Sausio 13-oji per vaiko išgyvenimų prizmę
Vakarykštė diena - šiandienos atmintis.
Kokia ta diena buvo prieš vienuolika metų?
- Svetima kariuomenė, žeminimas, grasinimai.
- Tai buvo kruvini įvykiai prie Televizijos bokšto.
- Tada buvo aukų už Lietuvos laisvę, - taip atsako Kauno V.Kuprevičiaus
vidurinės mokyklos moksleiviai Skirmantas Ivanauskas, Evelina
Germanavičiūtė ir kiti.
Jie - vienuoliktokai, dvyliktokai, 1991-ųjų sausio 13-osios įvykius
prisimenantys per vaiko emocijų prizmę. Tada, kai aidėjo šūviai,
jiems buvo šešeri septyneri metai. O Mangirdui Žiliui - vos ketveri.
"Nedaug ką prisimenu, bet to, kas liko širdyje, neištrins
niekas", - sako jis.
Atrodo, kai eina metai, kraupūs įvykiai tolsta, tačiau vaikystės
išgyvenimai visada lieka stiprūs.
- Bijojau, glaudžiausi prie mamos, laukėm tėčio, bijojau, kad
ir jo nenušautų. Vėliau daug naktų klykdama pašokdavau iš lovos,
tarytum mačiau karą, - tokie ir panašūs visų septyniolikmečių
aštuoniolikmečių atsakymai. Jie dabar jau protu įprasmina tai,
kas buvo, istorinę Sausio 13-osios tragediją išgyvena kaip savo
asmeninės būties dalį.
"Kai vyko ši baisi tragedija, buvau šešerių, - rašo Rūta
Balčiūnaitė. - Tėveliai visą dieną ir naktį praleido Sitkūnuose,
iš kur radijo bangomis buvo perduodama informacija užsienio šalims.
Kamavo didelis nerimas, verkiau, man buvo labai baisu, kai aplinkiniai
kalbėjo apie tankus ir kareivius. Kartu su močiute nešėme arbatą
ir sumuštinius žmonėms, budėjusiems prie "Telekomo".
Aistė Bražėnaitė prisimena: "Namuose suskambo telefonas.
Tėtis pakėlė ragelį ir susirūpinęs įjungė televizorių. Kalbėjo
žinių pranešėja. Aš nelabai supratau, kas atsitiko, tik suvokiau,
kad kažkas baisaus. Vėliau tėtis paaiškino, kad žmonės gina Televizijos
bokštą, nes jį nori iš mūsų atimti svetimi..."
Giedrė Meškauskaitė šią dieną prisiminė blankiai, lyg per miglą.
Jos šeimoje vyravo sumaištis, kai pradėjo kaukti sirenos. "Tik
vėliau supratau, koks pavojus buvo iškilęs mums visiems",
- taria ji.
Moksleivė Aušra Kolbergytė šiuos įvykius jau sugeba vertinti istoriniame,
politiniame kontekste, turi savo įsitikinimus, ateities viziją:
"Tikiuosi, kad dabar visi nesutarimai bus sprendžiami ne
kraujo liejimu. Tos nakties įvykius stebėjau per televiziją. Akių
negalėjo sumerkti visa mano šeima. Šie vaizdai ir šiandien mano
atminty".
Kūrybingai dirbančios vyresnioji mokytoja Regina Talalienė, metodininkė
Janina Intienė perteikia ne tik faktinę medžiagą, bet sugeba ugdyti
mokinių mąstymą, gebėjimą vertinti, analizuoti. Ir žinios tampa
jaunuolių savastimi, įsitikinimais, pilietine pozicija.
Neatsitiktinai laisvės gynėjų dienos paminėjimo renginyje mokyklos
salėje išdėstyta gausi šių mokytojų surinkta medžiaga, parengti
stendai. Paroda "1991-ųjų metų sausio 13-oji tapo svarbiu,
emociniu renginio akcentu.
Kas jie? Trylika užgesusių gyvybių, keturioliktoji - vėliau: nuo
sužeidimų.
Jų visų portretai su biografijos tekstais žvelgia nuo sienos į
susirinkusiuosius.
Ties kiekvienu jų ant staliuko - moksleivių ir jų vadovo Rimanto
Bako meniškai išdrožtas medinis koplytstulpis ar kryžius. Kiekvienas
savitas - kaip ir žuvusiųjų asmenybės (greta padėta įvairi medžiaga:
iškarpos iš laikraščių, fotografijos ir kita). Jie gyveno, mylėjo,
dirbo...
Žuvo... Dega keturiolika žvakelių. Viršuje ties kiekvienu portretu
- tapytas paveikslas - gėlė. Tai dailininkės Večkienės drobėje
lyg amžinybėje sustingę žiedai. Jie tarsi būties akimirką sustabdyti,
kad prabiltų į mus iš anapus, iš praeities, iš žydėjimo, gyvenimo
laiko, kaip ir žuvusieji, kad pasibelstų į mūsų širdis apmąstymų,
jausmų, filosofinių gelmių kalba.
Salėje vos telpa susirinkusieji: ir pradinukai, kurie 1991 m.
sausio 13-ąją dar nebuvo gimę, ir tie, kurie patys stovėjo barikadose,
apkurtinti tankų šūvių... Žilagalvės mokytojos dalijosi baisiais
prisiminimais...
