio JAV prezidento Ronaldo Reigano iniciatyva buvo užmegzti Šventojo Sosto ir Jungtinių Valstijų diplomatiniai santykiai. Sausio pradžioje duotame interviu amerikiečių katalikų žinių agentūrai CNS dabartinis JAV ambasadorius Vatikane Džimas Nikolsonas pažymėjo, kad, nepaisant kontroversijų dėl karo Irake, abiejų šalių diplomatiniai santykiai liko geri. Iškilusius nesutarimus nusvėrė JAV vyriausybės ir Vatikano bendradarbiavimas tarptautinėje plotmėje įtvirtinant žmogiškąjį orumą, religinę laisvę ir kitas vertybes.

Ambasadorius Dž.Nikolsonas taip pat mano, kad JAV ir Vatikano nuostatų skirtumai dėl Irako krizės buvo perdėti iš dalies dėl to, jog „periferiniai balsai“ kartais priimti kaip Šventojo Sosto politika. Štai buvęs Vatikano užsienio reikalų ministras kardinolas Žanas Luji Toranas nesivaržė dėl griežtų pareiškimų, pavadindamas Jungtinių Valstijų preventyvinį karą „agresija“, ir dėl Jungtinių Tautų Organizacijos nuomonės nepaisymo – „nusikaltimu prieš istoriją“. Tuo tarpu Popiežius nors iki paskutinės akimirkos ragino taikiai sureguliuoti konfliktą, tačiau „niekada nėra pasakęs, kad JAV veiksmai prieš Irako režimą būtų nemoralūs ar kad pats tas karas nemoralus“, aiškino Dž.Nikolsonas. Popiežius taip pat pripažino, jog valstybės civilinė valdžia turi galutinę atsakomybę priimant sprendimus tais klausimais.

Griežtu JAV karinių veiksmų kritiku buvo ir liko Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas kardinolas Renatas Martinas, kuris neseniai visus nustebino teigdamas, jog televizijos vaizdai apie Sadamo Huseino suėmimą rodo, kad amerikiečiai tikrindami jo dantis su juo elgiasi „kaip su karve“. Dž.Nikolsonui pasiteiravus Vatikano valstybės sekretoriate, valstybės sekretorius kardinolas Andželas Sodanas jį užtikrino, jog kardinolas R.Martinas taip sakydamas reiškė savo, o ne Šventojo Sosto nuomonę. Ambasadorius taip pat priminė, kad JAV karinius veiksmus Irake palaikė daugelis tos šalies katalikų hierarchų. Štai neseniai išrinktas Chaldėjų Katalikų Bažnyčios patriarchas Emanuelis III susitikime su Dž.Nikolsonu dėkojo amerikiečiams už Irako žmonių išvadavimą.

Dž.Nikolsonas pabrėžė, kad religinės laisvės srityje Vatikanas ne kartą yra prašęs JAV prezidento Dž.Bušo įsikišti tarptautinėje arenoje, ir šie prašymai buvo palankiai sutikti. „Vatikanas du kartus prašė prezidento įsikišti Rusijoje dėl vietos katalikų diskriminavimo, ir jis du kartus tai padarė. Du kartus prezidentas buvo prašytas įsikišti Kinijoje dėl komunistų valdžios vykdomo Bažnyčios persekiojimo, ir du kartus jis tai darė“, - priminė ambasadorius. Todėl Dž.Bušas yra mėgstamas ir gerbiamas tiek Popiežiaus, tiek ir Romos Kurijos darbuotojų. Čia taip pat verta priminti, kad dabartinę JAV administraciją ir Šventąjį Sostą vienija bendros pastangos užtikrinant žmogaus gyvybės, ypač silpniausios, dar negimusios, gynimą pagrindiniuose tarptautiniuose forumuose ir nacionalinėje plotmėje.

Ambasadorius sakė, kad jį žavi popiežiaus Jono Pauliaus II „nepalaužiama dvasia“, nepaisant silpnėjančios fizinės sveikatos, jo „strateginis mąstymas“ ir stengimasis būti „sutaikinamąja jėga“ – tai randa platų atgarsį Jungtinėse Valstijose ir visame pasaulyje.

© 2003 "XXI amžius"