Į Naujuosius įžengus
Pradėjome dar vienus trečiojo
tūkstantmečio metus. Įžengus į 2002-uosius, reiškia, kad netrukus
švęsime Nepriklausomybės atkūrimo dvyliktąsias metines. Kai palygini
prieškario Nepriklausomos Lietuvos per tokį pat laikotarpį pasiektus
laimėjimus, nejauku darosi. Juolab kad 2001 metais į priekį nedaug
pasistūmėta... Tai buvo greičiau politinių žaidimų, didieji kėdžių
perstatinėjimo metai, faktiškai pamirštant valstybės kūrimo procesą.
Per metus visiškai žlugo vadinamoji naujoji politika, apie kurią
dabar nė puse lūpų neužsimenama. Lyginant prieškario Lietuvos
pasiekimus (ypač žinant, koks nuniokotas kraštas atiteko Nepriklausomybės
kūrėjams) su dabartiniais pasiekimais, susidaro nekoks įspūdis.
Dabar ir lyginti vengiama, teigiant, jog laikai pasikeitė ir pan.
Tačiau visi pripažįsta, jog iš istorijos privalu mokytis. Žinoma,
prieškario Lietuvos kūrėjų nė iš tolo negalima lyginti su dabartiniais.
Tai buvo idealistai, visa širdimi atsidavę valstybės kūrimui.
Neseniai teko skaityti Valstybės Tarybos protokolų sekretorės
Birutės Grigaitytės atsiminimus apie Lietuvos Laikinosios Vyriausybės
persikėlimą į Kauną 1919 metų sausį. Vyriausybei apsistoti buvo
paskirti septyni "Metropolio" viešbučio kambariai. Vienas
kambarys teko premjerui Mykolui Sleževičiui, Vasario 16-osios
Akto signatarui Jonui Vileišiui ir profesoriui Jonui Šimkui. Kambaryje
buvo tik viena lova, ir trys vyriausybės nariai naktigulio reikalą
sutvarkė taip: Jonas Vileišis, kaip vyriausias pagal amžių, gavo
lovą, prof.J.Šimkus susirangė ant sofos, o pats premjeras M.Sleževičius
įsitaisė ant stalo. Argi galima bent įsivaizduoti panašius dalykus
dabartinėje Lietuvos valdžioje? Nebent panašius pasiaukojimo pavyzdžius
matėme prieš ir po Sausio 13-osios. O dabar nė nesinori žiūrėti
į "Stiliaus" ir kituose "gyvenimo būdo" žurnaluose
bei televizijos laidose vadinamojo visuomenės elito puotas. Ir
tuose nesibaigiančiuose "elito" baliuose dažniausiai
puikuojasi politikai ir "naujieji lietuviai". Tiesa,
pastaruoju metu Lietuvos elito puotose pasirodo ir naujieji rusai
- vietiniai ir atvykstantys iš Rytų. Štai tau ir atgimusi Lietuva,
siekianti tobulėjimo!
Mūsų gyvenimo traukinys šiandien įnirtingai varomas stichiškų
malonumų kryptimi, kur rinktis nebėra iš ko. Ne tik estetiką,
bet ir etiką keičia vulgarybės. Tad ką daryti, ko apskritai tikėtis
žmogui, liekančiam tik nuogos tikrovės galimybių lauke, nenorinčiam
ir nesugebančiam priimti to įžūlaus, ciniško, demokratiškais šūkiais
apsiginklavusio šiuolaikiškumo reveranso? Deja, traukinys jau
nuvažiavo, palikęs nuodingus dūmus, kurie nė kiek nesisklaido,
o tik dar labiau plinta, tirštėja. Tad ką daryti? Prisiminti,
kas esi, kuo buvai, dėl ko graužeisi ir kovojai dar nykios okupacijos
laikais - dėl į kolūkines gyvenvietes sugrūsto kaimo, švaraus
vandens, niokojamo sostinės senamiesčio, pagaliau dėl savo vidinės
laisvės? Dabar viskas yra lyg ir tavo paties, ir tavo bendraminčių
rankose, bet pakeli tas rankas prie akių, - o jose nieko nėra.
Net nėra jėgos, kuri paimtų bent jau aštrią plunksną ir tvotų.
Tvotų tiems, kurie šventvagiškai naudojasi nepriklausomybės vaisiais,
pamiršdami skurde esantį savo artimą.
Tačiau vargu ar Lietuvoje
gali būti geriau, nes vis dar gyvybingas, plačiai išsikerojęs
SSKP, LKP, LDDP, o dabar - jau socialdemokratų medis. Mums tai
yra didžiausia blogybė. Lietuvoje tebegyvena ir klesti KGB veikėjai
- jie apsimeta esą verslininkai arba dirba tų "verslininkų"
apsaugos viršininkais. Yra net tokių, kuriems paskirtos valstybinės
pensijos, Gedimino ordinai. Šią grupuotę žmonių jungia tik bendra
praeitis ir bendri interesai. Atgimimo metais likimo ironijos
pasodinti į valdžią, jie skubėjo kuo daugiau pasiglemžti. Beje,
gobšumas juos kadaise ir nuvedė į "šlovingosios" gretas,
o dabar juos vis dar palaiko didelė inertiškoji visuomenės dalis.