Renginio scenaristė ir režisierė direktoriaus pavaduotoja ugdymui
Zofija Gražina Geldauskienė sugebėjo renginį paversti tarsi laiko
upe, kurios krante sėdėtume ir stebėtume ją tekančią, o kartu
tuos įvykius susietume su savuoju "Aš", su šiandienos
atmintim, rytojaus svajone.
Garso įrašus G.Tautkaus "Broli, neverk", F.Šuberto "Ave,
Marija" pakeičia skaitovo jaunatviškas balsas: "Jai
buvo tik 23-eji. Tai Loreta Asanavičiūtė. Ji žuvo..."
Į nuščiuvusią salę su žvakele rankoje įeina moksleivė, apsirengusi
tautiniais rūbais, ir uždega pirmąją žvakę prie Loretos portreto.
Atmintis gyva! Tautos atmintis perduodama jauniesiems... Jaunatvišką
šurmulį pakeitusioje susimąstymo tyloje skamba Loretos sesers
Renatos prisiminimai.
Uždegama ir antroji žvakė - prie Dariaus Gerbutavičiaus, ir trečioji
- prie Igno Šimulionio portretų. Jie patys jauniausi, vos po aštuoniolika
teturėję.
Titas Masiulis... Jį prisimenant uždegta žvakelė ir Kauno Petrašiūnų
kapinėse, kur su auklėtojomis lankėsi ne viena klasė. "Titas
- reiškia balandį, taikos simbolį. Jis toks ir buvo. Mylėjo kiekvieną
gamtos sutvėrimą", - Tito tėvų žodžius skaito vedančioji.
Sužimba vis daugiau žvakučių: prie Alvydo Kanapinsko, Vytauto
Kancevičiaus, vis daugiau prasmingų žodžių krinta mokinių atmintin.
Algimantas Kavoliukas: "Būk doras žmogus, neskriausk kitų!"
Vytautas Vaitkus: "Mylėk savo šeimą, sodink obelis, statyk
namą". Uždegtos žvakutės mena Rimantą Juknevičių, visus drąsinusį
nesitraukti nė žingsnio. Alvydą Matulką, saugoti bokšto atvykusį
net iš Rokiškio. Apolinarą Povilaitį, visų apibūdinamą kaip itin
dorą žmogų. Rolandą Jankauską, vos grįžusį iš armijos jaunuolį.
Vidą Maciulevičių, kurį vis šaukė ir šaukė mažasis sūnelis, nesuprasdamas,
kodėl tėvelis neatsibunda.
Nebeatsibus jie... Plevena keturiolika žvakučių, apšviesdamos
portretus ir koplytstulpius.
Lyg iš po žemių perliuku suskamba mergaičių ansamblio atliekama
daina "Gėlė" (vad. A.Mickienė).
Mokytojo Artūro Šakalio vadovaujami daugiau kaip pusšimtis dainininkų
užtraukia tautos mėgiamas dainas "Tėvyne, tu mano tėvyne",
"Pabudome ir kelkimės", kurias sukūrė J.Marcinkevičius
ir G.Tautkus, K.Genys ir R.Paulauskas.
Jaunoji mokyklos poetė septintokė G.Burneikytė paskaito savo eilėraštį,
skirtą Sausio įvykiams atminti. "Ten eisiu, kur melas krūtinės
nekausto, kur nieko išduot nei apvilt negali".
Mokyklos svečias J.Ardzijauskas, poetas, tremtinys, sužavėtas
moksleivės eilių, sakė, kad jis yra emociškai pakylėtas, paskaitė
savo eilėraščius "Aula" ir Beržai-broleliai".
Poeto sukurti įvaizdžiai "sniego pusny - nekalto kraujo dėmės",
"partizanai - broleliai-beržai", o taip pat moksleivių
skaitomos A.Paulausko eilės "Ne gėlės raudonai pražydo"
- moksleivius nukelia į kitą gyvenimo lygmenį, rodo Laisvės kainą,
žadina atsakomybę už būtį, savo ir tautos likimą.
Mokykloje - didžioji dalis tos kartos, kuri apie okupaciją ir
Sausio 13-osios įvykius skaito iš knygų. Tai jiems buvo "senų
senovėje". Atminimų dienos, minėjimai neleidžia pamiršti
žaizdotos tautos praeities, ragina tęsti kilnius darbus.
Mokyklos direktorė V.Binevičienė kviečia žuvusiųjų atminimui skirti
savo darbus, mokslą, dainas.
Krepšelis su gėlėmis, laisvės gynėjų pagerbimo simbolis, išvežamas
prie Laisvės paminklo.
O gyvenimas eina, nepriklausomai nuo laiko. Ištuštėjusioje salėje
- vėl nenutrūkstama veikla: sukasi keliasdešimt aerobikos ratelio
šokėjų, iš kai kurių auditorijų skamba repetuojama melodija.
Bus viskas geriau ir šviesiau, jeigu vakarykštė diena bus ne prarasta,
o giliai įsisąmoninta atmintis, jeigu rytojus, šiandienos svajonė,
bus grindžiama jaunųjų kūrybiniu darbu, kilniais siekiais, pedagogų
triūsu. Kas mums gal ir pabodę, vaikams - neprirašytas lapas.
Rašykime į jį apie tai, kas švaru ir tauru.
Leonora ČEPIENĖ
Kaunas
© 2002 "XXI amžius"
