Pirmasis puslapis
Krikščionybė
   ir pasaulis
Aktualijos
Kultūra
Atmintis
Istorijos vingiai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Skulptūromis ir piešiniais
išreikšta laisvės nuojauta

Aldona KAČERAUSKIENĖ

Seimo narys Vytautas Landsbergis pasveikino menininkę Dalią Matulaitę

Viena naujausių Dalios Matulaitės skulptūrų

Sausio 12-ąją Seime vyko daug renginių. Vos pasibaigus konferencijai „Sausio 13-oji Lietuvos istorinio atminimo kontekste“, skubėjome į Meno galeriją, kur buvo pristatyta skulptorės Dalios Matulaitės paroda „Laisvės nuojauta. 1991“.
D.Matulaitė yra Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedros profesorė, Lietuvos dailininkų sąjungos Vilniaus skulptorių sekcijos pirmininkė, Lietuvos dailininkų sąjungos bei Lietuvių ir japonų asociacijos narė.

Parodoje eksponuojama aštuoniolika mažųjų formų skulptūrų: „Vėjų namas“ (1999, bronza, akmuo), skirtas poetui Vytautui Mačerniui atminti; „Seserys“ (1987-1995, bronza, akmuo), skiriama Lazdynų Pelėdai, tai yra dviem seserims rašytojoms – Sofijai Pšibiliauskienei ir Marijai Lastauskienei atminti; „Šventvakarių Ėvė“ (1984-1997, bronza) – skiriama rašytojai Ievai Simonaitytei atminti; „Gėluva. Krikštamotės namai“ (1997, bronza, akmuo). Šie pavadinimai kalba apie žemaitišką skulptorės kilmę, norą įamžinti savo regiono garsių žmonių atminimą.

Gimusi Jukniškėje (Kelmė r.), 1963-1969 metais studijavusi skulptūrą tuomečiame Vilniaus dailės institute, D.Matulaitė iki šiol liko ištikima jaunystėje pasirinktai šiai vyriškai profesijai. Nuo 1972 metų ji dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienio šalyse: Vokietijoje, JAV, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Japonijoje, Kinijoje. Jos darbų įsigijo ne tik šių šalių, bet ir Anglijos, Rusijos meno institucijos ir individualūs kolekcininkai.

D.Matulaitės skulptūros puošia Klaipėdos Mažvydo skulptūrų parką, Kauno, Palangos, Vilniaus bei kitų miestų aikštes ir skverus.

Menotyrininkai D.Matulaitę apibūdina kaip vieną aktyviausių šiuo metu kuriančių ir savo darbus patvariose medžiagose įgyvendinančių skulptorių. Pasak menotyrininkų, jos veiklos baras – monumentalistika (paminklai, dekoratyvinė-simbolinė skulptūra), o taip pat antkapinė, parkų bei mažųjų formų skulptūra, piešiniai. D.Matulaitė suformavo savitą monumentalistikos sampratą. Jos kūriniai reikšmingi ne tik lietuvių skulptūros raidai. Jie tapo ne tik meniniu, bet ir lietuvių kultūros gyvastingumą liudijančiu faktu. Skulptorės kūryba, kylanti iš giliausių senosios skulptūros klodų, persmelkta asmeninės patirties, lietuvių liaudies meno ir tėvynės dvasia, saugo gyvąsias skulptūrinės plastikos tradicijas ir įprasmina jas šiandieniniame pasaulyje, tvaria forma perduoda ateičiai.

Paskutiniųjų penkerių metų mažųjų formų skulptūra žymi skulptorės meninių ieškojimų ir naujausių atradimų kryptį – jungti skulptūrose skirtingas medžiagas ir materijos formas: akmenį, bronzą, ugnį, vandenį, ūką. Kontrastų dermėje įprasminama laiko tėkmė, kultūros fenomenų transformacijos, amžinoji gamtos ir kultūros sąveika.

Be skulptūros, parodoje eksponuojami D.Matulaitės piešiniai iš ciklo „Laisvės nuojauta. 1991“.

Ši paroda, kaip vientisa kompozicija, atskleidžia menininkės požiūrį į svarbiausias vertybes, kurias reikėjo ginti 1991-aisiais.

Sauliaus Venckaus (ELTA) nuotraukos

© 2003 "XXI amžius"