Keisčiausia, jog, tapę kapitalistais, šie buvę didesni ar mažesni
sovietmečio valdininkai net nenori prisiminti anos santvarkos
beviltiškumo, savo buvusios veiklos beprasmybės. O galėjo padaryti
taip, kaip pasielgė Rusijos premjeru buvęs Viktoras Černomyrdinas,
kuris komunistų dominuojamoje Valstybės Dūmoje prieš trejetą metų
pareiškė, kad jis, buvęs žymus sovietmečio veikėjas, yra įsitikinęs,
jog rinkos ekonomikos kryptis yra vienintelė teisinga. Jis atvirai
šaipėsi iš savo darbų Sovietų Sąjungoje ir į miltus sumalė Dūmos
deputatus - komunistus bei agrarininkus, dar ir dabar tvirtinančius,
kad sovietinė tvarka buvo "pažangiausia" pasaulyje.
Ar kas girdėjo, kad buvęs LKP pirmasis sekretorius arba koks nors
ideologinio fronto marksizmo - leninizmo profesorius būtų ką nors
panašaus pasakęs? Negirdėjo ir neišgirs. Greičiau atvirkščiai.
Išgirs dar ne vieną pagyrimą "plyno lauko" statyboms,
kolūkinio kaimo šlovinimą ir panašiai. Tad kol tauta nesuvoks,
kokią žalą jai darė ir daro praeities partija, kad ir kokiais
vardais ji bepasivadintų, tol murkdysimės tame pačiame nešvariame
virale, kuriam prieš keletą metų prilygino Lietuvos valstybės
kūrimą vienas dabartinės valdžios nemėgiamas publicistas.
Nuo tokios demokratijos kenčia tauta, o ypač ta didžioji jos dalis,
nesugebėjusi gauti ar iš inercijos jau beveik dvylika metų tebelaukianti
malonių iš valdžios. Labiausiai glumina tai, jog nemaža tautos
dalis nesupranta, kam reikėjo ardyti sovietinę tvarką, kuri, bent
jau vadinamojo sąstingio laikotarpiu, aprūpindavo visus nors ir
menkai apmokamu darbu, garantavo nors ir labai prastą nemokamą
gydymą bei švietimą. Tik visiškai neužsimenama apie sovietmečiu
vykdytą fizinį, o ypač dvasinį tautos genocidą. Stengiamasi nutylėti,
kad ir pramonėje, ir žemės ūkyje sovietinės technologijos buvo
beviltiškai atsilikusios nuo pasaulio, kad neefektyviai dirbančios
įmonės žlugdė tą sovietų valstybę, kad sovietinė imperija, nuskurdinusi
žmones ir materialiai, ir dvasiškai, nesulaikomai ritosi į prarają.
Kalėdų išvakarėse profesorius Romualdas Grigas, be užuolankų kalbėjęs
apie Lietuvoje sėkmingai gyvuojančias valdžios piktžaizdes, pareiškė
visgi esąs "pesimistinis optimistas". Duok Dieve!
Tačiau svarbiausias klausimas
- kas įleis gaivaus oro? Neįtikinamai nuskambėjo Prezidento raginimas
opozicinėms partijoms "ieškoti sutarimų" su valdančiąja
neokomunistine dauguma, sprendžiant opiausius valstybės klausimus.
Nebežinia net kaip vertinti tokį raginimą. Negi Prezidentas ir
jo patarėjų būrys nežino, jog valdančioji dauguma nė nemano su
kuo nors tartis? Tarp svarbiausių valstybės reikalų Prezidentas
paminėjo numatomas Konstitucijos pataisas ir pensijų reformą.
Tačiau ar konvejeriu štampuojami valdančiosios daugumos įstatymai
nėra mažiau svarbūs valstybei? Argi tarėsi su opozicija valdančioji
dauguma, priimdama Pelno mokesčio ar Aukštojo mokslo įstatymus,
pagaliau didelį visuomenės supriešinimą sukėlusias Piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pataisas?
Valdantieji neparodė jokio noro su kuo nors tartis. Kaip pastebėjo
seimo Liberalų frakcijos seniūnas G.Steponavičius, šių įstatymų
stūmimas paskutinėmis senųjų metų dienomis aiškiai parodė, kad
tai yra daugiau bukas užsispyrimas nei kažkokie aiškūs tikslai.
Todėl Prezidentas kreipėsi ne tuo adresu. Kodėl nepasiūlius politinėms
partijoms susirinkti ir siekti tikrai nacionalinių, o ne vienadienių,
vien neokomunistinės daugumos priimtų sprendimų?
Įžengiantiems į naujuosius
metus Lietuvos žmonėms privalu įsisąmoninti, jog susitaikymas
su padėtimi, kurioje atsidūrėme, būtų tolygus savižudybei. Mums
būtinas pasitikėjimas savimi, kurį teikia Konstitucijos žodžiai:
"Suverenitetas priklauso tautai". Būtų nedovanotina,
jei tą suverenitetą iš mūsų pagrobtų viena grupuotė, pasinaudojusi
rinkėjų pasitikėjimu. Mes, piliečiai, privalome tapti neperžengiama
kliūtimi kiekvienai vyriausybei, kiekvienam prezidentui, kuris
bandys svetimus (pavyzdžiui, Maskvos) interesus įpiršti mums kaip
"mirtinus mūsų interesus". Svarbiausia patiems prisiimti
atsakomybę už savo ir savo vadų ateitį. Todėl belieka pritarti
prof.R.Grigui - būti šiais metais bent jau pesimistiniais optimistais.
Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas
© 2001 "XXI amžius"